Tikriausiai pritarsite, kad gyvenimas be telefonų kaip gyvenimas be rankų. Juk ekranai yra neatsiejama kasdienybės dalis. Su jais užmiegame ir atsikeliame, ekranai lydi visur – tiek moksluose, tiek darbuose, net laisvalaikį dažnai leidžiame prilipę prie ekranų. Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas Martynas Marcinkevičius papasakojo, kaip atpažinti, tai – priklausomybė ar ne.

– Ar tai rimta priklausomybė?

– Pastaruoju metu tai labai rimta problema, nors dabartinėje ligų klasifikacijoje šios ligos nėra, kadangi, kai jie rašė, dar nebuvo tos problemos. Tačiau, kaip diagnozė, nomofobija jau yra – baimė būti atskirtam nuo telefono ir ji labai stipriai pasireiškia su visais priklausomybės požymiais. Pagrindinis dalykas – kai esame atskirti ir negalime naudotis priklausomybę sukeliančiu objektu, šiuo atveju, telefonu, mums kyla nerimas, diskomfortas, panikos atakos ir net įvairūs fiziniai pojūčiai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įrašas:

– Kas išduoda, kad tai – priklausomybė, o ne įprotis. Kada vertėtų sunerimti?

– Kaip ir su kiekviena priklausomybe, pabandykite tiesiog praleisti dieną be telefono. Tai būtų vienas iš požymių, jeigu visą savaitgalį galite ramiai praleisti, galima sakyti, kad priklausomybės nėra. Kalbant ne tik apie priklausomybę, bet apie problematinį vartojimą, labai svarbūs yra du kriterijai. Pirma – laikas, pagrindinis kriterijus, kiek praleidžiate ekranuose ir telefone. Antra – turinys, dažnai be ekranų neįsivaizduojamas mokymosi procesas, darbas, todėl labai svarbus yra turinys, nes kitas žmogus galbūt darbe prie ekranų praleidžia aštuonias valandas.

Kalbant ne tik apie priklausomybę, bet apie problematinį vartojimą, labai svarbūs yra du kriterijai.

Kortelėje „Išlįsk iš ekrano“ visa informacija labai gražiai surašyta. Pirmas dalykas, ką labai noriu akcentuoti, iki dviejų metų vaikai apskritai neturėtų matyti jokio įjungto ekrano. Ir, nepykite, bet, kai aš pamatau, kad tėvai sėdi, geria vyną, šnekučiuojasi, o mažučiai vaikučiai susodinti kavinėje ir įlindę į ekraną, tai norisi tėvams daužyti per nagus. Tai savo vaiko tiesioginis žalojimas, aš net prilyginčiau tai smurtui prieš vaikus. Kaip minėjau, du kriterijai – laikas ir turinys. O norint pasitikrinti priklausomybę yra labai paprastas testas – praleisti dieną, ar savaitgalį be telefono ir pasižiūrėti, ar tai neiššaukia diskomforto, tiek psichologinio, tiek fizinio.

– Jeigu nusistatome sau priklausomybę, koks yra kelias? Ką reikėtų daryti?

– Kaip ir su visomis priklausomybėmis – mažinti vartojimą. Bet tai turėtų būti labai aiškus planas, o ne tik „aš mažiau vartosiu“. Čia tas pats, kaip su dietomis, šiandien nevalgau, paskui naktį arba savaitgalį prisivalgau. Turėtų būti labai aiškus nusistatymas, jeigu praleidžiu šešias valandas per dieną, tai kitą savaitę praleisiu ne daugiau kaip penkias, jei praleisiu mažiau – valio. Ir reikia galvoti ne tik apie laiką, bet ir kokio turinio atsisakyti. Jeigu nesate influenceris, manau, kad ištrynus „TikTok“ ir instagramą nenukentės nei intelektualinis gyvenimas, nei kitoks.

Jeigu žmogus gyvena šeimoje, tai efektyvu yra tik tada, kai visa šeima susitaria dėl tam tikrų taisyklių. Čia yra suaugusių atsakomybė neauginti sužalotų vaikų. Patikėkite, gerbiami tėveliai, pacientų mums užtenka, nereikia jų ruošti, nes tikrai gauname. Todėl, jeigu visa šeima susitaria, kad grįžę iš mokyklos ar darbo praleidžia ne daugiau kaip dvi valandas, toks nusistatymas turi galioti visiems. Po dviejų valandų turi būti išjungiamas internetas, sudedami telefonai ir panašiai.