– Disleksija. Kas tai yra ir kaip pasireiškia?
– Šį sutrikimą galima apibūdinti iš įvairių pusių. Žvelgiant iš švietimo sistemos pusės – mažesni skaitymo, rašymo ir skaičiavimo pasiekimai jo amžiaus grupėje, bet vaikas turi aukštą arba vidutinį intelektą ir nepriklauso nuo socialinių veiksnių. Iš neuromokslinės pusės – pakitimas smegenyse, kur informacija vaikšto kitaip nei neurotipinio žmogaus. Žiūrint iš emocinės pusės – vaikui mokykloje nesiseka skaityti, rašyti – jis jaučiasi neįvertintas, nuvertintas ir patiria didelį emocinį nerimą. Kai pirmokui ar antrokui duodama tekstinė informacija ir jis nesupranta teksto: jam raidės, eilutės gali skraidyti, šokinėti. Kartais būna taip, kad vaikas gali perskaityti tekstą, bet visiška jo nesuvokia.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kiek žmonių turi tokius sutrikimus?
– Lietuvoje tokios statistikos nėra. Pasaulyje, sakoma, yra apie 10 proc. tokių žmonių. Didžioji Britanija teigia, kad šį sutrikimą turi iki 20 proc. žmonių.
– Kaip tėveliai gali pastebėti, kad jų vaikas turi šį sutrikimą?
– Vienas iš pagrindinių požymių – vaikas nenori imti knygos į rankas: nenori skaityti, žiūrėti ir pan. Jei 5-6 metų vaikas raides painioja, jos keičiasi vietomis – galima tikėtis, kad tai yra sutrikimas. Galima pradėti žiūrėti į tą pusę: gal yra kitų požymių ir pan.
– Ką tuomet daryti tėveliams? Kur kreiptis?
– Dėl 5–6 m. vaikų nėra kur kreiptis. Galima kreiptis individualiai į spec. pedagogus, logopedus, kurie padėtų lavinti sutrikusias funkcijas, pamatinius gebėjimus. Dažniausiai problema atsiranda tada, kai vaikas patenka į pirmą klasę. Tuomet pedagogai pamato spragas, (ne)gebėjimus. Ir antros klasė pradžioje dažniausiai siunčia į Pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT). Tik tada švietimo sistema pradeda kitaip su tuo PPT įvertintu vaiku dirbti, skirti kitokias užduotėles, palengvinimus ir pan.
– Kaip tuomet vaikas mokosi, jei skaityti – sunku? Kaip toliau yra dirbama?
– Mūsų tikslas, kad kuo daugiau informacijos duotų ne rašytiniu, bet žodiniu būdu arba vizualiai – per filmus, paveikslėlius ir pan. Galima įsivaizduoti: atėjus į pirmą–antrą klasę duoda skaityti knygą ir raidės „skraido“: kiekvieną kartą ta raidė gali atsistoti iš pirmos į antrą, trečią vietas. Ir kiekvieną kartą reikia tą tekstą „atkoduoti“. Smegenys negali apdoroti informacijos.
– Ar Lietuvos švietimo sistema gali prisitaikyti, kad informacija būtų pateikiama arba ją matant, arba ją klausant?
– Nereikia norėti iš švietimo sistemos, kad viskas pasikeis per vieną dieną. Ji šiuo metu keičiasi, yra priimami įstatymai. Jau yra palengvinimai egzaminų metu ir aštuntoje, ir dvyliktoje klasėje. Yra ruošiamos rekomendacijos, kaip šitą vaiką vertinti ir kaip su juo dirbti. Mokytojai individualiai irgi tai daro žinodami iš savęs, mokslų, įsigilinę į užsienio praktikas.
– Ar su šiuo sutrikimu galima tvarkytis taip, kad vėliau būtų įmanoma skaityti?
– Dar kartą pabrėšiu: sutrikimas yra visam gyvenimui. Jis išlieka iki mirties. Bet kiekvieną sutrikimą galima lavinti. Suaugęs gali turėti šį sutrikimą ir galime matyti, kaip jis skaito tekstą, netgi sudėtingus žodžius. Bet pradžioje, vaikystėje, mūsų smegenys labiau padeda. Todėl rekomenduojama kuo anksčiau diagnozuoti ir kuo anksčiau pradėti lavinti. Ketvirtoje–penktoje klasėje rekomenduojama pradėti kompensacines priemones – kad lengviau tą tekstą įsiminti arba suprasti. Tada jau įvedamos informacinės technologijos, specialios liniuotės ir pan.
Naujausi komentarai