Emocinis intelektas turi ir juodąją pusę – aukštą emocinį intelektą žmonės ne visada išnaudoja moraliais tikslais, sako psichologijos profesorė Rosita Lekavičienė, kartu su mokslininke Dalia Antiniene sukūrusi lietuvišką emocinio intelekto nustatymo versiją. „Aukštą intelektą tam dažniau išnaudoja vyrai. Didesni manipuliatoriai yra miestų, o ne miestelių gyventojai. [...] Manipuliatorių daugiau iš tų šeimų, kuriose buvo daug pykstamasi. [...] Tose šeimose, kur tėvai dirbdami gali duoti nurodymus (pvz., mokytojai, gydytojai), manipuliuoti irgi išmokstama gerai“, – vardija R. Lekavičienė.

Tačiau, pabrėžia mokslininkė, emocinis intelektas žmogui ypač svarbus, todėl, norint, kad vaikas jį turėtų aukštą, būtina ugdyti jautrumą aplinkai. Pavyzdžiui, pataria ji, būtina aiškinti, kad skauda visiems gyviems padarams, todėl nereikia jiems daryti blogo: „Net tokie maži lašiukai po truputį kapsi ir užaugina žemą arba aukštą vaiko emocinį intelektą.“

Emocijos nėra prastesnės už loginį mąstymą

Pirmą kartą terminą „emocinis intelektas“ savo disertacijoje prieš 30 metų pavartojo amerikiečių mokslininkas Wayne`as Payne`as. Tuo metu psichologai jau kalbėjo, kad intelekto koeficientas neatspindi visų mūsų pažintinių gebėjimų, o praėjus dešimtmečiui kalbos apie emocinį intelektą dar labiau sustiprėjo, ypač kai amerikietis psichologas Danielis Golemanas savo knygoje iškėlė mintį, kad emocinis intelektas gali būti svarbesnis už protinius gebėjimus.

Pasak R. Lekavičienės, tai du lygiaverčiai dalykai. „Emocinis intelektas yra operavimas emocine informacija, gebėjimas efektyviai ir greitai spręsti emocinio pobūdžio problemas. Paprastai sakant, tai – gebėjimas suprasti savo ir kitų žmonių emocijas, jas įvardyti. Taip pat – turėti joms įtakos. Dabartinis požiūris sako, kad emocijos nėra prastesnis dalykas už loginį mąstymą, o naujoji kryptis, tyrinėjanti emocinį intelektą, teigia, kad aukštas emocinis intelektas neretai gyvenime duoda daugiau privalumų negu šiaip intelektas, nors mes jokiu būdu nenurašome ir intelekto“, – kalba profesorė.

Jos pastebėjimu, kartais manoma, kad rezultatai mokykloje nesvarbūs – svarbu aukštas emocinis intelektas ir žygiuosi per gyvenimą, arba atvirkščiai. Tačiau, sako R. Lekavičienė, šie pavyzdžiai suabsoliutinami, o tyrimas kaip tik atskleidė, kad ryšys egzistuoja: pasirodo, kad aukšti pažymiai mokykloje yra susiję su aukštesniu emociniu intelektu.

Pasaulyje yra sukurta nemažai testų, kurie leidžia įvairiais būdais nustatyti žmogaus emocinio intelekto lygį. Tačiau lietuvių mokslininkės pastebėjo, kad žmonės gali neatpažinti tų situacijų, kurios yra pateikiamos, pavyzdžiui, amerikietiškoje testo versijoje, todėl nusprendė sukurti lietuvišką trijų dalių emocinio intelekto testą.

Pirma dalis, aiškina R. Lekavičienė, – klasikinė, ją sudaro 73 teiginiai, o tiriamasis turi įsivertinti nuo 1 iki 6 balų, kiek teiginys jam tinka. Pavyzdžiui: „galiu pajusti, kada mano pyktis pasiekia galutinę ribą“, „man sunku suprasti savo jausmus“, „aš padedu kitiems žmonėms jaustis geriau, kai jie yra nusivylę“.

„Visi teiginiai sutvarkomi pagal penkias skales: „kaip aš suprantu savo jausmus“, „kaip aš suprantu kito žmogaus jausmus“, „kiek aš gebu valdyti savo jausmus“, „kiek gebu valdyti kito žmogaus jausmus“. O penkta skalė, kuri retokai dedama į testus, – manipuliacijų skalė, nes emocinis intelektas turi ir juodąją pusę. Yra pastebėta, kad aukštą emocinį intelektą žmonės ne visada išnaudoja moraliais tikslais“, – sako psichologijos profesorė.

Antra dalis, anot R. Lekavičienės, buvo gebėjimas atpažinti veide atsispindinčias emocijas: tiriamieji gavo 20 veidų ir iš keturių galimų variantų turėjo nurodyti numanomą emociją. Trečią testo dalį sudarė 10 socialinių, emociškai įkrautų situacijų, kurias perskaitęs žmogus iš kelių duotų galimų variantų turėjo pasakyti, kaip pasielgtų pats ir kaip reikėtų psichologiškai teisingai pasielgti.

Puikų emocinį intelektą turi beveik ketvirtadalis jaunuolių

Sukūrusios testą, mokslininkės pradėjo jį taikyti praktiškai. Tyrime, sako R. Lekavičienė, dalyvavo daugiau nei 1 000 jaunuolių iš visos Lietuvos, kurių amžius buvo 17–27 metų: „Kodėl pasirinkome būtent jaunimą? Nes tai tokia amžiaus grupė, kuri geba greičiausiai keistis, mokytis naujų elgesio formų. Manome, kad perspektyvu tirti būtent tokią grupę ir surašyti rekomendacijas, kaip galima keisti elgesį. Tiriami buvo gimnazistai, kolegijų, universitetų ir profesinio rengimo centrų studentai. Taip pat – bedarbių grupė ir jaunimas iš įkalinimo įstaigų. Buvo labai aktyvių jaunų žmonių, kurie priklauso visuomeninėms organizacijoms.“

Anot R. Lekavičienės, buvo išskirtos keturios grupės. Dvi kraštutines grupes – 23 proc. – sudaro aukšto emocinio intelekto (savo ir kitų žmonių emocijų supratimas, savo ir kitų žmonių emocijų valdymas) jaunimas. „Vienai tarpinei grupei priklauso 30 proc. jaunuolių – jie neblogai tvarkosi su savo emocijomis, bet to nesugeba daryti kalbant apie kitus žmones, o su kitų žmonių emocijomis neblogai tvarkosi 27 proc. jaunuolių, bet nelabai susitvarko su savimi. Ir paskutinei grupei, kuriai sunku valdyti savo emocijas ir suprasti kitus, priklauso apie 19 proc.“, – apibendrina profesorė.

Jos teigimu, vystyti emocinį intelektą galimybių yra daugiau nei protinį: „Vis dėlto mokslininkai labiau linksta į tą pusę, kad intelektas, vaizdžiai tariant, – toks gamtos duotas stogas, kurį pramušti gana sudėtinga, jį labiau lemia genetika.“

Profesorė R. Lekavičienė pokalbio pradžioje užsiminė, kad, kitaip nei užsienio šalių testuose, šis parodo žmonių gebėjimus manipuliuoti. Pasak psichologės, tai gali priklausyti nuo tiriamojo amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos ar šeimos.

„Aukštą intelektą manipuliacijoms dažniau išnaudoja vyrai. Didesni manipuliatoriai yra miestų, o ne miestelių gyventojai. Galbūt tai susiję su tuo, kad miestai anonimiškesni, ten santykiai šaltesni, o miesteliuose vieni kitus labiau pažįsta. Manipuliatorių daugiau yra iš tų šeimų, kuriose buvo daug pykstamasi. Labiau manipuliuojama tose šeimose, kur motinos yra socialinių, humanitarinių specialybių atstovės. O mažiausi manipuliatoriai – žmonės, kilę iš darbininkų šeimos. Tose šeimose, kur tėvai dirba ne vadovaujamą darbą, bet gali duoti nurodymus (pavyzdžiui, mokytojas, gydytojas), manipuliuoti irgi išmokstama gerai“, – vardija R. Lekavičienė.

Anot jos, palyginus tiksliųjų mokslų atstovus su socialinių, humanitarinių mokslų bei menų atstovais, pastebėta, kad pirmajai grupei lengviausia suprasti ir valdyti savo, o ne kitų emocijas. Geriausiai kitų žmonių emocijas supranta meniškų profesijų atstovai, o valdo – socialinių, humanitarinių mokslų žmonės.

„Žemiausias emocinis intelektas pagal veiklos pobūdį buvo bedarbių. Bet įdomu, kad jie visai neblogai sprendė socialines situacijas, – pastebi R. Lekavičienė. – Dar galima pasakyti, kad jaunimas iš įkalinimo įstaigų sunkiai supranta kitų žmonių emocijas. O dirbančio jaunimo įverčiai yra aukščiausi. Aukšti emocinio intelekto įverčiai – ir aktyvių jaunų žmonių, kurie priklauso įvairioms politinėms organizacijoms.“

Įvertinus tiriamųjų ir jų šeimų finansinę padėtį, kalba profesorė, pastebėta, kad aukščiausias emocinis intelektas buvo tų, kurie subjektyvią finansinę būklę įsivertino kaip šiek tiek geresnę negu vidutinę, bet ne tų, kurie sakė, kad augo labai geromis sąlygomis. O žemiausias emocinis intelektas buvo tų, kurie sakė, kad augo daug skurdesnėje negu vidutinė aplinkoje.

Emocinį intelektą augina jautrumas aplinkai

Paklausta, koks yra emociškai brandaus žmogaus portretas. R. Lekavičienė sako, kad tai – brandesnio amžiaus, 23–27 metų, asmenybė, todėl galima manyti, kad emocinį intelektą augina ir gyvenimiška patirtis. Be to, tai dirbantis ir savo finansine padėtimi patenkintas žmogus, gyvenimą siejantis su tiksliosiomis studijomis. Taip pat jis buvo ar tebėra geras mokinys arba studentas, mėgstantis skaityti psichologinę literatūrą.

„Tai žmogus, išaugęs šeimoje, kur motina buvo socialinių, humanitarinių profesijų atstovė. Jis save vertina pozityviai, tačiau nesusireikšmina, jam nesvetima autoironija. Tai – internalus ekstravertas, kuris nutikusių dalykų priežasčių pirmiausia ieško analizuodamas save, jam svetimas šūkis „aš nekaltas – aplinka kalta“. Taip pat aukšto emocinio intelekto jaunuoliai konfliktinėse situacijose linkę taikyti, dažniausiai renkasi bendradarbiavimą arba rungtyniavimą ir yra emociškai stabilūs. Šie jaunuoliai savo psichologinę gerovę linkę vertinti aukštai“, – teigia R. Lekavičienė.

Pasak profesorės, šiuo metu rengiama kompiuterinė testo versija, kurią psichologai galės pasiūlyti žmonėms, norintiems išsitirti emocinį intelektą. Testo rezultatai turėtų parodyti, ką galime keisti, kad geriau suprastume ir valdytume savo bei kitų emocijas.

Mokslininkės ir toliau planuoja tęsti emocinio intelekto tyrimus, nes pirmieji rezultatai iškėlė nemažai klausimų, kuriuos reikėtų išanalizuoti, pavyzdžiui, kaip mes atpažįstame melą veide, ar tikrai aukštas emocinis intelektas leidžia atpažinti meluojantį žmogų. Taip pat – kodėl taip skiriasi Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių jaunuoliai nuo Vilniaus jaunuolių, nes atliekant tyrimą pastebėta, kad savo emocijas geriausiai valdo kauniečiai, šiauliečiai, klaipėdiečiai, o vilniečiai – blogiausiai.

„Reikėtų patyrinėti ir lyties klausimą, nes pasirodo, kad vyrai geriau supranta save ir savo emocijas, gali jas suvaldyti, o moterys geba geriau pastebėti kitų žmonių emocijas, – rezultatais dalijasi R. Lekavičienė. – Sakoma, kad aplinka turi nemenkos įtakos, tad labai rekomenduotume to neužmiršti auginant vaikus – kontaktuoti su jais, mokyti empatijos.“

Kalbėdama apie empatiją, profesorė prisimena mačiusi, kaip po lietaus ant šaligatvio iššliaužė daugybė gražių pūkuotų kirminiukų. Vienos mamos atsitūpusios tuos kirminiukus rinko, mėtė į žolę, kad žmonės netraiškytų, ir aiškino vaikams, kaip padarėliams skauda, o kitos mamos visai nereagavo, nors matė, kaip jų vaikai kojomis tuos gyvius traiško. „Atrodo, menkniekiai, bet tai ir yra empatijos ugdymas, gebėjimas vaikui paaiškinti, kad skauda ir kirminiukui. O tokie maži lašiukai po truputį kapsi ir užaugina žemą arba aukštą vaiko emocinį intelektą“, – pastebi R. Lekavičienė.