Pasauliui – penkios žinutės

Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje išskirtos keturios pagrindinės kryptys: energetinis saugumas, konkurencingumas, žaliosios energetikos plėtra ir inovacijos. Nepriklausomo energetikos eksperto Romo Švedo vertinimu, šalies strategijoje išsikelti tikslai iš esmės atspindi pasaulines tendencijas.

Analizuodamas Tarptautinės energetikos agentūros naujausią globalių energetikos tendencijų vertinimą, kuris buvo pateiktas šių metų pradžioje, R.Švedas atkreipė dėmesį į penkias pagrindines pasauliui siunčiamas žinutes.

Pirmoji žinia, kaip pastebėjo ekspertas, yra tai, kad naftos paklausa pasaulyje vis dar didėja. Tačiau atsinaujino neramumai pagrindiniuose naftos turtinguose regionuose, t.y. Artimuosiuose Rytuose, todėl padidėjo rizika, susijusi su naftos tiekimu.

Antra, pasaulyje smarkiai didėja dujų paklausa, o ypač plėtojamas SGD tiekimas. Tarptautinė energetikos agentūra planuoja, kad per 20 metų – iki 2040 m. – gamtinių dujų rinka padidės beveik dvigubai. Be to, 2016 m. pasaulyje apie 40 proc. gamtinių dujų buvo tiekiamos SGD būdu, o apie 60 proc. – vamzdynais, 2040-aisiais šios proporcijos apsivers.

Trečioji žinia yra susijusi su elektros paklausa – ji, pasaulio ekonomikai skaitmenizuojantis, labai sparčiai didėja.

Ketvirtoji žinutė, kurią siunčia Tarptautinė energetikos agentūra, yra tai, kad pastebimas itin spartus atsinaujinančių energijos išteklių, ypač saulės energijos, reikšmės augimas. Tačiau šios energijos apimtys dar nėra pakankamos ir neatliepia bazinio poreikio.

Paskutinė, penktoji, žinia yra susijusi su kova su klimato kaita. Pastebima, kad vyriausybių sprendimai nepakankami įgyvendinant Paryžiaus sutartyje įvardytus klimato kaitos tikslus. Jie, tiesa, susiję ne tik su energetine struktūra, bet ir daugeliu kitų sektorių.

Lietuvai trūksta elementarių bazinių žinių, kaip panaudoti SGD dujas.

Ateitis dėl SGD – abejotina

"Kokią žinią pasaulinės tendencijos siunčia Lietuvai, į ką mes turėtume atkreipti dėmesį? Pirma, energijos tiekimo saugumo užtikrinimas yra aktualus ir mes negalime jo nurašyti, ypač turint omenyje neramumus Artimuosiuose Rytuose ir tai, kad vis dar dominuoja iškastinis kuras ir nafta. Antra, gera žinia Lietuvai, turinčiai SGD terminalą, yra tai, kad gamtinių dujų panaudojimas, kaip prognozuoja agentūra, net padvigubės, o ypač išaugs SGD poreikis. Lietuva turėtų šokti ant šios bangos – išnaudoti SGD terminalo ekonominį potencialą. Aišku, šioje srityje nesnaudžia ir Rusijos kontroliuojamos įmonės. Lietuvai trūksta elementarių bazinių žinių, kaip panaudoti SGD dujas. Manau, kad turėtų būti skiriamas dėmesys pramonei auklėti, rinkai sukurti, – kalbėjo R.Švedas. – Tai yra svarbu, nes dujos yra laikomos pereinamuoju kuru, siekiant klimato kaitos tikslų. Kitaip tariant, pirmiausia visas pasaulis turi atsisakyti anglies, naftos, ir tai lengviausia padaryti pereinant prie dujų. Po to jau bus pereinama prie atsinaujinančių išteklių."

Tačiau buvęs ilgametis Lietuvos energetikos instituto vadovas Jurgis Vilemas sakė esąs labai skeptiškas dėl Lietuvos noro bet kokia kaina išlaikyti SGD terminalą. Jis atkreipė dėmesį, kad pagal Paryžiaus susitarimus 2050 m. gamtinių dujų turi nelikti, nes tai yra kuras, generuojantis anglies dioksidą. Pašnekovo manymu, iki to laiko tarptautinėje erdvėje anglies dvideginio generavimas bus vis labiau apmokestinamas, tad gamtinės dujos esą bus išstumtos iš rinkos ir jų kaina bei poreikis tik mažės.

"Daug kur atsisakoma gamtinių dujų panaudojimo – jau yra šalių, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, tam tikros Austrijos teritorijos ir pan., kur gamtinių dujų naudojimas šildymui uždraustas. Lietuvai gamtinės dujos reikalingos tik šildymui – elektros gamybai jos nereikalingos", – teigė J.Vilemas ir pridūrė, kad, nutiesus liniją į Lenkiją, terminalas Lietuvai per brangiai kainuoja.

Siekia mažinti importą

Lietuvos energetikos sektoriaus vizija – šalies piliečiams užtikrinti patikimą, atsinaujinančią ir aplinkai nekenksmingą energiją už palankiausią kainą. Kaip vieną reikšmingiausių pokyčių energetikos ministro patarėja Aurelija Vernickaitė išskyrė Lietuvos energetinio saugumo stiprinimą, kurio siekiama šalies energetines sistemas ir rinkas integruojant į ES rinkas ir sistemas. Tam numatyti įgyvendinti du svarbūs projektai: elektros tinklų sinchronizacija su Europos sistema per Lenkiją bei dujotiekių jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos. Anot jos, jau prieš keletą metų pradėjusios veikti elektros jungtys "NordBalt" su Švedija bei "LitPol Link" su Lenkija padidino Lietuvos elektros energetikos rinkos konkurencingumą. Įgyvendinus šiuos projektus, bus užbaigta šalies energetikos sistemos integracija į patikimą, saugią ir konkurencingą ES energetinę sistemą.

Kitas svarbus Lietuvos strateginis tikslas, prisidėsiantis prie šalies energetinio saugumo, – šalies priklausomybės nuo elektros importo mažinimas. Strategijoje numatyta plėtoti patikimą ir konkurencingą vietinę elektros energijos gamybą. Užsibrėžta, kad 2030 m. Lietuvoje gaminama elektros energija sudarytų 70 proc. bendrai suvartojamos galutinės elektros energijos, o 2050 m. – visa elektros energija būtų pagaminama šalyje.

R.Švedas priminė, kad Lietuva yra didžiausia elektros energijos importuotoja visoje ES – net iki 70 proc. energijos. Tačiau į energetinės nepriklausomybės klausimą ekspertas sakė žiūrįs filosofiškai ir didelių importuojamos elektros energijos apimčių nedramatizuoja.

"Tarsi suponuojama, kad nepriklausomybę gali užtikrinti vietinė gamyba. O aš argumentuočiau kitaip – kad energetikoje nepriklausomybę užtikrina kuo didesnis energijos tiekimo alternatyvų skaičius. Jau kartą istorijoje buvo pavyzdys šalies, kuri norėjo viskuo apsirūpinti pati, su niekuo nebendravo ir galiausiai jos ekonomika neatlaikė tokio pasirinkto kelio, – sakė R.Švedas. – Dabartinė Lietuvos elektros energijos sistema šią nepriklausomybę užtikrina. Lietuva, kaip Baltijos šalių regionas, turi veikiančias jungtis su Lenkija, Švedija ir Suomija – tris alternatyvas, kurios užtikrina galimybę rinktis. Maža to, Lietuvos elektros sektorius pereis į sinchroninį darbą su kontinentinės Europos sistema. Taigi, galima gaminti vietoje arba importuoti iš daugelio šaltinių. O gaminti elektrą yra iššūkis, nes kuo daugiau elektros energijos tiekimo alternatyvų, tuo didesnė konkurencija ir tuo didesnis iššūkis Lietuvos gamintojams. Kyla klausimas, kokiu būdu šį iššūkį planuoja spręsti Energetikos ministerija, kuri įsivardija, kad iki 2030 m. šalyje pagaminta elektros energija sudarys 70 proc. visos suvartojamos elektros energijos, – juk kaina turi atliepti rinkos kainą."

J.Vilemas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Lietuva importuoja didelę dalį elektros energijos ne todėl, kad negali jos pasigaminti pati, o dėl to, jog kaimynų energija pigesnė.

"Lietuva šiandien turi pakankamai galių pasigaminti elektrą: Elektrėnuose stovi naujutėlaitis 9-asis blokas, taip pat dar pora senų, kurie paliekami rezerve, stovi Kauno ir Vilniaus termofikacijos elektrinės, – pastebėjo Lietuvos energetikos instituto mokslo tarybos pirmininkas. – Tos elektrinės užsidarė ne todėl, kad paseno ir negali dirbti, o dėl to, kad situacija kuro srityje pasikeitė taip, jog Lietuvoje esančiose elektrinėse, naudojančiose organinį kurą, – nesvarbu, ar tai būtų mazutas, ar dujos, generuojamos elektros savikaina yra kartais didesnė nei importuotos elektros energijos kaina. Kol mes neturėjome linijų su Vakarais, importas atrodė labai negeras dalykas, nes importavome iš Rytų."

Nors užsibrėžtos vietinės gamybos apimtys, anot J.Vilemo, yra gana realios, tačiau strategija didinti gamybą nebūtinai yra teisinga – Lietuva yra maža šalis, apsupta didelių valstybių, naudojančių daug energijos. Tad Lietuvos, įsiliejusios į Europos energetinę sistemą, situaciją rinkoje nulems veikiau padėtis europinėje rinkoje nei strategijoje surašyti tikslai.

"Kadangi skandinavų sąlygos geresnės ir jie iki 2050 m. tikrai turės perteklių, mes būsime importuojanti valstybė, nes tai apsimokės, – įsitikinęs J.Vilemas. – Užsibrėžti tikslai didinti vietinės gamybos dalį net iki 100 proc. yra galimas, bet vargu, ar ekonomiškai naudingesnis variantas, ypač turint solidžių alternatyvų, į kurias daug investavome. Tai yra investicijos į galimybę importuoti, jei rinkos sąlygos bus palankios", – akcentavo ekspertas.

Prioritetas – žalioji energija

Energetikos ministro patarėja A.Vernickaitė tikina, kad Lietuvos vizija, kokia bus energetika ateityje, dera su Europos Komisijos parengta ilgalaike strategija – siekiu, kad iki amžiaus vidurio energetikos poveikis klimatui taptų neutralus.

Tad elektros energija iš atsinaujinančių šaltinių iki amžiaus vidurio, anot pašnekovės, taps viena svarbiausių energijos rūšių. Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta, kad iki 2030 m. 45 proc. suvartojamos elektros ir net 90 proc. šilumos energijos bus pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių. O 2050 m. visa Lietuvoje sunaudojama elektros ir šilumos energija bus gaminama iš atsinaujinančių bei kitų netaršių šaltinių.

"Tik priminsime, kad Lietuva, kartu su Danija, Estija, Ispanija ir Portugalija, yra tarp penkių ambicingiausių valstybių ES pagal atsinaujinančios energetikos tikslus 2030 m., – sakė A.Vernickaitė. – 2020 m. išsikeltus tikslus Lietuva pasiekė dar 2014 m. ir šiuo metu atsinaujinantys energijos ištekliai tarp bendrai suvartojamos energijos jau siekia 27 proc."

Anot energetikos ministro patarėjos, Lietuvoje jau artimiausiu metu vyks intensyvi vietinių, atsinaujinančius išteklius gamybai naudojančių elektrinių plėtra. Atsižvelgus į technologijų vystymąsi ir kainą, manoma, kad didžiausią dalį sudarys vėjo energetika.

Rugsėjį jau paskelbtas pirmasis atsinaujinančios energetikos aukcionas. Iki 2022 m. kasmet bus skelbiama po vieną aukcioną.

Gyvenimas pateiks korekcijų, bet svarbiausia, kad nėra didelių principinių technologinių klaidų, kas būtų atsitikę, jei būtume investavę į atominę elektrinę.

"Šiuose aukcionuose, paskirsčius visą numatytą elektros energijos kiekį, 2025 m. Lietuva pasiektų strategijoje numatytą tikslą – ne mažiau kaip 38 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros energijos bus pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Planuojama, kad 2025 m. atsinaujinančius energijos išteklius naudojančios elektrinės pagamins iki 5 TWh elektros energijos, ir tai leis 30 proc. sumažinti elektros energijos importo poreikį. Remdamasi geriausia europine praktika Lietuva pirmą kartą rengia technologiškai neutralius aukcionus, kuriuose gali dalyvauti visos atsinaujinančių energijos išteklių technologijos, pavyzdžiui, saulė, vėjas, biomasė, biodujos ir kitos", – pasakojo Energetikos ministerijos atstovė.

Nors siekiai, anot R.Švedo, yra sveikintini ir ambicingi, be to, atitinkantys globalius energetikos iššūkius ir kovos su klimato kaita tikslus, ar juos Lietuvai pavyks pasiekti, esą geriau bus matyti po 2–4 metų, kai bus aiškesnė rezultatų dinamika. Jis tik atkreipė dėmesį, kad atsinaujinanti energetika yra gana brangi. O skirtumas, kiek elektros reikia pramonei ir kiek dabar šalis pagamina, yra didžiulis. Kita vertus, didelę įtaką apimtims darys ir mokslo bei technologijų pažanga. Kai sudaroma terpė inovacijoms plėtotis, jos, pašnekovo pastebėjimu, ir tobulėja. Dabar esą sukuriamos ypač palankios sąlygos plėstis ir pačiai atsinaujinančiai energetikai, ir inovacijoms šioje srityje. R.Švedo įsitikinimu, Lietuvos masteliu Energetikos ministerija daro bemaž revoliucinius sprendimus.

J.Vilemas taip pat sakė, kad 2030-iesiems užsibrėžti rodikliai yra realūs, tačiau tolesnę kryptį nulems šiuo metu sunkiai prognozuojamos ekonominės sąlygos.

"Gyvenimas pateiks korekcijų, bet svarbiausia, kad nėra didelių principinių technologinių klaidų, kas būtų atsitikę, jei būtume investavę į atominę elektrinę. Lietuvos energetinė strategija atitinka užsienio tendencijas – Europa nekalba apie jokius kitus energijos šaltinius kaip atsinaujinančius. Pavyzdžiui, Vokietijai žymiai sunkiau visą energiją pasigaminti iš atsinaujinančių išteklių, nes ten daug elektros pagaminama iš anglies, ir elektros suvartojimas daug didesnis nei Lietuvoje – vienam gyventojui ten tenka dvigubai daugiau energijos. Tačiau Vokietija vis tiek išsikėlusi tokį patį tikslą", – pastebėjo jis.

Nuo didžiųjų – prie mažųjų

A.Vernickaitė nurodė, kad siekiant stiprinti vietinės žaliosios elektros energijos gamybą, intensyviai skatinama mažoji decentralizuota energetika, t.y. energijos vartotojai bus skatinami gaminti elektrą savo reikmėms – nuo didžiųjų elektrinių pereinama prie mažosios energetikos.

"Jeigu kalbėtume apie mažąją atsinaujinančią energetiką, tai, vertinant technologijų atsiperkamumą, panaudojimo paprastumą, šiuo metu gyventojų individualiems elektros energijos poreikiams tenkinti tinkamiausia technologija yra saulės elektrinės. Saulės elektrinės atsipirkimą lemia nemažai veiksnių: įrengimo kaina, paramos dydis, elektros energijos kaina, pagamintos elektros energijos momentinis suvartojimas ir susigražinti elektros energijos kiekiai iš tinklų. Tačiau, įvertinus visus šiuos veiksnius, saulės elektrinės su parama atsipirkimo laikotarpis gali siekti apie 7–9 metus. Saulės elektrinės investicijos atsiperka greičiau tada, kai pagaminta elektros energija suvartojama iš karto", – aiškino A.Vernickaitė.

Lietuvoje nuo spalio startavo naujas mažosios žaliosios energetikos modelis, leidžiantis gaminti elektros energiją iš atsinaujinančių išteklių ir ją vartoti geografiškai skirtingose vietose. Ministerijos teigimu, šiuo žingsniu visiems Lietuvos gyventojams, taip pat ir gyvenantiems daugiabučiuose, atveriamos galimybės tapti žaliosios ir švarios elektros energijos gamintojais ir vartotojais. Tai esą unikali sistema visos Europos mastu. Planuojama, kad iki 2030 m. šalyje turėtų būti ne mažiau kaip 500 tūkst. gaminančių vartotojų.