Šventinio maratono spąstai: psichoterapeuto receptai, kaip neįkristi į duobę

  • Teksto dydis:

Visada atsiras tokių, kurie sakys, kad visuomenėje yra didesnių problemų nei artėjančios šventės. Tačiau tos šventės daugiau ar mažiau paliečia mus visus. Vieniems tai – liūdesio, kitiems – džiaugsmo metas. Kodėl taip yra, į žurnalistės klausimus atsakė gydytojas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis LNK reportaže.

– Kodėl mes skirtingai išgyvename šventes?

– Labai paprastas atsakymas – todėl, kad mes esame skirtingi. Ir todėl, kad norime ar nenorime, turime savo biografijas, šeimos tradicijas, savo suvokimą, kas šiandien vyksta. Ir kai kam tikrai gali pasirodyti, kad tos šventės visai nesvarbu. Kad šiuo metu vyksta gerokai svarbesnių ir baisesnių dalykų, pavyzdžiui, karas Ukrainoje. Tačiau, jei mes pažiūrėtume į šimtametes tradicijas, tai nepaisant visokių karų, nelaimių, bėdų, vis dėlto šventės būdavo. Dabar jos tik tapo labiau komercinės. Vis dėlto visais laikais namuose Kūčių vakarą žmonės susirinkdavo ir bandydavo atkurti ryšius, atšvęsti tą šventę per dvasinį šeimos artumą. Ir ta tradicija turėti ant stalo dar vieną tuščią lėkštelę tam, kuris galbūt nesuspėjo sugrįžti ir ateis dabar pas mane, yra nepaprastai simboliškas. Ir tikrai mes dabar turime priimti daugybę žmonių, kurie savo namų nesuras. Ir jiems reikalinga ta lėkštelė, kad jie galėtų nors truputėlį pasidalinti su mumis ta švente.

Kai kam tikrai gali pasirodyti, kad tos šventės visai nesvarbu. Kad šiuo metu vyksta gerokai svarbesnių ir baisesnių dalykų, pavyzdžiui, karas Ukrainoje. 

Galvoju, kad mes turėtume suvokti, jog pati šventė turi daug sluoksnių. Tikrai tai ne apie valgymą, tikrai tai ne apie tuos dvylika patiekalų, o – apie kažkokį tai dvasinį ryšį tarp žmonių, kurie turi bendrą gyvenimo supratimą. Kad tai – mūsų visų bendravimo rezultatas, ypač jei aš vienas gyvenu savo gyvenimą. Tai – šventė, kuri yra ne vien apie linksmybes, ne vien apie malonių kažkokių, džiugių dalykų darymą. Bet ir tai – taip pat.

Manau, tie, kurie sugeba taip suvokti šventę, tai jie ja ir pasinaudos. Bet yra labai daug žmonių, kuriems atrodo, kad šie dalykai nesvarbūs. Nežinau, verslas, pinigai, darbas jiems svarbu, o žmonės – ne. Ir tada jiems tas susibūrimo būtinumas tampa tarsi priverstinis. Ir jiems tai nemalonu, erzina, ir iš tikrųjų jiems nėra šventės. Taigi mes esame skirtingi, ir šventes suvokiame skirtingai.

– Tuomet ką daryti ir vieniems, ir kitiems? Kaip tiems, kuriems šventė yra džiaugsmas, laimė, vėliau neįkristi į liūdesio duobę. Ir ką daryti tiems, kuriems šis šventinis periodas, šurmulys yra kančia.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

 

 

– Kai kalbame apie tuos, kurie per daug džiaugiasi švente, tai tikrai kartais būna ir šita duobė, į kurią įkrenta dėl per didelio euforiško priėmimo to, kas vyksta. Bet jei šventę suvokia, kaip tam tikro bendrumo ir santykių puoselėjimo laiką, tai to kritimo į duobę neturėtų būti. Todėl nereikia per daug bijoti, jeigu mes šioje šventėje įžvelgiame prasmę.

 Bet mes turime suprasti, kad tikrai daugelį gyvenimo dalykų savo jausmais nuspalviname mes patys.

 

Tiems žmonėms, kuriems liūdna, ir kuriuos ta šventė erzina, negaliu duoti kažkokio universalaus recepto. Va, dabar pasakys Laurinaitis ir visi kaip pirštu spragtelėjus pasidarys laimingi, ne. To tikrai nebus. Bet mes turime suprasti, kad tikrai daugelį gyvenimo dalykų savo jausmais nuspalviname mes patys. Ir jeigu matome kažką juodai, tai ir tampa juoda mano gyvenimo biografijos dalimi. Jeigu vis dėlto mes pabandome pamatyti, kas gali iš to išaugti, kas gali būti galimybe ne tik nuo manęs priklausančio, bet ir nuo tų, su kurias aš esu, tas netikėjimas, nelaukimas šventės gali pasikeisti į pakankamai pozityvų išgyvenimą.

– Galbūt tokiems žmonėms būtų naudinga susirasti veiklos, kažkam padėti, pasavanoriauti. Tai būtų išeitis?

– Manau, savanorystei reikia ne tik švenčių, ji turi būti kasdieninė, nes dabar tikrai yra  situacija, kai mūsų reikia kitiems žmonėms. Galvoju, kad tas šventinis vakaras, ta Kūčių naktis yra tas dalykas, kuris iš tiesų artina mus prie pačių artimiausių, brangiausių žmonių. Ir tada jau galvoti apie tuos papildomus darbus galbūt nereikėtų. Grįžkime prie saviškių.

– O ką daryti vienišiems žmonėms?

 – Galvoju, kad kiekvienas žmogus turi kažką, su kuriuo norėtų arba galėtų būti kartu tą vakarą. Jeigu tokių žmonių nėra, galbūt yra galimybių paieškoti kažkokių tai vietų, kur ši vakarienė bus vis vien pateikiama. Ir ta tuščia lėkštutė galbūt padėta būtent jiems...



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tomas

Tomas portretas
Tai psihoterapevtei nerupi ukrainieciai? Gal ji vaata?
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių