Šiandienė situacija: galime susideginti, bet galime ir sutvirtėti

Viskas įsirašo pasąmonėje

VšĮ "Laimingas vaikas" psichologė Milda Karklytė-Palevičienė ragina niekada nepamiršti, kad vaikai emocijas sugeria ir jas išgyvena daug stipriau negu suaugę žmonės. Pastarieji, jau patyrę visokių situacijų, turintys gyvenimiškos patirties, gali rasti būdų užsimiršti, o vaikui kiekviena emocija gali taip giliai nusėsti širdelėje, kad jis dar ir po 30 metų tai prisimins. Jeigu tėvai tik tuščiai sakys: "Viskas gerai", tačiau jų kūno kalba rodys, kad jie įsitempę, mažylis tai supras.

"Vaikai kaip itin jautrūs prietaisai jaučia menkiausią tėvų nerimą. Jeigu tėvai sako, kad nieko baisaus neatsitiko, o vaikai vis dėlto jaučia, kad ne viskas gerai, jie ima abejoti, ar su jais pačiais viskas gerai, – paaiškina specialistė. – Didžiausia tėvų klaida – manyti, kad jeigu nieko nekalba prie vaikų, tai šie nieko ir nejaučia."

Psichologės teigimu, suaugusiems žmonėms gali atrodyti, kad mažas vaikas nieko neatsimena arba nieko nesupranta. Iš tiesų tokio amžiaus vaikų sąmoninga atmintis yra labai trumpa. Tarkime, vaikas lipo ant kėdės, griuvo, o jau po 5 min. viską pamiršo ir vėl lipa. Tačiau tai, kas įsirašo mūsų pasąmonėje, – ir geri, ir blogi, tačiau stiprūs įspūdžiai, anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių.

Viena mama pasakojo, kad jos trimetė per miegus šaukė: "Korona, korona", nors tėvai stengėsi visaip apsaugoti nuo iš visų medijų sklindančios informacijos.

"Viena mama man pasakojo, kad jos trimetė per miegus šaukė: "Korona, korona", nors tėvai stengėsi prie vaiko nekalbėti, nebauginti jos ir visaip apsaugoti nuo iš visų medijų sklindančios informacijos. Tačiau mergaitei ta baimė, persidavusi iš tėvų, pasireiškė naktį, kai mūsų psichologiniai gynybos mechanizmai miega, o iš mūsų pasąmonės lenda viskas, kas ten yra įrašyta", – sako M.Karklytė-Palevičienė.

Anot jos, galbūt vaikas iš tiesų per daug nefiksavo, kas sklinda iš televizoriaus, bet pajuto tėvų įtampą. Visi vaikai viską jaučia – net metinukai, kurie dar nekalba, tėvų nerimo virpesius vis tiek pajaučia. O ypač tada, kai tėvai demonstratyviai kažką slepia, šnabždasi, išeina į kitą patalpą. Vaikui iš karto įsijungia raudona pavojaus lemputė – kažkas negerai!

Tad, gyvenant tokiomis sąlygomis, kai neįmanoma visiškai pabėgti nuo neigiamos ir gąsdinančios informacijos srauto, nereikia stengtis vaiko nuo jos visiškai atriboti – tai nepadės, tik sukels dar daugiau nereikalingos įtampos.

Mūsų emocijų veidrodis

Riboti neigiamą informaciją, pasak psichologės, reikia, ir ne tik vaikams, bet ir sau patiems. Daugybė psichinės sveikatos specialistų rekomenduoja nesistengti nuolat sekti informaciją ta tema. Kartais pažiūrėti ar paklausyti žinių, kas dedasi, derėtų, bet nuolat gyventi tik mintimis apie tai – nepatartina.

"Mano patarimas tėvams – jus dominančias žinias stebėkite bent jau tada, kai vaikas ne tame pačiame kambaryje. Šiais laikais galima ir ausines užsidėti ir palaukti, kol mažylis nueis miegoti. Mažyliams tikrai nereikėtų matyti ir girdėti visko, kas dabar plūsta iš masinės informacijos priemonių", – sako specialistė.

Kitas klausimas, anot M.Karklytės-Palevičienės, kaip mes, suaugusieji, patys reaguojame į šią situaciją: ar aikčiojame persigandę, ar burnojame valdžią, ar neigiame tai, ką išgirstame, ir pan. Vaikas jūsų neigiamas emocijas susies su dabartine situacija, ikimokyklinukas informaciją supras taip, kaip ją supranta tėvai.

Jausmai yra toks įdomus dalykas – kuo daugiau apie juos kalbatės, analizuojate, tuo jie darosi paprastesni ir mažiau grėsmingi.

Paprastas pavyzdys: vaikas bėga ir parpuola, ne itin skaudžiai. Kada jis pradeda verkti? Ogi tada, kai tėvai audringai sureaguoja. Tik tuomet jis supranta, kad kažkas, matyt, labai negero nutiko. Taip ir informacija, susijusi su virusu. Jeigu tėvai tai priima kaip neišvengiamą faktą, žino, ką reikia daryti, kaip saugotis, savo pavyzdžiu tai parodo vaikui, galbūt dar ir paaiškina, kad viskas bus gerai, tik reikia truputėlį susiimti ir pakentėti – mes turime planą, kaip tai įveikti, mažylis tikrai bus ramesnis.

"Tėvams, kaip niekam kitam, reikėtų būti racionaliems, ramiems ir logiškiems, nes jų rankose vaiko sveikata – ir fizinė, ir psichinė, – sako psichologė. – Jeigu sėdite prieš televizorių įsibaiminę, keikdamiesi, laukdami vos ne pasaulio pabaigos, atminkite – lygiai taip pat jaučiasi ir jūsų vaikas."

Nerimauti – normalu

Visiškai vaiką atriboti nuo bet kokios informacijos, neva nieko aplinkui nevyksta, anot M.Karklytės-Palevičienės, taip pat nieko gero. Net mažiausias vaikas jau turi savo socialinius kontaktus – jis eina į darželį, mokyklą, galbūt į kiemą su draugais, tad susirinks informacijos iš kitų ir gali susikurti visiškai kitokį vaizdą, negu mes norėtume ir tikėtumės. Galbūt jo susikurta fantazija bus neadekvati ir net žalojanti jo psichiką.

"Išeitis viena – kalbėkitės su vaiku, aiškinkite, nepatingėkite paieškoti informacijos, kaip kalbėtis su vaiku apie tokią situaciją, – pataria specialistė. – Paaiškinkite, kodėl mes dabar gyvename taip, kaip gyvename, ką turime padaryti, kad situacija pasikeistų."

Milda Karklytė-Palevičienė. Asmeninio arch.nuotr.

Jeigu vaikas pamato, tarkime, per televizorių kokį nors posėdį, kur kalbama apie viruso sukeltą situaciją, paaiškinkite jam pozityviai: "Va, pažiūrėk, kiek daug dėdžių ir tetų dirba, kad išspręstų šitą problemą. Pamatysi, jeigu visi pasistengsime, viskas bus gerai."

Pažiūrėkite iš teigiamos pusės, kad ir kaip norėtumėte keiksnoti valdžią. Galų gale mes jau patys turime patirties nuo pavasario karantino – paaiškinkite, kad nebuvo labai malonu, kai niekur negalėjote išvažiuoti, tačiau visi žmonės pasistengė ir dėl to vasarą buvo visai smagu. Dabar vėl reikia pakentėti ir susikaupti, kad vėl galėtume gyventi taip, kaip buvome įpratę. Tad šiuo metu mes turime laikytis tam tikro plano, kad situacija pagerėtų.

Jeigu taip pateiksime vaikams situaciją, jiems lygiai taip pat kils pačių įvairiausių emocijų, bet jos bus adekvatesnės. Normalu, kad vaikas gali bijoti, jausti nerimą, tačiau tėvai turėtų pasitelkti visas savo žinias, kaip apskritai kalbėti su vaikais apie emocijas ir jausmus, nesvarbu, dėl ko jie patiriami.

"Svarbiausias dalykas – išklausyti, išgirsti ir priimti vaiko emocijas, kad ir kokios jos būtų, – sako psichologė. – Jokiu būtu neneikite vaiko jausmų. Jeigu jūs pasakysite: "Nėra ko čia bijoti", jūs tiesiog atstumsite vaiką. Nepavyks nuneigti, užglaistyti ir padaryti taip, kad vaikas nejaustų. Dar blogiau, kai mes piktai bandome paneigti: "Baik čia zirzti, atstok su savo nesąmonėm" ir pan. Mažylis ir taip blogai jaučiasi, o dar tėvai atstumia, pažemina, paniekina jo jausmus."

Neišsakyti jausmai kaupiasi

Pašnekovė primena: vaiko emocijos ir jausmai niekur nedingsta. Jie tiesiog kaupiasi ir vieną gražią dieną gali prasiveržti įvairiausiais būdais – kūno ligomis, padidėjusiu jautrumu, nepaaiškinamomis, tėvų akimis, baimėmis. Tarkime, vaikas staiga ima bijoti tamsos, bet tai nebūtinai reiškia, kad mažylį baugina būtent tamsa, – tiesiog jo viduje susigrumia begalė neišsakytų, neišjaustų emocijų.

Labai svarbu, kad tėvai leistų vaikams kalbėti viską, ką jaučia. O tai vienas didžiausių iššūkių tėvams – nebijoti vaiko jausmų.

"Jeigu vaikas sako: "Mama, aš bijau!", atsakykite: "Aš suprantu, kad tu bijai. Papasakok man daugiau, ko tu bijai? Kaip tau atrodo, kas gali nutikti, kad tu šitaip bijai?" Paklausinėkite, įsiklausykite ir išgirskite, ką vaikas nori pasakyti, – sako psichologė. – Jausmai yra toks įdomus dalykas – kuo daugiau apie juos kalbatės, analizuojate, tuo jie darosi paprastesni ir mažiau grėsmingi. Įsivaizduokite, kad vaiko kūnas pilnas burbulų – neišsakytų jausmų, kurie iš vidaus vaiką drasko, o kai jis išsikalba, tuos burbuliukus tarsi išleidžia išorėn ir jie nebekankina iš vidaus."

Kai mažasis išsikalba, pasistenkite jam parodyti racionaliais, logiškais argumentais, kad ta situacija iš tikrųjų nėra tokia bloga, kaip jam atrodo. Jeigu kalbėtume apie viruso sukeltas emocines problemas, pasitelkite skaičius, jeigu vaikas tai supranta, galbūt jam tuomet neatrodys, kad dabar visi tuoj susirgs ir numirs. Paaiškinkite, kas apsaugo, o kas, atvirkščiai – padidina tikimybę susirgti.

"Jeigu vaikas klausia, ar jau dabar tikrai visi mirs, tai mes, būdami protingi žmonės, turėtume remtis mokslu grįstais faktais, statistika ir paaiškinti, kad taikos metu dar niekada taip nebuvo nutikę, – sako psichologė. – Jeigu jūsų vaikas per mažas pasakyti, kad jis bijo, jūs turite tai įvardyti ir įgarsinti už jį. Tiesiog pastebėkite, kaip jūs patys elgiatės, ar nepasikeitė vaiko elgesys, ar netapo toks, kuris jau jums kelia nerimą. Kalbėkite labai aiškiai ir paprastai: "Matau, kad tavo širdelė nerami, gal tu bijai, gal išgirdai, kad daug kas serga? Nebijok, nes ir man kartais neramu, bet pažiūrėk, kiek daug dėdžių ir tetų su baltais chalatais mus saugo. O jeigu ir mes daugiau pasisaugosime, dažniau plausime rankytes, būsime lauke, tai mes visi – mama, tėtis, močiutė, senelis, brolis, sesė – būsime sveiki."

Dalykitės savo patirtimi

Svarbu pasirinkti, kaip suprantamai vaikui paaiškinti, nes trimečiui skaičiai ir statistika tikrai dar nekelia nerimo. Netiks ir griežtas paliepimas. Juk jeigu mums kas nors įsakmiai liepiama – tokia jau žmogaus prigimtis – imame tarsi gintis ir daryti priešingai. Taip neretai elgiasi net ir protingi suaugę žmonės, o ką jau kalbėti apie vaikus.

Tad, jei matote, kad vaikas labai nerimauja, neliepkite jam nusiraminti, o šiltai papasakokite: "Žinai, man irgi taip buvo darbe, kai mane apėmė nerimas. Aš tuomet tris kartus giliai įkvėpiau ir ramiai iškvėpiau. Man pasidarė lengviau. Nori pabandyti ir tu?" Tuomet vaikas supranta, kad jūs norite su juo pasidalyti savo patirtimi, kuri padėjo, tad turėtų padėti ir jam.

"Pasakyk, kaip tu galvoji, – tai tam tikra metodika, kai jūs vaikui papasakojate, kaip susidorojote su vienais ar kitais jausmais. Tarkime: "Mano kolega darbe nuolat kažką graužia ir čepsi, o tai mane labai nervina. Norėjau jį aprėkti, bet pagalvojau, o kas gi nutiks, jeigu aš taip pasielgsiu? Pirmiausia – aš piktas, vadinasi, mes tikrai susipyksime, o kai barsimės negalėsime atlikti savo darbo, vadinasi, teks užtrukti ir namo grįšiu vėliau. Ar aš to noriu? Ne, nenoriu. Vadinasi, man reikia nurimti ir tada gražiai pasikalbėti su kolega. Man padeda nurimti pasivaikščiojimas, o kas tau padeda nurimti?" Taip pasakodami, ką jautėte ir kaip susitvarkėte su problema, padedate vaikui pakeisti mąstymo mechanizmą", – pataria psichologė.

Nuraminkite savo vidinį vaiką

M.Karklytė-Palevičienė atkreipia dėmesį į dar vieną dalyką: kai tuos racionalius argumentus išsakote garsiai, padedate ne tik vaikui, bet ir sau. Tiesiog pabandykite sau įvardyti, kas gali nutikti, jeigu įvyks tai, ko labai bijote? Jeigu tai nutiks, kokie bus jūsų tolesni žingsniai? Pagaliau, garsiai sau pasakykite, ar iš tikrųjų ta jūsų susigalvota ar susikurta baimė yra reali?

Anot pašnekovės, mūsų mintys, tai, kaip mes matome situaciją, – visa tai kuria jausmus. Jei tėvai neramūs, įsitempę, bijantys, tą patį patiria ir jų vaikai. Todėl pirmiausia reikia nurimti patiems: "Galvokite racionaliai, tiesiog įsivaizduokite, kad tuo metu, kai jūs patys bijote, tai ne jūs – tai bijo jūsų vidinis vaikas. Tuomet jau supraskite, kad esate suaugę, ir kaip jūs patys tokioje situacijoje nuramintumėte savo vidinį vaiką. Pasikalbėkite su savimi mažu ir nuraminkite taip, kaip ramintumėte savo vaiką. Pavyzdžiui: "Aš suprantu ir matau, kad tau dabar labai baisu. Pagalvokime, ką darysime ir kaip tai įveiksime?" Pasaulis su tuo virusu jau gyvena beveik metus ir žinių, kaip su juo kovoti, vis daugėja, mokslininkai dirba, tiria ir jau daug daugiau žino, negu tada, kai ta liga atsirado. Juk nerimas visada susijęs su nežinomybe, kurios lieka vis mažiau. Gal savo vidiniam vaikui pasiūlykite kokį nusiraminimo ritualą: vakarais išgerti arbatos, pašokti, pasiklausyti geros muzikos, pasivaikščioti. Dar pasakykite savo vidiniam vaikui, kad kuo daugiau nerimausite, tuo labiau pakenksite savo imunitetui, kuris šiuo metu itin svarbus. Ir priminkite sau, kad gyvenime nebūna tik labai gražu ir gera – gyvenime nutinka pačių įvairiausių dalykų."

Pozityvi projekcija

Psichologė ragina pastebėti, kad net dabartinėje situacijoje yra ir gerų dalykų: turime daugiau laiko, kurį galime skirti geram ryšiui su vaiku puoselėti, galime geriau pažinti save ir savo emocijas, suprasti, kur mūsų silpnosios, o kur – stipriosios pusės.

Nereikėtų užstrigti tik tarp blogų emocijų – reikia pasakyti sau, kad šiuo metu darote tai, ką galite daryti geriausio šioje situacijoje, ir nurimti. Organizmo jėgas, kurias skiriate nerimui, ir baimes paskirstykite malonesniems dalykams, tarkime, pagalvokite, ką smagaus galite nuveikti su šeima. Skirkite laiko bendroms veikloms, ramiems pokalbiams ir pasakykite sau – viskas bus gerai! Tėvai vis galvoja, kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą, o reikėtų pabandyti įjungti ir savąjį.

"Dabar toks metas, kai tenka šiek tiek apriboti savo norus, bet suaugęs žmogus su tuo puikiai gali susitvarkyti. Patikėkite, 5–6 metų vaikui smagu bus visur, jei šalia linksmi tėvai, jiems nereikia žūtbūt patekti į Egiptą, kad turėtų gražių prisiminimų. Galbūt mamos surengta iškyla namuose ilgam paliks neišdildomų įspūdžių", – sako M.Karklytė-Palevičienė.

Anot jos, šiandienė situacija – tarsi iššūkis, per kurį mes galime susideginti, bet galime ir sutvirtėti kaip asmenybės, išmokti labai daug naudingų pamokų, kurios pravers ateityje.

Testas: ką matote?

Paimkite popieriaus lapą, kuriame – didelis juodas taškas ir daugiau nieko. Ką matote? Daugelis atsakytų, kad didelį juodą tašką. O gal geriau matyti, kad daugiau vietos tame popieriuje vis dėlto baltos, ir tikrai ne tas vienintelis juodas taškas yra svarbiausias?