Šiandien kalbėsiu apie tą emocinį tašką, kurį, manau, išgyvename visi, tik retai garsiai įvardijame. Tai yra ta akimirka, kai viduje, atrodo, viskas plyšta, kai nebesinori nei kalbėtis, nei ieškoti sprendimų, galbūt tiesiog šaukti, trenkti durimis, tylėti iš bejėgiškumo, galbūt bėgti į skirtingus kampus. Tai yra tos akimirkos, kai mus užlieja labai stiprus pyktis, o po juo slypi dar sunkesnė emocija – beviltiškumas.
Ši tema man kilo po vienos sunkios situacijos su mano paaugliu sūnumi. Man tuo pačiu ta situacija priminė anksčiau buvusias panašias situacijas romantiniuose santykiuose. Ir toje emocijoje, toje beviltiškumo, persipynusio su pykčiu, būsenoje atpažinau labai daug toksiškų santykių šablonų. Todėl nedelsdama pamaniau, kad labai svarbu būtų apie tai pakalbėti, kad visi suprastume, kas iš tikrųjų slypi po tuo emociniu tašku.
Pirmiausia pažvelkime, kas slypi po tuo stipriu pykčiu. Pyktis iš principo dažnai laikomas blogu jausmu, bet iš tiesų jis yra reakcija į ribų pažeidimą, į nesaugumą, į neišgirstą poreikį. Kai partneris mus nuolat ignoruoja arba kai kažkokia konkreti situacija ar elgesys nesikeičia, ypač jeigu mums tai yra skaudu, pyktis tampa tokiu sprogimu. Ir visai gali būti, kad vieniems tas pyktis bus nukreiptas į save, kitiems – į kitą žmogų. Nes būtent jo mes negalime sukontroliuoti, niekaip negalime pakeisti. Atrodo, kiek bekalbėtum, kiek bedarytum, niekas nesikeičia. Ir viskas pradeda atrodyti beprasmiška, o pyktis tampa tarsi sprogimu. Bet pyktį sukelia mintys, kurias mes nebūtinai galime sąmoningai įsivardyti, o po pykčiu tokiose situacijose slypi beviltiškumas. Ir beviltiškumas kalba: kiek aš galiu stengtis, niekas nepasikeis, aš tiesiog niekam ar tam žmogui nerūpiu. Kai pyktis susitinka su beviltiškumu, su tuo bejėgiškumo jausmu, mes atsiduriame santykių akligatvyje.
Šių dviejų emocijų derinys yra ypač pavojingas. Pyktis verčia jaustis impulsyviai: tada sakome „noriu skirtis“, „išeik“, „išsikraustyk“, „nebenoriu tavęs matyti“, „nebemyliu“. Beviltiškumas, kita vertus, nebeleidžia veikti konstruktyviai. Ir tada taip ir nutinka, kad arba staiga nutraukiame ryšį ir nekalbame, arba lieka pastatyta didelė tylos siena, kurią vėliau labai sunku sugriauti, arba dar blogiau – pradedame save kaltinti, manydami, kad viskas dėl mūsų netobulumo ar mūsų kaltės.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
Kodėl taip nutinka? Pyktis ir beviltiškumas neatsiranda iš niekur. Jie kaupiasi kurį laiką. Galbūt patys nemokame savo poreikių įvardinti, kažkokios emocijos yra neaptartos, galbūt įvairūs sprendimai atidėliojami, o tada iškyla skausmas, neigiamas arba menkinamas. Tuomet taip ir nutinka, kad vienas mažas lašas perpildo taurę. Ir tai gali būti tiesiog kažkoks vienas žodis, galbūt menkas elgesys, o gal net nuovargis. Tas lašas pažadina tą žvėrį viduje – visą susikaupusį, nematomą turinį.
Ką daryti, kai kyla toks sprogimas? Čia lengva pasakyti, sunku padaryti. Kai užplūdusios stiprios emocijos, labai sunku sustoti ir neveikti iš impulso, nepriiminėti jokių sprendimų. Reikėtų bandyti susivaldyti, nors, kaip sakau, nebūtinai tai padės, bet vis tiek turime stengtis. Jokiu būdu nepradėkime rimto pokalbio, nesiūlykime skyrybų, netildykime partnerio agresyviai. Galime išeiti į kitą kambarį, pasivaikščioti, pabūti su savimi. Tai padeda – tai yra išminties pauzė.
Ką toliau reikėtų daryti? Būtinai stengtis po pykčiu esančias emocijas įsivardyti: nusivylimas, ilgesys, noras būti suprastam, galbūt išsekimas, galbūt kažkokia vaikystės patirtis. Ir tik tada, kai tai jau aiškiai įsivardiji, eiti kalbėtis. Vėlgi, be kritikos: ne „tu manęs neklausai“, „tau nerūpi“, o „aš jaučiuosi vieniša“, „man svarbu būti išgirstai“, „aš esu pervargusi ir man sunku“ ir panašiai.
Sunerimti reikėtų, jeigu pyktis kyla nuolat ir beviltiškumo jausmas neapleidžia. Po tokių emocinių iššovimų visada yra emocinės pagirios – aš jas taip vadinu. Nebijokite skirti laiko nusiraminimui, nesigėdykite pasakyti „atsiprašau, aš sureagavau per stipriai, man buvo labai sunku“. Galbūt ieškokite pokalbių, terapijos, o gal svarbiausia – atleiskite sau už žmogiškumą, nes emocijos yra emocijos, ir ne visada galime jas sureguliuoti.
Stiprus pyktis ir beviltiškumas nėra ženklas, kad meilės nebėra, bet dažnai tai ženklas, kad meilei sunku kvėpuoti.
Naujausi komentarai