Psichologė: knyga leidžia pabūti ten, kur nebūtum

Gyventi rutinoje ir vien savo aplinkoje šiandien yra per maža, o nukeliauti į kitus pasaulius gali padėti knyga. Tuo įsitikinusi psichologė psichoterapeutė Žydrė Arlauskaitė, viena iš knygų aistruolių klubo įkūrėjų, knygų autorė. „Knyga leidžia pabūti ten, kur nebūtum“, – tikina ji.

Be to, psichologės teigimu, tokiose situacijose, kai žmogus yra įklimpęs savo apmąstymuose, neranda atsakymų ir jo artimieji negali padėti, tą tikrai gali padaryti knyga. „Ji gali ne tik praturtinti, bet ir suteikti idėjų, vienareikšmiškai gali. Ji gali pratęsti tavo galvojimo stilių“, – tvirtina Ž. Arlauskaitė.

– Atvykote tarp darbų, per pietų pertrauką. Kai Jūsų grafikas toks užimtas, ar turite laiko knygai ir skaitymui sau – laisvalaikiui?

– Tikrai taip, grafikas labai užimtas, bet turbūt patys žmonės susitvarko, kaip jie gyvena. Galėčiau būti ir laisvesnė, kaip ir visi kiti galėtų būti laisvesni. Tai nėra pasiteisinimas, kad turiu dirbti iki nukritimo. Tikrai taip, turiu laiko knygai, bet manau, kad iš tikrųjų tai yra išugdytas įprotis. Reikia mokytis skaityti, suprasti, ką duoda knyga, ir, kas be ko, atsirinkti knygas.

– O ką reiškia mokytis skaityti?

– Šis užsiėmimas teikia labai daug malonumo, nes gali perdirbti medžiagą ir galvoje turėti visokių fantazijų, jei knygų neryji. Yra žmonių, išmokusių skaityti greituoju skaitymu: tiesiog permeta puslapį  akimis ir visų žodžių tikrai neperskaito. Man asmeniškai vertė yra knygą atsirinkti, ją skaityti ramiai, neskubant, nuosekliai ir mėgautis vertimu, jei tai yra ne lietuvių literatūra. Dabar galima rasti puikių vertimų ir tiesiog žodžių-perliukų, kurių dabar jau nebesutinki bendraudamas, nebegirdi per televiziją arba jaunesnės kartos žodyne. Tai labai liūdina, tačiau juos gali rasti literatūroje.

O malonumas yra tas, kad gali nukeliauti, net nekalbant apie fantazijas, į kitus pasaulius, tikrai gali persikelti į autoriaus galvą ir, mano akimis, tai – labai didelė vertybė. Gyventi vien rutinoje, vien savo aplinkoje šiandien tikrai yra per mažai. Knyga leidžia pabūti ten, kur nebūtum.

– O ar turite mėgstamų knygų, mėgstamų autorių?

– Turbūt labiau turiu mėgstamų autorių. Pasakysiu, kodėl. Nuėjus į knygyną, mėgstu turėti knygas rankoje. Dievinu knygas. Pas mus šeimoje yra didelė giminės biblioteka. Kai kas, deja, stovi dėžėse, nes knygos jau nebetelpa į lentynas. Taigi aš mėgstu „gyvas“ knygas.

Jei nueinu į knygyną arba dabar netgi į biblioteką (nes turbūt negali visko nusipirkti), knygą pasirenku pagal vieną kriterijų – autorių. Kadangi žinau, kas man patinka, nebeskaitau visko iš eilės kaip prieš 20–30 metų. Tuomet knygų buvo mažiau. Šiandien nebegaliu sau to leisti. Nemanau, kad turiu skaityti viską, tuo labiau kad dalis knygų man yra visiškai neįdomios. Tekstai – neįdomūs, temos manęs nejaudina, negaunu sau peno, idėjų.

Taigi renkuosi knygas pagal autorius. Turiu pasirinkusi keletą autorių, kurie galbūt nėra visiems žinomi. Dalį renkuosi pagal rekomendacijas, nes žinau rekomenduojančius žmones. Tiesiog žinau tų žmonių skonį.

Visai neseniai praėjo „Sostinės dienos“, ir ten man rekomendavo perskaityti Michaelo Robothamo knygą „Įtariamasis“. Visiškai šviežias leidyklos „Tyto alba“ vertimas. Mėgstu sudėtingesnius detektyvinius pasakojimus, šį perskaičiau per porą dienų – nėra ten daug į ką gilintis. Nors vertimas gražus, bet pati knyga netinka man – ne mano knyga. Ir neskaitysiu daugiau šio autoriaus.

– O kaip Jūs pajuntate, kad tai – ne Jūsų knyga?

– Tai labai specifiška būtent apie šią knygą. Jos veikėjas yra psichologas psichoterapeutas, o autorius nėra psichologas psichoterapeutas. Tai nėra tiesa, kaip iš tikro elgiasi psichologai psichoterapeutai. Tai man nėra labai įdomu.

– Jūs paminėjote, kad Jums svarbu autoriai. Taigi kokie tie autoriai?

– Bėda, kad aš skaitau, o po to nebeprisimenu pavadinimų, nes skaitau kaip galima daugiau knygų. Tai viena iš dabar mano mėgstamiausių serijų, vienas mylimiausių mano autorių yra toks Alexanderis McCall Smithas. Aš dažniausiai perku jo knygas anglų kalba. Lietuviškai leidyklos „Alma littera“ buvo išverstos ir išleidos knygos „Škotijos gatvė 44“ ir „Espresso istorijos“. Dar yra moterų detektyvių istorijos, bet tai jau – detektyvai.

Autorius naudoja Sigmund Freudo psichodinaminės projekcijos požiūrį. Jis turi labai daug gilumos ir stilių, tokio vertingo pafantazavimo, kurį tiesiog pats toliau gali pratęsti. Ir turi šiek tiek absurdo komedijos.

– Bet Jums svarbios knygos, kurios yra šiek tiek susijusios su Jūsų profesija?

– Netyčia aptikau, kad šis rašytojas yra susijęs su mano profesija. Nebūtinai. Dalis knygų, kurias renkuosi, – tai yra Nobelio premijos laureatai. Aš galvoju, kodėl tas žmogus yra taip įvertintas. Nes aš tikrai jų nežinau, net nemoku ištarti pavadinimų. Pavyzdžiui, kinų autoriaus [Gao Xingjian] „Dvasios kalnas“ […]. Mes šią knygą nagrinėjome mūsų sukurtame knygų aistruolių klube. […]

O mano mylimas autorius, kurį besąlygiškai renkuosi yra Michelis Houellebecqas. Jis – labai kontraversiškas. Jei kas nori pamėginti paskaityti jo knygų, lai pradeda nuo „Lansarotė”, nes tai yra tik 60 puslapių knyga. Jei nepatiks, galima daugiau ir neskaityti. Jis labai prieštaringai skaitosi. Iš tikrųjų jis – labai „kabinantis“. Jeigu pradėjo „kabinti“, verta skaityti.

Esu labai pamėgusi keletą autorių, bet nesu mačiusi verstinių knygų, angliškai skaitau. Vienas autorius, kuris man patiko, parašė knygą „Piligrimas“. Ieškojau kurį laiką daugiau jo knygų, bet supratau, kad į lietuvių kalbą niekas daugiau jo knygų neverčia.

Iš lietuvių autorių man patinka Agnė Žagrakalytė. Visiškai su pasimėgavimu paskaičiau jos knygas. Esu dalyvavusi paskutiniuose dviejose „Knygų mugėse“, šiemet ir pernai. Šiemet buvo pristatinėjama „Klara“, pernai – „Eigulio duktė: byla F 117“. Taigi visiškai su malonumu perskaičiau. Kas be ko, – Jurga Ivanauskaitė.

Bet tai man kažkaip keičiasi. Galvoju, gal tai – periodai, gal „atsivalgau“ knygų. Nuo mokyklos laikų turiu įprotį perskaityti viską, ką randu. Tai, spėju, kad turbūt jų atsisotini.

– Jūs paminėjote knygų skaitytojų klubą, kurį įkūrėte prieš kelerius metus. Kodėl reikėjo tokio klubo, kur, kaip sakote, išsirenkate knygas ir susitinkate, aptariate, analizuojate jas?

– Taip atsitiko, kad su drauge perskaitėme Cormac McCarthy knygą „Kelias“, kuri yra labai drastiška, kalba apie pasaulio pabaigą. Ji parašyta puikiai, bet perskaičius sunku viduje nešiotis tas temas. Tikrai verta skaityti. Yra filmas.

Mano draugė perskaitė pirma, nes aš turėjau moterų detektyvių istoriją, kuri nepaprastai žavinga, su tokiu „šarmeliu“ skaitėsi. Mačiau, kaip ji skaitė ir dūsavo, bandė mane kalbinti, o aš sakau – netrukdyk man.

Ir atvirkščiai – pasikeitėm knygomis, pradėjau skaityti C. McCarthy knygą „Kelias“ ir pamačiau, kad neišeina išlaikyti savyje to įspūdžio, temų, tos baimės ar skausmo. Tada nusprendėme, kad reikia apie tai pakalbėti. Bet sakau jai – duokime ir kitiems, nes tai yra tema, paliečianti labai daug žmonių. Ir taip viskas išsirutuliojo.

Jau daugiau nei porą metų pasirenkame knygas. Dabar tvarka išėjo tokia, kad pasirenkame, nes kiekviena, žargonu sakant, bandė „prastumti“ savo knygas. Norisi, kad būtų kuo įvairesnių knygų.

Mūsų labai skirtingos specialybės, skirtingas amžius, kas be ko, skirtingi ir skoniai. Tai yra labai įdomu, nes kai kurių knygų net nebūčiau skaičiusi. Net nebūčiau pradėjusi skaityti, nes matau, kad man nepatinka, pavyzdžiui, stilius, vertimas, labai kliūna žodynas, bet vis tiek skaitau, nes turime pasirinkę temą. Noriu į tą temą atsakyti, noriu turėti savo nuomonę. Nes vienas žmogus pristatinės, o aš galėsiu tiesiog paklausyti, bet man ne taip linksma, kaip dalyvauti pačiai. Aš galiu tiesiog klausytis ir sakyti – o, taip.

– Užėjus į knygynus, gali nustebti, kartais suglumti dėl daugybės populiariosios psichologijos ar patarimų knygų – kaip tapti laimingam, kaip sukurti tobulą save, kaip turėti daug draugų, kaip tapti turtingam ir pan. Kaip Jūs vertinate tokias knygas? Ir kaip jaučiatės, užėjusi į knygyną, kur daugybė tokių knygų?

– Susidūrėte su labai kritišku vertintoju tokių knygų – kaip tapti laimingam ir kaip susirasti draugų per dešimt dienų. Šiuo klausimu ne mane reikėtų kalbinti, nes aš nepalaikau greito maisto, o čia yra lygiai tas pats. Tai yra greitas maistas, be to, niekas nežino, kas ta laimė. O kalbant apie galimybes pasiskaityti geras profesines knygas, populiariai parašytas, pakankamai aiškiai ir bendrai auditorijai, tokių knygų yra gana daug. Jas būtų verta paskaityti žmonėms, kurie domisi savimi.

– O kokias knygas turite omenyje?

– Turiu omenyje ne tas knygas – kaip tapti laimingu, kaip susirasti draugų, kaip save pakeisti per dešimt dienų, kaip ištekėti, kaip neskausmingai išsiskirti, kaip užauginti vaiką be didesnių konfliktų, nes tai yra nerealu. Tuo nereikėtų mėgautis labai stipriai. Kad galima kiekvienoje knygoje rasti po sakinį, kuris yra vertas dėmesio, – tai faktas. O ar dėl to turi skaityti visą knygą? Aš sakau – ne. Kodėl? Todėl, kad gali nueiti labai klaidingu keliu, nes tas, kas nėra specialistas, nežino nieko apie knygą… Žinote, aš kartais pagal viršelius renkuosi knygas ir iš manęs labai juokiasi, sako –  kaip tu gali pagal viršelį rinktis?

– O kaip Jūs išsirenkate?

– Pirmiausia mėgstu pirkti ir skaityti knygas kietu viršeliu. Bet stengiuosi nugalėti šią prabangą, nes tokios knygos, be kita ko, yra ir daug brangesnės. Na, tai – juokas, bet, žinoma, yra svarbu, kas ant viršelio pavaizduota. Tai kartais sutampa su autoriaus vidine nuostata, ką jis norėjo, ką leido uždėti ant viršelio.

Iš kitos pusės, reikėtų pasikalbėti su specialistais arba pasižiūrėti, kas rekomenduojama, nevertėtų pirkti visko iš eilės. […] Svarbu „nenugrybauti“ neteisingu keliu.

– Knygyne, ko gero, rekomenduos kiekvieną iš tų knygų ir sakys, kad tikrai verta pirkti.

– Tikrai ne, labai priklauso nuo žmonių. Aš turiu tikrai labai geros patirties su knygynų darbuotojais, nes labai daug perku. Ateinu ir pasakau, kokios knygos ieškau, man paduoda ir aš išeinu.

– Bet vis dėlto dėl ko populiarios tos patarimų knygos? Užsienio spaudoje skaičiau, kad žmonės nori laimingų istorijų. O kaip Jums atrodo?

– Žmonės nori laimingų istorijų. Na argi jūs norėtumėte tragiškų istorijų kiekvieną dieną? Kad lytų, apsemtų, būtų šalta, niekada daugiau nešviestų saulė?

– Žinote, kartais grožinė knyga, kuri kalba apie labai skausmingas patirtis, gali turėti daug stipresnį poveikį nei ta sėkmės istorija.

– Kiek žmonės gali pakelti kančios, tai yra jau kitas klausimas, nes tai yra apie šiandieninį žmogaus gebėjimą iškęsti ir gauti iš to vertę. Nėra taip paprasta išlaukti. Juk kartais atsiverti knygą ir būna labai įtempta istorija, o tai ne detektyvas, kur gali atsiversti galą […]. Jei skaitai rimtą knygą, su dramatiškais išgyvenimais, su neaiškiu, painiu siužetu, kartais kyla noras atsiversti galą ir pasižiūrėti, ar viskas baigsis sėkmingai. Pavyzdžiui, tas pats „Kelias“ nesibaigė sėkmingai. Ar tai yra vertingiau, ar nevertingiau? Negali pasakyti, kas yra vertingiau. Bet norisi geros pabaigos. Kas čia keisto? Visi žino, kad mirs, bet norisi tai atitolinti, niekas nesidžiaugia tuo faktu. „O kaip norėčiau greičiau mirti!“ Juk taip nėra.

– Bet labai keista – beskaitydama tų knygų populiarių patarimų knygų pavadinimus, bevartydama jas, pastebėjau, kad vyrauja noras bėgti nuo savęs ar perkurti save, sukurti save kitokį, atsikratyti kažkokių savybių. Tai – tarsi noras bėgti nuo savęs.

– Taip, nes, jei įsigilinsite į save, rasite daug visko, su kuo, tiesą sakant, nežinia, ar norite susidurti. Sužinosite, kad esate silpni, kai kur – savimi nepasitikintys, sužinosite, kad gal kažkas jums apie jus nepatinka, prisiminsite, kad kas nors ką nors apie jus sakė – ne todėl, kad jūs labai kreipiate dėmesį į kitus, bet todėl, kad tai labai stipriai jus sužeidė. Pamatysite, kad jūs šypsotės, šnekėdamas su kitais žmonėmis, nors kalbate apie skaudžius dalykus. O kodėl šypsotės? Jei pasistatysite veidrodį priešais save ir garsiai kalbėsite, išgirsite daugybę faktų, su kuriais nežinote, ką daryti. Žinoma, kad niekam nesinori matyti šiukšlyno, netvarkos arba skaudulio savo viduje.

Paprastesnis variantas yra plaukti paviršiuje ir pasiimti tą patį detektyvą. Kodėl aš skaitau detektyvus? Todėl, kad kartais tiesiog perdegu ir jau negaliu labai įsigilinti. O detektyvas tikrai „užkabina“, užmezga intrigą, dažniausiai – nesunkiai skaitosi, bet vis tiek man norisi, kad būtų kažkas – psichologija, analizė.

Pavyzdžiui, jau turbūt visi spėjo perskaityti tris dalis Stiego Larssono „Mergina su drakono tatuiruote“. Trilogiją pateikiu kaip pavyzdį, kaip pateikiamas personažas, kaip sukurtas realus merginos personažas, kaip galima „padaryti“ sveiką ir ligonį, kaip gražiai galima pateikti tai literatūroje. Skaičiau šias knygas angliškai. Man geriau skaitėsi angliškai, nors iš tikrųjų kūrinys buvo parašytas švedų kalba. Detektyvo vertė – kai gali labai gerai matyti personažą. Net neišeina to pavadinti detektyvine istorija.

– Kaip jau sakėte, tarp visos populiariosios psichologijos literatūros dažnai pasimeta gana gera ir vertinga literatūra. Kaip ją surasti?

–  Kalbant apie bet kokią psichologinę populiariąją arba specialistams skiriamą literatūrą, reikėtų iš tikrųjų pasikalbėti su knygynų darbuotojais. Labai rekomenduoju. Jie labai gerai orientuojasi, kas  yra knygynuose. Ir neskubėkite pasakyti, kad man reikia ko nors lengvesnio, ar – aš tai suprasiu. Pavartykite, pajuskite stilių. […]

Bet labai atsargiai su tokiomis knygomis – kaip tapti laimingam, nebūti konfliktiškam ar piktam. Visi tie patarimai yra geri, iš esmės jie galėtų būti taikomi. Bet kodėl reikia taip skubiai save perdirbti? Kam toks greitis? Kam toks tempas? Jeigu gyvensime vis ilgiau, gal galime sau leisti su savimi susipažinti?

Jei norite paskaityti populiariosios psichologijos knygų, yra specialybių skyreliai, o tarp jų yra „Psichologija“. Visi naudojasi internetu, galite pažiūrėti jame, kaip, pavyzdžiui, tvarkytis su savo nerimu. Tikrai išmes kokių nors pavadinimų. Galima susirasti komentarų ir juos pasižiūrėti, galbūt rasite ir specialistų komentarų.

Dažniausiai prie profesinės literatūros būna specialistų recenzijos, pasižiūrėkite, ką jie rašo. Jeigu norite gauti rimtą, gerą knygą su teisinga kryptimi, turite ir rimtai atsirinkti. Na, turbūt nebūna taip, kad nueinate į knygyną, išsitraukiate piniginę ir sakote – aš pirksiu knygą už šimtą eurų. Na, turbūt ne, einate su kažkokiu tikslu. Tai ir skirkite tam laiko.

Kita vertus, gerai klausytis laidų, žiūrėti televiziją, girdėti kultūros laidą, kur kalbama apie knygas. Reikia gerų recenzijų. Yra žmonių aplinkui, reikia tik klausytis, bendrauti, kalbėti, susirašinėti, klausti.

–  Dabar labai populiari biblioterapiją ir apie ją nemažai kalbama. Ar knyga gali padėti, ar mes ją mistifikuojame?

– Knyga tikrai gali padėti, todėl reikia labai pagalvoti, ką rekomenduoji kitam žmogui. Aš manau, kad knyga gali padėti. Ji gali ne tik praturtinti, bet ir suteikti idėjų, vienareikšmiškai gali. Ji gali pratęsti tavo galvojimo stilių.

Pavyzdžiui, psichologas psichoterapeutas nebūtinai bus žodžio meistras arba nėra tiek daug laiko, kad jis galėtų žmogui viską išdėstyti. Tačiau literatūra gali pratęsti tą idėją.

Be viso to, mano draugas, nebūtinai specialistas, gali pasiūlyti – esi tokios būklės, paskaityk tą knygą, ji gali palengvinti tavo svarstymus, gal duos atsakymų. Nebūtinai turi duoti, bet gali kažkur vesti iš tavo klampynės.

Jei esu užstrigusi savo apmąstymuose viena, kaip man išsikapstyti? Kas turi pastūmėti, jeigu nėra aplinkui žmogaus, pas kurį einu pasikalbėti? Jei iš mano aplinkos žmonės jau išsisėmę, negali manęs pastūmėt, galbūt tą gali padaryti knyga? Aš už, pirmyn!

– Rekomendacijos kartais apvilia, kartais – ne. Tai, žinoma, subjektyvu. Turbūt labai sunku patarti, bet kokios šią akimirką yra Jums svarbios knygos arba Jums svarbūs autoriai?

– Labai siūlau pasiskaityti Tahiro Shaho bent jau keletą knygų, nes jos iš tikrųjų tiko visiems, kas skaitė. T. Shahas „Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje“ […] tiko įvairaus amžiaus žmonėms. Tai – labai gražiai parašyta knyga. Jo sesers [Sairos Shah] irgi puikus stilius, verta dėmesio knyga su labai rimta problematika – „Virtuvė be pelių“. Labai siūlau pasikalbėti su artimais žmonėmis, jie tikrai ką nors jums pasiūlys.