Lyg po uragano nusiaubti ir apleisti pastatai, daugiabučių rūsiuose stūgaujantys vilkai ir apie 200 kartų įprastą normą viršijanti radiacija. Tokia Pripetės, mirusio miesto šalia Černobylio atominės elektrinės, kasdienybė, tapusi turistų atrakcija.

Plūsta turistai

"Domiesi apleistomis vietomis? Norėtum pasivaikščioti po visiškai tuščią mirusį miestą? Nori pamatyti didžiausios branduolinės katastrofos žmonijos istorijoje vietą? O gal tiesiog negali atsižaisti "Fallouto" (poapokaliptinis kompiuterinis žaidimas – red. past.)? Tu atėjai ten, kur reikia. Organizuojame kelionę aplankyti Černobylį bei jo apylinkes ir kviečiame prisijungti prie poapokaliptinio nuotykio." Toks skelbimas lietuviškose interneto svetainėse sklandė nuo metų pradžios.

Kelionė buvo organizuojama privačių asmenų iniciatyva. Oficialios Lietuvos turizmo įstaigos Černobylio dar nėra įtraukusios į lankytinų vietą sąrašą, nors Ukrainos kelionių agentūros ekskursijas prie sprogusio reaktoriaus rengia jau beveik dešimtmetį. Turistų pilni autobusai vasaromis į Černobylį atvažiuoja kasdien.

Sužinojęs, kad penkias dienas trunkanti kelionė su dviem nakvynėmis Ukrainos sostinėje kainuoja 600 litų, galimybei savo akimis pamatyti, kaip šiuo metu atrodo radiacijos suniokota gamta, mirę miestai ir apleisti kaimai, neatsispyrė ir dienraščio žurnalistas.

Miestas prie elektrinės

Pilnas autobusas iš sostinės pajudėjo Lenkijos pasienio link – važiavome ilgesniu keliu, kad nereikėtų rūpintis tranzitinėmis Baltarusijos vizomis. Po beveik 20 valandų pasiekėme Kijevą.

Pernakvoję viešbutyje kitą dieną išvažiavome iki pagrindinio kelionės tikslo – susprogusios Černobylio atominės elektrinės, kuri iki šiol pasaulyje kelia šiurpą.

Pats Černobylio miestas nuo atominės elektrinės yra nutolęs daugiau nei 20 km, o pasauliui kur kas mažiau žinoma Pripetė – vos 3 km. Taip pat yra ir Lietuvoje. Visaginas yra kur kas arčiau jau nebeveikiančios Ignalinos atominės elektrinės nei pati Ignalina. Nieko keista. Visaginas, kaip ir Pripetė, buvo pastatytas atominę elektrinę prižiūrinčiam personalui ir pagalbinėms tarnyboms bei darbuotojų šeimoms apgyvendinti.

Pareigūnai – ne brakonieriai

Kontroliniame poste "Ditiatki", per kurį turėjome įvažiuoti į Černobylio atominės elektrinės 30 km apsauginę zoną, sugaišome apie pusvalandį. Autobusas sustojo šalikelėje, kad praleistų į apsaugos zoną įvažiuojančius darbininkus, ir vairuotojas išjungė variklį.

Visą radiacija užterštą teritoriją supa net 160 km ilgio tvora. Teritorija padalyta į dvi apsaugos zonas: pirmoji – 10 km spinduliu supa sprogusį reaktorių, antroji – nutolusi dar 20 km spinduliu. Pirmojoje, gido teigimu, saugu būti apie 3–5 dienas, antrojoje – 2 savaites.

"Černobylyje gyventojų nebėra. Ten dabar likę tik darbuotojai. Jie prižiūri miestelį, paminklus, saugo teritoriją nuo gaisrų ir kitų nelaimių. Policija ir kariškiai stebi, kad neprasiskverbtų "marodieriai" (visokio plauko vagys, iš užterštos teritorijos nešantys vertingus daiktus – red. past.) ir brakonieriai. Nors jei pagaunamas brakonieriaujantis aukštas pareigūnas, jis tampa medžiotoju", – šmaikščiai pasakojo vienos Kijevo kelionių agentūros gidas Maksimas Orelas, lydėjęs lietuvių turistus.

Černobylyje ir jo apylinkėse kasdien dirba keli šimtai žmonių, tarp jų – nemažai mokslininkų. Kasryt jie atvežami, o vakare parvežami į viešbutį už maždaug pusšimčio kilometrų nuo buvusios atominės elektrinės. Dvi savaites jie dirba, paskui dvi – atostogauja.

Netrukus gidas pasiūlė išlipti iš autobuso. Visi mielai sutikome, mat po maždaug dvi valandas trukusios kelionės iš Kijevo norėjosi pramankštinti kojas, o ir diena buvo graži – kiek vėjuota, bet labai šilta, termometras rodė apie 27 laipsnius.

Kariškis, leidęs turistams iš Lietuvos kiek atsipūsti, atsistojo prie autobuso durų ir rankos mostu leido suprasti, jog reikėtų rikiuotis, kad galėtų patikrinti. Pagal sąrašą jis tikrino kiekvieną pasą. Kitoje rankoje laikė kiek aplamdytą popieriaus lapą, kuriame kirilica buvo atspausdintos visų mūsų pavardės.

"Kur čia mutantai?"

Vos pravažiavus užkardą gidas suskubo aiškinti, kad radiacija apsaugos zonoje nedidelė ir bijoti nieko nereikia.

"Šitoje 30 km zonoje net žmonės gyvena – vadinamieji samosiolai – karvutes, vištas augina, daržovių pasisodina ir gyvena. Apie 50–60 šeimų, čia gyvenusių prieš sprogimą, sugrįžo į savo namus. Negalima, bet policija linkusi užmerkti akis", – pasakojimą tęsė gidas.

Beje, kiek vėliau paaiškėjo, kad Maksimas – taip pat vietinis. 1986 m. balandį, kai sprogo ketvirtasis Černobylio elektrinės reaktorius, M.Orelui buvo šešeri. Iš Pripetės jį evakavo su tėvais, o maždaug prieš dešimtmetį jis sugrįžo ir nuo 2002 m., kai ši užnuodyta žemė tapo prieinama turistams, gimtinėje pradėjo dirbti gidu. Tiesa, jis – ne "samosiolas". Vyras gyvena Kijeve.

Atvykus į Černobylį gidas laužyta anglų kalba bandė trumpai papasakoti apie elektrinę, sprogimo žalą ir likvidavimo darbus. Tačiau kelis kartus užstrigęs, jis pasidavė ir paklausė, ar kas nors supranta rusiškai. "Beveik visi", – besijuokdami atrėžėme choru.

Prieš vykstant į mirusiu vadinamą Pripetės miestą M.Orelas dar išdėstė ir keletą saugumo instrukcijų: "Nieko nelieskite ir neimkite, nelipkite ant žolės, ypač samanų, nes teks išmesti batus. Visada klausykite policijos nurodymų, nes jie nemėgsta juokauti ir nemoka užduoti protingų klausimų, bet paskui tenka ilgai dėl visko aiškintis. Tiesa, ir apsirenkite viršutinį drabužį ilgomis rankovėmis, kad nuogo kūno būtų kuo mažiau."

Perspektyva neviliojo, nes saulė šilumos tikrai negailėjo. Pamatęs nepatenkintus veidus gidas tik nusijuokė: "Prieš keletą metų vidurį vasaros pas mus buvo atvykę keli JAV ar britų žurnalistai. Išlipa jie iš autobuso dėvėdami apsauginius skafandrus, kaukes ir klausia: "Tai kur čia mutantai?" Mums net cigaretės iš burnų iškrito."

Gidas atlaidžia šypsena nulydėjo kai kuriuos lietuvių turistus, pasirūpinusius vienkartinėmis apsauginėmis kaukėmis.

Radiacija viršyta tik 100 kartų

Pajudėjus link didžiausios katastrofos žmonijos istorijoje epicentro tapo kiek nejauku, juolab kad netikėtai surimtėjo ir visą kelionę šmaikštavęs gidas. Tiesa, nervinosi jis visai ne dėl radiacijos. "Už šio posūkio nebefotografuokite. Dar kartą prašau, padėkite fotoaparatus, policija čia nejuokauja, viską atims, – kelis kartus pakartojo M.Orelas. – Fotografuoti galima tik sarkofagą! (milžinišką geležies betono ir švino konstrukciją, kuria uždengtas sprogęs reaktorius – red. past.)."

Jis taip pat patikino, kad radiacija ten net mažesnė nei kai kuriose vietose Černobylyje ar Pripetėje. Norėdamas tai įrodyti, vos išlipęs iš autobuso M.Orelas išsitraukė Geigerio skaitiklį, kuriuo matuojamas radiacinis fonas.

Pasak Lietuvos valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos, vidutinis radiacinis fonas mūsų šalyje svyruoja nuo 0,05–0,12 mikrosiverto per valandą (µSv/val.). Prie sarkofagu uždengto sprogusio reaktoriaus prietaisas rodė apie 4 µSv/val. ir keliomis dešimtosiomis dalies svyravo į vieną ar kitą pusę, atsižvelgiant į vietą. Tai apie 30–80 kartų didesnė radiacija nei vidutinė Lietuvoje.

Tačiau kai kuriose Pripetės vietose radiacija šoktelėdavo iki 14 µSv/val. – tai 120–280 kartų daugiau radiacijos nei vidutiniškai užfiksuojama Lietuvoje. Vadinamajame rudajame miške, kuris nuo radiacijos nukentėjo bene labiausiai, skaitiklis rodė net 25 µSv/val. – 208–500 kartų daugiau nei Lietuvoje. Tiesa, čia išlipti iš autobuso neleidžiama. Gidas pareiškė, kad autobusas stabtels tik minutei, ir paragino per langą pasižvalgyti bei pafotografuoti. Vaizdas, tiesą pasakius, nelabai įspūdingas – medžiai ir laukas. Tačiau kai M.Orelas papasakojo, kad didelė dalis miško ir netoli jo esantys kaimai buvo sulyginti su žeme ir užpilti storu smėlio sluoksniu, nugara nubėgo šiurpuliukai. Įdomu, koks būtų radiacijos lygis, jei tokių priemonių nebūtų imtasi?

Tiesa, vidutinis radiacinis fonas mirusiame mieste ne toks jau ir didelis – apie 1,3–2,6 µSv/val.

Miestą atsiima gamta

Pripetė – įspūdingiausia ir kartu kraupiausia ekskursijos dalis – miestas, labiau panašus į poapokaliptinės juostos filmavimo aikštelę nei į tikrą gyvenvietę, kurioje iki 1986-ųjų balandžio gyveno apie 50 tūkst. žmonių. Dabar, praėjus 24 metams po katastrofos, Pripetėje nėra nė vieno gyventojo. Miestą po truputį atsiima gamta. Centrinė miesto aikštė, apsupta kažkada buvusių naujų modernių pastatų – viešbučio, restorano, kultūros namų, jau apaugusi krūmais. Sienos trupa, byra tinkas, daugelis langų išdaužti. Augmenija po truputį skverbiasi ir į pastatų vidų, kuriuose žaliuoja žolė ir stypsta medžiai.

Pramogų aikštelėje visiems laikams sustingęs rūdijantis apžvalgos ratas. Geltoni elektra varomi automobiliukai vaikams – lyg dekoracija filmui apie pasaulio pabaigą. Krūmynuose mėtosi knygos, drabužių skiautės, medžio ir betono gabalai. Elektros stulpai nukabinėti jau surūdijusiomis sovietinėmis žvaigždėmis. Prieš einant į pastatus gidas dar įspėjo: "Čia jau apsigyveno šernai ir vilkai, tad į rūsius nelįskite."

Radiacija akivaizdžiai nepakenkė ir skruzdėms bei tarakonams – jų mieste apstu. Pastarieji esą ištveria net 5000 kartų didesnę radiacijos dozę nei žmogus.

Knygas sklaido skersvėjai

Turistams leidžiama pasidairyti po kelis visuomeninius pastatus: viešbutį, kultūros centrą, mokyklą. Užeiti į apleistus gyvenamuosius namus draudžiama esą dėl saugumo sumetimų, nes tie pastatai avarinės būklės.

Šiurpiausias vaizdas – mokykla. Dalis pastato įgriuvusi, pro išdaužtus langus matyti klasės, o jose – ant stalų kadaise tvarkingai užkeltos kėdės. Palubėje kabo metalo vagių išdraskytos lempos.

Chemijos kabineto lentynose vis dar likę nemažai įvairių formų buteliukų su rudomis nutrintomis etiketėmis. Koridoriuose ir klasėse tebekabo sovietiniai plakatai, raginantys vaikus mokytis, sportuoti ir ruoštis tapti gerais darbininkais. Visur mėtosi apdulkėję vadovėliai, dienynai, sąsiuviniai, kurių lapus sklaido nesibaigiantys skersvėjai. Vienoje iš patalpų – šimtai dūlančių vaikiškų dujokaukių. Akivaizdu, kad jų niekam neprireikė.

Nebelikę tik radiatorių – iš miesto "marodieriai" išnešė beveik viską, kas buvo vertinga. Ypač metalą. Nekeista, kad ši vieta iki šiol kaitina filmų ir žaidimų kūrėjų vaizduotę ir kelia pagarbią baimę.

Tragediją mėginta slėpti

Visi 50 tūkst. Pripetės gyventojų buvo evakuoti per 3,5 valandos. Tiesa, tai padaryta tik praėjus trims dienoms po to, kai nugriaudėjo sprogimo – tai įvyko 1986 m. balandžio 26 d. 1.23 val. vietos laiku. Kol radiacijos debesis nepasiekė Švedijos, tol sovietai Černobylio avariją bandė slėpti.

Tais pačiais metais elektrinės apylinkėse buvo atlikta pirmoji dezaktyvacija – nukastas ir palaidotas viršutinis žemės sluoksnis. Paskui gyventojams buvo leista grįžti pasiimti kai kurių daiktų. Iš pradžių nukentėjusiesiems buvo duota po 200 rublių kompensacijos, vėliau už prarastą turtą iš viso išmokėta milžiniška tais laikais suma – 130 mln. rublių.

Darbai mieste tęsėsi. Buvo baiminamasi, kad paliktose maisto atsargose įsiveis galybė pelių ir žiurkių, kurios platins ligas, todėl maisto atsargos buvo surenkamos ir užkasamos. Kad radioaktyvus purvas upeliais nepatektų į Dneprą, sukastos apsauginės dambos. Palaidoti keli hektarai rudojo miško – nuo radiacijos nudžiūvusių spygliuočių.

Avarija padarė didžiulę ekologinę žalą, turėjo milžiniškų socialinių ir politinių padarinių. Radioaktyviomis medžiagomis užteršta 5,7 mln. ha teritorija, radioaktyvių kritulių šleifas nutįso per Europą iki pat Italijos, pasiekė Skandinavijos šalis. Nuo katastrofos daugiau ar mažiau nukentėjo 9 mln. žmonių. Tuometėje Sovietų Sąjungoje daugelis faktų buvo įslaptinta, netgi gydytojams buvo draudžiama susieti pagausėjusius sveikatos sutrikimo atvejus su avarija.