Pirmiausia – sąvokos

J. Anglickytė siūlo pirmiausia išsigryninti sąvokas. Anot jos, paprastai tariant, atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijos yra elektros gamybos modelis, kai bendruomenės kartu, savame rate, inicijuoja atsinaujinančiosios energijos išteklių projektą ir vėliau, kai jis jau yra įgyvendinamas, dalijasi pagaminta elektros energija. Šiuo metu daugiausia tokių bendrijų yra Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Danijoje, Švedijoje.

„Šiuolaikinės energijos bendruomenės atsirado praėjusio dešimtmečio devintajame dešimtmetyje Europoje. Viena iš pirmųjų šalių yra Belgija, kurioje viskas prasidėjo nuo malūno. Tokiose bendrijose daugiausia gali veikti tie, kurie nesiekia pelno, bet iš dalies gali jungtis ir mažos įmonės, nevyriausybinės organizacijos, tarkime, daugiabučių ar sodų bendrijos, asociacijos, viešosios įstaigos, fiziniai asmenys, susijungę į grupę, ir savivaldybės arba jų įstaigos“, – pasakoja J. Anglickytė.

Pasak jos, Lietuvoje, remiantis oficialiu reglamentavimu, energijos bendrijų sprendimai priimami toje apskrityje, kur planuojama statyti atitinkamą energijos gaminimo įrenginį. „51 proc. tos bendrijos narių turi spendžiamąją galią. Dar yra ir atskiras terminas – piliečių energetikos bendrijos. Lietuvoje yra ir tokių, ir tokių“, – pasakoja VšĮ „Žiedinė ekonomika“ atstovė.

Dar vienas terminas, kuris neoficialus ir yra veikiau tarsi bandomojoje fazėje, yra energijos sodai. „Tai visiems prieinama teritorija, kurioje atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamyba derinama su gamtinėmis teritorijomis, o gyventojai ten gali leisti laisvalaikį ar mėgautis kraštovaizdžiu“, – aiškina J. Anglickytė.

Praktika: pasak J. Anglickytės, dažnai gyventojų skundų problema išsprendžiama, kai jiems išmokamos kompensacijos. Reikia atsižvelgti į tai, kad energetikos projektas ateina į bendruomenę, todėl reikia su ja kalbėtis. / J. Anglickytės asmeninio archyvo nuotr.

Sinergija su gamta

Vienas vaizdingesnių energijos sodų plėtojamas Nyderlanduose. 2008-aisiais Olst-Wijhe savivaldybė nusipirko 25 ha ploto sklypą verslo parkui statyti, bet ekonomikos krizė projektą sustabdė. Kaimynų grupė, susibūrusi į fondą, prie kurio prisijungė Vageningeno universitetas ir mokslinių tyrimų centras, parengė Noordmanshoeko energijos sodo planą. Vietos energijos kooperatyvas „Goed Veur Mekare“ pastatė ir valdo 7,5 gigavatvalandžių saulės energijos parką.

„Įrenginys užima 6,5 ha plotą, jame išskirtinis dėmesys skiriamas kraštovaizdžio integracijai ir biologinei įvairovei. Saulės kolektoriai užima 54 proc. ploto – itin mažai, kad liktų vietos gamtai ir vietinėms rūšims. Be to, įrenginių pakraščiuose buvo pasodinta natūralių gyvatvorių ir krūmokšnių. Per pirmąją inventorizaciją 2022-ųjų vasarą, dar prieš imantis konkrečių veiksmų, ten buvo suskaičiuota 61 augalų rūšis“, – teigia J. Anglickytė.

Šis Nyderlanduose įgyvendinamas pavyzdys ne vienintelis, tačiau tokie projektai dar nelabai paplitę. „Tačiau jų esmė – projektas derinamas su gyventojų poreikiais. Jo pagrindas toks, kad susirinkusi bendruomenė pasako, ko jai reikia, ko ji nori, toliau idėjas derina su savivaldybe ir kartu kuria savo projektą“, – detalizuoja VšĮ „Žiedinė ekonomika“ klimato ir energetikos projektų vadovė.

Neseniai buvo vienas kvietimas su 45 proc. parama, bet sulaukėme tik penkių bendrijų – turbūt reikėtų pakartoti tuos kvietimus, galbūt duoti žmonėms daugiau laiko.

Dažnai tokiais atvejais saulės moduliai integruojami į aplinką, taip prisidedama prie atitinkamo regiono energetinės nepriklausomybės, kadangi energiją galima gaminti vietoje ir tai daryti iš esmės per daug nekeičiant vietovės. „Dažnai būna, kad vėjo parkas ar saulės elektrinių parkas statomas tiesiog tuščioje erdvėje arba net tenka ką nors joje išnaikinti. Čia įrenginiai labiau integruojami į gamtą, kad būtų išsaugotos ir augalų rūšys, ir gyvūnai galėtų ateiti į tą erdvę. Jei jų buveinės anksčiau nebuvo – galima ją sukurti, pasodinti naujų medžių, augalų, pastatyti suoliukų, sukurti erdvę, kurioje ir žmonėms būtų smagu ir įdomu ateiti“, – entuziazmo idėja neslepia J. Anglickytė.

„Pavyzdžiui, Nyderlanduose per tokią erdvę nutiestas dviračių takas. Žmonės juo gali keliauti į darbą ar kur nors kitur. Energijos gamybą galima derinti su laisvalaikiu, priartinti žmonės arčiau prie energetikos“, – įsitikinusi ji.

Lietuvoje pasitaiko skundų, kai atsinaujinančiųjų išteklių energijos infrastruktūros įrenginiai greta gyvenantiems žmonėms kelia tam tikrų nepatogumų. Pasak J. Anglickytės, tokių atvejų dažniau pasitaiko, kai kalbama apie vėjo elektrines, nes jos skleidžia daugiau triukšmo nei saulės elektrinės.

„Iš tiesų labai dažnai gyventojų skundų problema išsprendžiama, kai jiems išmokamos kompensacijos. Tiesiog reikia atsižvelgti į tai, kad energetikos projektas ateina į bendruomenę, todėl reikia su ja kalbėtis,. Jei žmonėms šalia jų namų pastatomas koks nors infrastruktūrinis projektas, o su jais nebuvo kalbėta arba buvo kviesta kalbėtis, bet žmonės neatkreipė dėmesio, nes ne visada pasistengiama iš tikrųjų įtraukti bendruomenę, tokios reakcijos nestebina“, – teigia ji.

Įsitraukimas: dar visai šviežia energijos sodų idėja jungia bendruomenes, kad jos pačios nuspręstų, ko labiausiai reikia jų aplinkai ir gyvenimo būdui. / rescoop.eu nuotr.

Sąvartynai ir Černobylio dvasia

Energetikos ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra vienas pelno nesiekiantis juridinis asmuo, įgijęs atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijos statusą. J. Anglickytės žiniomis, Lietuvoje yra įregistruotos penkios piliečių energetikos bendrijos, tačiau ne iki galo aišku, ar jos visos aktyviai veikia. Pasak jos, artimiausioje kaimynystėje tokių projektų fiksuojama dar mažiau.

„Kiek man žinoma, Latvija neturi nė vienos tokios bent jau oficialiai įregistruotos bendrijos. Estija turėjo projektą, kurio metu testavo dešimt bendrijų, viena iš jų yra viešai įregistruota. Tai nedaug, nes, palyginti Europos masteliu, Europos energijos bendrijų kooperatyve (REScoop.eu) yra beveik 2 tūkst. bendrijų, jose dalyvauja daugiau nei 1,25 mln. gyventojų. Pas mus skatinti tokią praktiką pradėta gal tik 2019 m., todėl mes dar esame tarsi viso šio proceso kūdikystėje“, – šypsosi ji.

Kur kas didesnėje Lenkijoje taip pat tėra keletas panašių projektų, tačiau lenkai sukūrė vieną iš įdomesnių pavyzdžių – saulės elektrinę ant uždaryto sąvartyno. „Ukrainoje taip yra viena saulės energijos bendrija Slavutyčiaus miestelyje, prie pat Černobylio atominės elektrinės (AE). Šis miestelis buvo įkurtas siekiant apgyvendinti nuo nelaimės AE nukentėjusius žmones. 2018-aisiais čia įkurta saulės energijos bendrija, pavadinta Saulės miesteliu. Ant jame esančių namų stogų įrengtos saulės elektrinių technologijos. Žmonės galėjo pridėti savo lėšų, jei neklystu, mažiausiai nuo 500 eurų“, – pasakoja J. Anglickytė.

„Mūsų regionas šiame kontekste yra gana naujas, Vakarai ir Skandinavijos šalys yra labiau įsitraukusios į tokias bendrijas. Tačiau galbūt ir piliečiai ten yra šiek tiek aktyvesni, jau nuo seno žmonės ten noriai įsitraukia į sprendimus. Pas mus dažnai dar daugiau tikimasi iš valdžios“, – pastebi ji.

Tačiau net ir Vakaruose tokiems projektams skintis kelią iš pradžių nebuvo labai paprasta. Savivaldybė, kuriai priklauso jau minėtas Nyderlandų Noordmanshoeko saulės energijos parkas, nebuvo pratusi įtraukti paprastų žmonių, sprendimai buvo priimami lėtai, sudėtinga iškelti socialinę vertę aukščiau taisyklių ir finansinių rezultatų.

J. Anglickytė įsitikinusi, kad panašūs užsienio pavyzdžiai gali padaryti didesnę įtaką praktikai Lietuvoje: „Mums palengvėtų, jei turėtume daugiau pavyzdžių, jeigu Lietuvoje esančios penkios piliečių energijos bendrijos parodys savo rezultatus, kad tai naudinga ir vietos gyventojams, ir patiems nariams, ir savivaldybei. Tada ir kitos savivaldybės galbūt panorės aktyviau įsitraukti.“

„Savivaldybės šiame procese yra svarbios, nes jos taip pat gali garantuoti paskolas bankams, be to, suteikti priėjimą prie bendrų erdvių stogų, galbūt aptverti tas erdves, kurios apleistos ar pamirštos, ir skirti jas naujam tikslui“, – dėsto ji.

„Pačios savivaldybės galbūt nėra pakankamai informuotos. Mes rengiame informaciją savivaldybėms, kaip jos galėtų prisidėti. Kol kas visa tai valdo Energetikos ministerija“, – teigia J. Anglickytė.

Didžiausias pranašumas

Energetikos ministerija „Kauno dienai“ pateiktame komentare pripažįsta, kad iš tiesų yra naujo proceso liudininkė. Pasak ministerijos, pirmas atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijų kūrimosi etapas buvo teisinis reglamentavimas, o šiuo metu jau vyksta praktinis steigimo procesas.

„Energetikos ministerija nuolat sulaukia skambučių, kai žmonės klausia apie atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijas, todėl galima drąsiai teigti, kad susidomėjimas jų steigimu tikrai nemažas. Energetikos ministerija stengiasi nuolat viešai kalbėti apie atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijas, jų steigimą ir teikiamas naudas“, – tikina ministerijos Komunikacijos skyrius.

„Teikiama ir finansinė pagalba. 2021–2027 m. perspektyvoje numatoma skirti 132 mln. eurų investicinę paramą mažoms saulės ir vėjo elektrinėms, energijos kaupimo įrenginiams remti. Šią paramą planuojama skirti konkurso būdu, atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijoms suteikiant pirmenybę prieš kitus pareiškėjus. Paramos intensyvumas – 45 proc.“, – teigia Energetikos ministerija.

Anot J. Anglickytės, reikėtų akcentuoti, kad pagrindinė tiesioginė tokių bendrijų nauda – pigesnė energija, kurią gauna vartotojas, prisijungęs prie bendrijos. „Mažesnės sąskaitos – didžiausias pranašumas, kurį žmogus tiesiogiai pamato. Per tam tikrą laiką, jeigu projektas įgyvendinamas su papildoma parama iš valstybės, priklausomai nuo projekto dydžio, jis gali atsipirkti ir per dešimt metų. Kitas pranašumas, kad jo dalyviai labai bendrauja, sukuriami socialiniai ryšiai, bendruomenė praturtinama, gimsta ir naujų projektų, kai jau yra susikūręs branduolys, įtraukiama žmonių, kurie buvo skeptiškai nusiteikę“, – dėsto J. Anglickytė.

Europos energijos bendrijų kooperatyve yra beveik 2 tūkst. bendrijų, jose dalyvauja daugiau kaip 1,25 mln. gyventojų. Pas mus skatinti tokią praktiką pradėta gal tik 2019 m.

Ne mažiau svarbu, kad investuojamos lėšos lieka tame pačiame regione, nes, sukūrus projektą, reikia jį įgyvendinti, reikia ir darbuotojų, ir projektuotojų. „Skeptikams galima pasakyti, kad energetikos demokratizacija yra labai svarbi – tai ir pamatėme. Negalime būti priklausomi nuo kitų šalių, kurios dažnai nebūtinai yra mums politiškai palankios. Matome, kaip Rusija vykdo energetinį šantažą Europoje. Turime ieškoti būdų, kaip atsitraukti nuo šios priklausomybės, ir tai yra vienas iš geriausių būdų“, – tikina J. Anglickytė.

Kokie reikalavimai?

Energetikos ministerijos aiškinimu, atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijos statusą norintys gauti dalyviai gali būti fiziniai asmenys arba vidutinės, mažos ir labai mažos įmonės, savivaldybės ar jų įstaigos.

Ne mažiau kaip 51 proc. balsų dalyvių susirinkime priklauso tokios bendrijos nariams, gyvenantiems ar veikiantiems apskrityje, kurioje planuojama statyti ar įrengti atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijos nuosavybės teise valdomą energijos gamybos įrenginį.

„Pelno nesiekiančio juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytas pagrindinis tikslas – teikti aplinkos, ekonominę arba socialinę visuomeninę naudą savo dalyviams ar tą naudą teikti vietose, kuriose ji vykdo veiklą, ir jos pagrindinis tikslas nėra pelno siekimas“, – akcentuoja ministerija.

J. Anglickytės vertinimu, šiuo metu energijos bendrijų steigimo tvarka yra kiek komplikuota, žmonėms ne iki galo aišku, kaip ją įsteigti. „Būtų geriau tą tvarką supaprastinti, – sako ji. – Labai padėtų kruopščios finansinės paramos schemos. Neseniai buvo vienas kvietimas su 45 proc. parama, bet sulaukėme tik penkių bendrijų – turbūt reikėtų pakartoti tuos kvietimus, galbūt duoti žmonėms daugiau laiko. Labai trūksta vieno langelio principu veikiančio konsultacijų centro, kuris suteiktų ir techninių žinių, ir padėtų pasiruošti tam projektui, nes šiuo metu finansuojamas tik projektas, o jo ankstyvieji etapai, projekto parengimas nefinansuojami.“

Ji taip pat akcentuoja, kad šiuo metu labai trūksta galimybės dalytis pagaminama energija: „Besidalijantiems žmonėms suteikus mažesnį tarifą tai būtų didelė paskata steigti bendrijas, nes energija paprasčiausiai mažiau kainuotų.“

Šuolis: paskutinis savaitinis vėjo elektrinių gamybos rekordas buvo pasiektas 2022 m. paskutinę savaitę ir siekė 60 GWh. Praėjusią savaitę pagaminta 88 GWh. / G. Kubiliūtės / BNS nuotr.

Elektros generacijos rekordą atnešė vėjai

Praėjusio sekmadienio popietę, antrą kartą nuo Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo, elektros gamyba Lietuvoje vieną valandą viršijo galutinį suvartojimą. Visą savaitę aukšta vėjo gamyba lėmė rekordiškai aukštą vietinę generaciją, praneša „Litgrid“.

„Sekmadienį nuo 14 iki 15 val. – antrą kartą nuo 2009 m. pabaigos, kai buvo uždaryta Ignalinos AE, – Lietuvoje elektros gamyba buvo didesnė nei galutinis suvartojimas“, – pranešime teigė „Litgrid“ Strategijos departamento vadovas Liutauras Varanavičius.

Pirmą kartą toks atvejis fiksuotas šių metų liepos 3 d. popietę. Anot L. Varanavičiaus, taip nutiko dėl itin vėjuotos savaitės – praėjusią savaitę vėjo elektrinės pagamino rekordiškai daug energijos – 88 gigavatvalandes (GWh).

„Prieš savaitę tokį patį kiekį energijos sugeneravo visi gamybos šaltiniai Lietuvoje kartu sudėjus. (...) Dėl rekordinės vietinės generacijos praėjusią savaitę vietinėse elektrinėse pagaminome apie du trečdalius šaliai reikalingos elektros, nors įprastai tokį kiekį importuojame“, – teigė L. Varanavičius.

„Visą praėjusią savaitę buvo itin vėjuota, o valandiniai vėjo elektrinių gamybos rekordai buvo gerinami beveik kasdien, kol penktadienio vakarą, 21 val., vėjo elektrinių gamyba perkopė simbolinę 1 gigavatų (GW) ribą. Preliminariais duomenimis, vėjo elektrinės šią valandą gamino net 1013 megavatų (MW)", – pridūrė jis.

Pastarasis savaitinis vėjo elektrinių gamybos rekordas buvo pasiektas 2022 m. paskutinę savaitę ir siekė 60 GWh.

Bendrai Lietuvoje praėjusią savaitę buvo pagaminta 135 GWh elektros – 53 proc. daugiau nei ankstesnę savaitę, kai vietinė gamyba siekė 88 GWh.

Daugiausia jos pagamino vėjo elektrinės, jų gamyba augo daugiau nei dukart – nuo 37 GWh iki 88 GWh, hidroelektrinės – apie 12 GWh, o šiluminių elektrinių generacija smuko 10 proc., nuo 16 iki 14 GWh. Saulės elektrinių gamyba taip pat mažėjo – apie 29 proc., nuo 16 iki 12 GWh.

Per savaitę vėjo elektrinės pagamino 65 proc. Lietuvoje generuotos elektros, šiluminės elektrinės – 10 proc., saulės elektrinės – 9 proc., hidroelektrinės – 9 proc., o kitos elektrinės – 7 proc.

Palyginti su ankstesne savaite, bendras elektros importas mažėjo 9 proc., nuo 154 iki 140 GWh.

Diferencijuojant šalies importą, 81 proc. elektros į šalį pateko iš Skandinavijos per „NordBalt“ jungtį, 16 proc. buvo importuoti per sieną su Lenkija, o likę 3 proc. – iš Latvijos.

Bendras elektros srautas iš Lietuvos augo daugiau nei dvigubai nuo 28 GWh iki 64 GWh. 54 proc. eksportuoti į Latviją, o 46 proc. eksporto iš Lietuvos buvo nukreipta į Lenkiją per „LitPol Link“ jungtį.