Vienu darbo rinkos skaudulių ir toliau išlieka jaunimo nedarbas, kuris sunkmečiu didėjo labiausiai. Net išsilavinę jaunuoliai darbdavių nedomina, nes šie linkę medžioti jau turinčius patirties.

Kas dešimtas – bedarbis

Per krizę labiausiai išaugo jaunimo nedarbas, o pernai jis traukėsi lėčiau nei bendras nedarbo lygis ir nuo 35,1 proc. sumažėjo vos iki 32,9 proc.

Vis dėlto banko „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Vaiva Šečkutė pabrėžė, kad jaunimo nedarbas, palyginti su bendru nedarbu, nėra gąsdinantis, o kalbos apie kas trečią darbo biržos duris varstantį jaunuolį yra perdėtos: „Nors jaunimo nedarbo lygis yra didelis, vienas didžiausių Europoje, bedarbių jaunuolių dalis nėra didelė, palyginti su bendru bedarbių skaičiumi.“

„Swedbank“ statistika rodo, kad iš 450 tūkst. šalies jaunuolių 315 tūkst. jų apskritai nedalyvauja darbo rinkoje dėl mokslų. Maždaug du trečdaliai – 103 tūkst. – jaunuolių dirba, o 32 tūkst. jaunuolių yra bedarbiai. Tai reiškia, kad darbo neranda tik šiek tiek daugiau nei 7 proc. visų 15–24 metų gyventojų.

Išsilavinimas nepadeda

Kaip vieną pagrindinių jaunimo nedarbo priežasčių V.Šečkutė įvardijo statybų ir apdirbamosios pramonės sektorių nuosmukį. Esą per krizę jie nukentėjo labiausiai, todėl sumažėjo nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis.

Tai skaudžiai atsiliepė jaunimui, nes, kaip rodo „Swedbank“ duomenys, apie 19 tūkst. bedarbių jaunuolių neturi profesinio išsilavinimo.

Ekonomistė taip pat atkreipė dėmesį, kad didelė dalis – maždaug 13 tūkst. – darbo nerandančių jaunuolių išsilavinimą turi. Jos manymu, tai verčia atkreipti dėmesį į švietimo sistemą, kuri šiuo metu yra nepakankamai orientuota į darbo rinkos poreikius. Anot V.Šečkutės, problema būtų išspręsta, jei specialistų parengimas švietimo įstaigose atitiktų paklausą, o profesinis pasirengimas būtų tvirtesnis.

„Mažiau gali reikšti daugiau – svarbu paruošti konkurencingus, paklausias specialybes turinčius darbuotojus“, – sakė ji. Anot ekonomistės, šiuo metu šalyje esama per daug socialinius mokslus baigusių studentų, kuriems dėl rinkos ypatumų tenka dirbti ne pagal specialybę.

Kaip sakė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, neproporcingai didelis socialinių ir humanitarinių mokslų specialistų skaičius, palyginti su technologinių ir taikomųjų mokslų, ekonomikai atsiliepia neigiamai. Jo teigimu, dėl tokių tendencijų šalyje nėra galinčių kurti inovacijas, todėl tenka jas importuoti iš užsienio.

Praktikantai naudos neduoda

V.Šečkutė buvo įsitikinusi, kad tvirtesnis praktinis pasiruošimas būtų įmanomas tuo atveju, jei profesinė praktika nebūtų tik formalumas, kaip yra šiuo metu. Teigiamos patirties, anot jos, galima žvalgytis užsienyje, kur praktika suvokiama kaip svarbi specialistų paruošimo dalis.

„Pavyzdžiui, Vokietijoje būna praktikų, kurios trunka net kelerius metus, jas finansuoja verslas ir vyriausybė. Darbdavys įdarbina studentą ir savo lėšomis bei su valstybės parama paruošia sau darbuotoją“, – pasakojo ji.

N.Mačiulio teigimu, šiuo metu šalyje praktikos yra labai koncentruotos, todėl studentai per jas dažnai nė nebando siekti žinių, o darbdaviai priimti praktikantą į savo įmonę nesuinteresuoti: „Dažniausiai studentai siekia ne įgyti žinių ir įgūdžių, o tiesiog gauti praktikos atlikimo patvirtinimą. Taip yra dėl to, kad praktika trunka labai trumpai, sunku per tą laiką darbuotoją įtraukti į darbą.“

Vis dėlto įdarbinimo bendrovės „Advantus“ direktorius Arūnas Mieželis patikino, kad jų aplinkoje esama nemažai įmonių, praktikantus vertinančių kaip potencialius darbuotojus.

„Aišku, šie darbdaviai paprastai apskaičiuoja, ar investicijos į praktikantą yra vertingos. Tai dažniausiai būna tokios įmonės, kurių specifika nereikalauja praktikantų ypač daug mokyti“, – sakė pašnekovas.

Dairosi patirties

Įdarbinimo agentūros „Minta“ pagrindinė akcininkė Stasė Bukšnienė sakė, kad dėl sunkaus ekonomikos etapo ir didelės konkurencijos rinkoje įmonės neabejotinai ieško darbuotojų, turinčių patirties ir ryšių. Todėl aktyviai juos medžioja ar net perperka iš kitų įmonių.

S.Bukšnienė sako pastebėjusi, kad darbo patirtis daliai darbdavių nėra prioritetas. „Jeigu darbdaviui reikia, pavyzdžiui, anglų ir rusų kalbų žinių, gerų vadybininko bruožų, įgimto mokėjimo bendrauti, o ne konkrečių įgūdžių, tuomet darbdaviui nereikia specialisto. Jeigu žmogus intelektualus, geba analizuoti ir reikšti savo mintis, tuomet darbdaviai jį noriai įdarbina“, – sakė ji.

A.Mieželis pabrėžė, kad jauno, darbo patirties neturinčio žmogaus vargus gali išspręsti laikinojo įdarbinimo įmonės, kurios užsakovui savarankiškai atrenka tinkamus darbuotojus ir sudaro kelių dienų ar net kelerių metų sutartis. Taip jaunimas nuo paprasčiausių užduočių, pavyzdžiui, skrajučių dalijimo ar pagalbinių funkcijų prekybos centruose, po truputį pereina prie sudėtingesnių darbų.

Studentų neatstumia

Teigiama, kad darbdaviai į studentus kaip į potencialius darbuotojus žiūri palankiai. Esą matydami kompetentingą ir norintį dirbti žmogų darbdaviai ne tik pasiūlo poreikius tenkinantį atlyginimą, tačiau ir kompensuoja kelionės tikslais sunaudojamus degalus ar pan.

Vis dėlto S.Bukšnienė apgailestavo, kad intelektualių žmonių, gebančių padaryti teigiamą įspūdį darbdaviams, mažėja: „Labai nesmagu, kai įsidarbinti ateina studentų, kurie vien savo bendravimu parodo neišsilavinimą. Pavyzdžiui, šneką su darbdaviu pradeda nuo derybų dėl atlyginimo. Kartais mes juos net patyliukais pamokome, kad pirmiausia bandytų išsiaiškinti, koks tai darbas, ar pajėgs jį dirbti ir pan.“

Bendras ir jaunimo nedarbas

2010 m. 2011 m.

Bendras nedarbas (proc.) 17,8 15,4

Jaunimo nedarbas* (proc.) 35,1 32,9

* 15–24 metų žmonių.

Ilgalaikis jaunimo nedarbas*

Metai Bedarbių skaičius (tūkst.)

2010 9,5

2011 20

2012 10

* Nedarbas, trukęs ilgiau nei 6 mėnesius.