Priklausomybė – ne vieno tragedija

Kol didžiajai visuomenės daliai nepatogu kalbėti apie priklausomybės ligomis sergančius artimuosius, Klaipėdoje formuojasi profesionalų grupė, kuri užsiims tokių ligonių tyrimais ir gydymu. Žymus gydytojas iš Rusijos Ruslanas Isaevas savo patirtį atveža į Klaipėdą.

Lietuvos gydytojams ir pacientams bus prieinama medicinos mokslų kandidato, gydytojo psichiatro-narkologo Ruslano Isaevo mokslinė ir praktinė patirtis.

Nuo 1998 m. Maskvoje dirbantis ir įvairiose Europos mokslinėse konferencijose pranešimus skaitantis R.Isaevas kartu su psichologe Patricija Smailyte Klaipėdoje įkūrė naują medicinos centrą, kuriame didžiausias dėmesys bus skiriamas nuo priklausomybės ligų kenčiantiems ligoniams.

Anot gyd. R.Isaevo, Lietuvoje jis rado kvalifikuotų partnerių, su kuriais subūrė komandą: "Lietuvoje ir kai kuriose Europos valstybėse nėra vieningos sistemos, kuri efektyviai pradėtų ir užbaigtų priklausomybės liga sergančiojo gydymą. Tai sudėtinga sistema nuo motyvacinio pokalbio su ligoniu, reabilitacijos iki tokio asmens integracijos į visuomenę. Mano žiniomis, Lietuvoje ši medicinos sritis ne prioritetinė, nuo priklausomybės ligų kenčiantiems ligoniams skiriama mažai dėmesio. Manau, mūsų komandinis darbas gali prisidėti prie to, kad situacija pagerėtų. Mes dėsime visas pastangas."

Psichiatras-narkologas R.Isaevas – medicinos mokslų kandidatas, Nepriklausomos narkologijos gildijos prezidentas, ekspertų grupės narys, pasaulinių terapeutų, narkologų asociacijų ir tinklų narys. Yra parengęs daugiau nei dešimt mokslinių darbų psichiatrijos ir narkologijos temomis. Turi 7 reabilitacijos centrus Rusijoje, 2007 m. atidarė dvigubų diagnozių kliniką Maskvoje.

Nuo 1998-ųjų dirba psichiatrijos srityje: turi ilgametės patirties reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose. Netrukus bus išleista jo autorinė knyga apie šeimos narius, kurie kenčia nuo priklausomybės liga sergančiojo. Šiuo metu aktyviai tyrinėja sąsajas tarp genetinio polinkio priklausomybėms ir ilgalaikio gydymo (reabilitacijos). Planuoja moksliškai tyrinėti Lietuvos ir Rusijos gydymo patirtį.

Įžvalgomis apie priklausomybes R.Isaevas dalijasi ir su dienraščio "Klaipėda" skaitytojais.

– Dėl kokių priežasčių žmogus suserga priklausomybės ligomis? Kokios jos?

– Kaip ir daugelis kitų ligų, paveldimas yra "polinkis" genetiniame lygmenyje. Jis gali būti didesnis ar mažesnis. Kad polinkis virstų liga, turi turėti įtakos ir kiti faktoriai – neteisingas auklėjimas ar nepalanki socialinė aplinka. Žmogus, turintis didelį genetinį polinkį į alkoholizmą, gali niekada nesusirgti alkoholizmu, jei yra tinkamas auklėjimas, susiklosto palanki socialinė padėtis – šeimos ar profesinė.

Priklausomybės būna cheminės (alkoholizmas, narkomanija ir kt.) ir ne cheminės (persivalgymas, socialinių tinklų, asmenukių priklausomybės). Žinoma, cheminė priklausomybė padaro didesnę socialinę žalą.

– Jūsų akimis, Lietuvoje ši problema didesnė nei, pavyzdžiui, Rusijoje?

– Rusijoje 146 mln. gyventojų oficialiai užfiksuota 2 mln. alkoholikų, neoficialiai – maždaug dar tiek pat. Į šią statistiką patenka visos alkoholizmo formos, taip pat – ir lengvos. Lietuvos statistikos nežinau, tačiau iš pirmo įspūdžio atrodo, kad tikrai nėra mažiau.

– Kaip reikėtų padėti su priklausomybėmis susiduriančiam žmogui?

– Pagrindiniai principai: individualus priėjimas (gydymo metodas), kompleksinė ir ilgalaikė pagalba, visos šeimos gydymas. Šeimos nariai paprastai būna kopriklausomi, taip pat ir jiems reikia profesionalų konsultacijų, kaip elgtis su priklausomybės liga sergančiu šeimos nariu.

– Kokie metodai gelbsti? Ar šioje srityje gausu naujovių?

– Medicina, kaip ir narkologija, – pakankamai konservatyvios mokslo sritys. Pagrindinis gydytojų credo – nepakenk.

– Kokį vaidmenį, kovojant su priklausomybėmis, vaidina psichologinė pagalba?

– Nė vieni vaistai negali ir niekada negalės efektyviai padėti priklausomam žmogui be psichoterapijos. Medikamentinis gydymas visada turi būti kartu su psichoterapija. Pagrindinis šiuolaikinių išsivysčiusių šalių pagalbos priklausomam žmogui principas – gerti itin daug psichotropinių vaistų, tokių kaip antidepresantai ir kt. Yra ir draudžiamas pagalbos metodas, kurio pagrindas – pacientui dirbtinai sukelta baimė ir psichoterapija su opiodiniu receptorių blokatoriais.

– Priklausomybių kamuojamam žmogui sunku, tačiau kaip jaučiasi jo artimieji? Kaip galima padėti jiems?

– Priklausomybė – nėra vieno žmogaus tragedija. Pažeista būna visa šeima. Artimieji tampa pavaldūs priklausomybės ligai. Jie pradeda gyventi ne savo, bet priklausomo žmogaus gyvenimą, dažnai pamiršdami apie savo poreikius, sunkumus ir norus. Laikui bėgant keičiasi artimųjų žmonių suvokimas ir elgesys.

Tai vadinama kopriklausomybe. Būdingas, bet klaidingas kopriklausomų žmonių elgesys: jie pateisina priklausomo žmogaus elgesį, pavyzdžiui, skambina darbdaviams, meluoja, kad neatvyko į darbą, nes jų priklausomas artimas žmogus serga, deda visas pastangas, kad niekas nieko nesužinotų, gali pradėti patys vartoti psichoaktyvias medžiagas, kad būtų arčiau mylimo žmogaus, suprastų jį ir jo aplinką, apgaudinėja save, mano, kad situacija yra kontroliuojama, tiki, kad žmogus sugebės savarankiškai nustoti vartoti, laukia ir neskuba kreiptis į specialistus, manydami, kad viskas bus gerai.

Mes linkę manyti, kad "man tai nenutiks". Priklausomybės atsiradimas šeimoje visada būna netikėtas ir sukelia paniką. Panikuodami žmonės pridaro daug klaidų, pablogina esamą situaciją, bereikalingai praranda daug jėgų ir vis tiek nemato problemos sprendimo. Geriausiai kreiptis pagalbos kuo skubiau, net jei yra tik priklausomybės įtarimas.