Istorinių anatominių vadovėlių tyrimai parodė, kad XIX-XX amžiuje klitorio vaizdavimas literatūroje buvo gerokai apribotas, o dažnai ir visiškai nuslepiamas.

To laikmečio ideologija vertė kurti teorijas apie moterų kūnus, kurios ignoravo šį organą. Pavyzdžiui, garsus psichologas Freudas paskelbė teoriją, kad klitorio stimuliacija yra seksualinio nebrandumo ir neurozės požymis.

Tuo metu tikėta, jog moterys lytiniais santykiais užsiima dėl reprodukcijos, o vyrai – dėl malonumo. Todėl jos ilgą laiką buvo mokomos nesimėgauti seksu. Toks klaidingas mąstymas tiek mokslininkus, tiek visuomenę panardino į visišką tamsą, kuri trukdė atskleisti tikrąją klitorio svarbą žmonių gyvenime.

Nors naujesni tyrimai ir feministiniai judėjimai ​​pasirūpino išaugusia informacijos apie šį organą sklaida, tačiau dauguma tekstų vis dar yra trumpi bei neišsamūs. O tai daro neigiamą poveikį moterims, kurios susiduria su lytinių organų sveikatos problemomis.

Kas yra klitoris?

Klitoris yra mažųjų (vidinių) lytinių lūpų sankirtoje, virš šlaplės. Jis sudarytas iš keturių pagrindinių dalių: apyvarpės, kūno, dviejų klosčių ir dviejų gumburėlių. Apyvarpė yra vienintelė išorinė klitorio dalis, kuri taip pat slypi po odos gaubtu.

Klitorio kūnas, klostės ir gumburėliai yra sudaryti iš erekcinių audinių, kurie susijungia po apyvarpe. Klitorio kūnas paprastai yra 1-2 cm pločio ir 2-4 cm ilgio; šonuose plytinčios klostės vidutiniškai apie 5-9 cm ilgio, o gumburėliai paprastai siekia 3-7 cm ir driekiasi tarp kūno, klosčių bei šlaplės.

Klitoris turi dvigubai daugiau nervinių galūnių, nei varpa. Lytinio susijaudinimo metu į varputę priteka daug arterinio kraujo, o veninio kraujo ištekėjimas sulėtėja, todėl varputė ima didėti (įvyksta erekcija), o didelio susijaudinimo metu klitoris gali net kyšoti iš vulvos.

Embriono lyties organai susiformuoja tik šešių savaičių nėštumo metu. Nors klitoris ir varpa atsiranda iš tos pačios grupės zigotoje susidarančių ląstelių, vėliau jei labai išsiskiria.

Nors varpos paskirtis atrodo akivaizdi – ji yra reprodukcinės ir šlapinimosi sistemų dalis, o klitoris, regis, atlieka tik malonumo suteikimo funkciją. Tačiau keli biomedicinos tyrimai praplėtė klitorio funkcijų spektrą. Pasirodo, šio organo padėtis tarp šlaplės ir makšties padeda sustiprinti imuninę moters sistemą.

Nežinojimas gali pakenkti

Klitorio cenzūra vadovėliuose reiškia ir tai, kad gydytojai bei kiti sveikatos priežiūros specialistai yra blogiau pasirengę gydyti pacientes, turinčias klitorio ar lytinės sistemos sutrikimų. Patys gydytojai turi daugiau domėtis ir stengtis suprasti klitorio anatomiją bei tikrąją jo paskirtį.

Dėl savo sudėtingumo ir pasislėpusios „konstrukcijos“, užklupus infekcijai, uždegimui ar kitoms ligoms, klitorį sunku gydyti. O dėl delikatumo moterys niežulį ar sunkiai paaiškinamus skausmus (clitorodynia) yra linkusios nuslėpti, ir tai pasitaiko gana dažnai.

Vidutiniškai trečdalis universitetinio amžiaus moterų negali pasakyti, kur schemoje yra pavaizduotas klitoris. Mes dažnai naudojame įvairius sinonimus moterų reprodukcinių organų apibūdinimui (intymi vietelė, „ten“ ir t.t.). Tai reiškia, kad visuomenei dažnai yra nepatogu naudoti anatomiškai teisingus terminus. Daugiau nei 65 proc. moterų sutinka, jog jaučiasi nesmagiai tardamos žodį makštis ar vulva. O tai neretai pasmerkia žmones nepilnaverčiam seksualiniam gyvenimui ir diskomfortui, atsirandančiam dėl negydomų lytinių sutrikimų.

Studiją parengė fizioterapijos dėstytoja Jane Chalmers (Vakarų Sidnėjaus universitetas) ir Cat Jones iš Pietų Australijos universiteto Sansomo instituto.

Šis straipsnis buvo paskelbtas žurnale „The Conversation“.