Po Rusijos blokados lietuviškiems pieno produktams visuomenėje padaugėjo klausimų, kodėl maisto saugumas taip skirtingai interpretuojamas įvairiose šalyse. Kodėl kitose šalyse mūsų jogurtus, sūrius ir kitus produktus žmonės ragauja be jokios baimės, o Rusijai jie kažkodėl atrodo pavojingi sveikatai? Apie maisto saugą, gamybą ir plačiai paplitusius mitus – pokalbis su Kauno technologijos universiteto Technologijos mokslo laboratorijos inžinieriumi Ervydu Juodišiumi.

– Ar Lietuvos gamintojai užtektinai dėmesio skiria savo vartotojų saugumui?

– Visi į produktų gamybos technologijose naudojamų priedų kiekiai yra reglamentuojami. Nurodomi riebalų, sausų medžiagų kiekiai privalo būti tokie, kokie deklaruojami įmonės norminiuose dokumentuose. Etiketėse turi būti pateikta išsami informacija, kad vartotojas galėtų rinktis. Taip pat Lietuvoje veikia gana efektyvi kontrolė, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo. Nacionalinėje laboratorijoje, kur galima nustatyti, ar maistas yra neužterštas, darbuojasi kvalifikuoti specialistai.

– Ar Rusijos reikalavimai maisto produktų saugai griežtesni?

– Mūsų reglamentai yra suderinti su ES teisės aktais. Jie kelia šiek tiek mažiau reikalavimų nei Rusijoje. Pavyzdžiui, Rusijoje leidžiami mažesni kiekiai sunkiųjų metalų nei ES. Europos šalių reglamentuose minimas švinas ir gyvsidabris, o Rusijoje – dar ir kadmis bei arsenas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad šie elementai ES pagamintuose produktuose yra leistini.

Apskritai metalo elementų yra visur, taip pat ir mūsų organizme. Ar jie gali pakenkti, priklauso nuo kiekio. Pavyzdžiui, geležies stoka organizme sukelia mažakraujystę, o jei šio elemento per daug, atsiranda daugiau laisvųjų radikalų.

Taip pat Rusijoje taikomas reikalavimas nurodyti tirpiųjų medžiagų kiekius, tai yra įsisavinamo maisto dalį. Mano nuomone, tai tik leidžia valdyti rinką, bet maisto kokybei ir saugai tai mažiau reikšmingi dalykai.

– Eksportuojančios į Rusiją pieno produktus įmonės nurodo, kad juose nėra genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).

– Apie GMO privalu informuoti ir mūsų rinkai skirtuose produktų etiketėse. Mano asmenine nuomone, dėl GMO labai daug spekuliacijų. Nėra įrodymų, kad genetiškai pakeisti augalai kenksmingi, bet ekologiško maisto gamintojams naudinga teigti priešingai. Tai verslo grupių kova, o tikros tiesos kol kas nežinome. Antra vertus, seniau visi sveikino pesticidų išradėjus, gausiai šias medžiagas naudojo žemės ūkyje. Dabar vėl skatinama grįžti prie natūralesnio ūkininkavimo. Niekas nežino, kaip ateityje vertinsime ir kai kurių dabar plačiai taikomų maisto priedų naudojimą gaminant produktus.

– Ar ne per daug mitų apie pramoninę maisto gamybą: esą joje naudojama daug kenksmingų priedų, mažai natūralios žaliavos?

– Visų priedų normos yra reglamentuotos, jie turi būti nurodyti etiketėse. Nemažai E raide žymimų priedų yra natūralios kilmės ir niekaip negali pakenkti. Tiesa, jie neturi ir maistinės vertės, tik pagerina skomį, išvaizdą, kvapą, spalvą, konsistenciją. Kai kurie jų netgi ir naudingi, pavyzdžiui, askorbo rūgštis yra vitaminas C. Norime visada gauti šviežią, geros išvaizdos produktą, todėl gamintojas ir taiko įvairias technologijas. Turime ir kitą, brangesnį, pasirinkimą – galime pirkti išskirtinės kokybės ženklo arba ekologiško produkto sertifikatus turinčius produktus. Pavyzdžiui, laisvai augusių vištų mėsa skanesnė už paukštynuose užaugintų paukščių.

Komentaras
Joana Šalomskienė
KTU Maisto instituto Mikrobiologijos mokslo laboratorijos vedėja

Įmonės labai akylai kontroliuoja, kad į žaliavą nepatektų antibiotikų. Šios medžiagos į karvės pieną gali patekti, kai gyvulys gydomas medikamentais, turinčiais antibiotinių medžiagų. Ūkininkas privalo netiekti supirkimui tokio pieno ne tik tuo laikotarpiu, kai karvės gydomos, bet ir tam tikrą periodą vėliau.

Visa pieno perdirbėjų superkama žaliava ištiriama valstybinėje įmonėje "Pieno tyrimai". Ten nustatoma kiekvieno ūkio pieno kokybė. Jei mėginyje aptinkama inhibitorių (antibiotikų likučių) žaliava nenaudojama, iš nurodyto ūkio tam tikrą laiką nesuperkamas pieno supirkimas. Be to, pienas tikrinamas ir perdirbimo įmonėje.

Apskritai ūkininkai, žemės ūkio bendrovės tiekia švarų pieną. "Pieno tyrimai" iš visų pateiktų mėginių užfiksuoja tik 0,3–0,4 proc. užteršto pieno. Jei antibiotikų likučių turintis pienas patektų į gamyklas, tai labiausiai pakenktų raugintų pieno gaminių ir fermentinių sūrių gamybai.

Žmonėms antibiotikais užterštų produktų vartojimas gali sukelti alergiją, o ligos atveju – bakterijų atsparumą vaistams.

Labai mažų, nekenkiančių produktų gamybai ir sveikatai antibiotikų pėdsakų teoriškai gali patekti į gamybos procesą, bet ne daugiau kaip 0,004 mikrogramo mililitre. Tai leistina visose ES šalyse. Iki 2010 m. Rusija bandė reikalauti iš importuotojų tikslesnio tyrimo, bet paskui savo reglamentus pataisė, nes suprato, kad tai neįmanoma. Tiksliau ištirti pieną būtų įmanoma tik taikant chromatografinį tyrimą, kuris yra ilgai trunkantis ir brangus.