– Visų aplinkybių nežinant sunku būtų spėlioti, tačiau žinant azartinių lošimų tvarkos reikalavimus, turbūt pažymėtina, kad azartinių lošimų organizatoriai turi aibę pareigų, susijusių tiek su tapatybės nustatymu, tiek su klientų piniginių lėšų nustatymų, tiek su operacijų stebėsena. Lošimų organizatoriai turi begalę pareigų, kiekvieną dieną stebėti lošėjų elgesį. Todėl atsakyti į klausimą, kaip tokia suma galėjo būti pralošiama yra sudėtinga, bet, manyčiau, kad buvo lošiama ne vieną savaitę. Manau, kad per trumpą laiko tarpą nėra įmanoma pralošt. Čia būtų tiesiog mano spėjimai pagal tai, kokia yra skelbiama informacija viešojoje erdvėje.

– Ar jūs žinote skaičius, kiek Lietuvoje yra kazino įstaigų?

– Taip, mes žinom skaičius ir kiekviena organizacija, kuri nori organizuoti lošimus, privalo gauti leidimą.

– Kiek jų yra?

– Jeigu kalbam apie lošimo namus kazino antžeminius, tai yra septyniolika, o jeigu kalbam apie lošimo organizatorius, jų yra dvylika bendrovių.

– O kaip yra tikrinami lošėjai?

– Kalbant apie internetinę erdvę, kiekvienas lošėjas, norintis dalyvauti lošime, iš pradžių turi sudaryti sutartį nuotoliniu būdu, jo tapatybė yra patvirtinama, jis persiveda pinigus iš savo banko ir atlieka statymus. Lošimų organizatorių pareiga yra nustatyti, ar dokumentas yra galiojantis, po to pareiga nustatyti lėšų kilmę. Jeigu lošimai vyksta antžeminiuose kazino, tai į juos vykstant privaloma registracija, kiekvienas lošėjas, patekęs į kazino, iškart yra registruojamas. Po to jau lošia lošimo vietoj, organizatoriai turi skirti žmogiškuosius išteklius ir stebėti, kiek žmogus išleidžia, ar tos operacijos nėra įtartinai didelės, galbūt, jeigu tai naujas klientas, išsiaiškinti, iš kur jis gauna pajamų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Sakykit, atėjo klientas savaitgalį vakare į kazino, atsinešė 10 tūkst. grynais ir pradėjo lošti. Kaip galima patikrinti, iš kur jis gavo tuos pinigus?

– Na, jeigu klientas atsisako teikti informaciją, tai lošimo organizatorius neturėtų tokiu atveju turėti santykių, kadangi tai būtų vienas iš rodiklių, kad lošėjas turi kažkokią informaciją, kurios nenori atskleisti. O lošimo organizatoriai nėra detektyvai, jie neprivalo atlikti išsamaus tyrimo, tiesiog jeigu kyla kažkokių įtarimų, perduoda nusikaltimų tyrimų tarnybai.

– Ar yra kažkokia vieninga tvarka valstybėje dėl patikrinimo? Ar kiekvienas kazino, kiekviena įstaiga tikrina taip, kaip jai atrodo, kad reikia tikrinti?

– Yra klientų tapatybės nustatymo reikalavimai ir yra nustatyti tam tikri būdai. Jeigu kalbant apie internetinę erdvę, turi būti nustatomas minimalus informacijos kiekis – vardas, pavardė, asmens kodas. O antžeminiuose lošimuose taip pat nustatyta, ką lošimų organizatoriai turi patikrinti ir kokią informaciją turi saugoti.

O lošimo organizatoriai nėra detektyvai, jie neprivalo atlikti išsamaus tyrimo, tiesiog jeigu kyla kažkokių įtarimų, perduoda nusikaltimų tyrimų tarnybai.

– Tos sumos, kurias lietuviai suneša į kazino, ar jos nerodo, kad kažkas veikia ne taip su lošimų namų priežiūra?

– Čia turbūt yra ne tiek priežiūros klausimas, kiek valstybė turėtų keisti azartinių lošimų reglamentavimą. Turiu omeny atsakingų lošimų organizavimą. Nes visa tai, apie ką mes kalbam ir tas išryškėjęs atvejis parodo, kad lošimų organizatoriai nėra įpareigoti sekti, stebėti lošėjo elgesį ir taikyti atsakingo lošimo principus. Mane kiekvienais metais gąsdina tas skaičių kylimas, nes auga procentais. Tai siekiant išvengti tokių atvejų, kad lošimas būtų pramoga, bet ne problemų šaltinis, įstatyme turėtų būti nustatyti atsakingo lošimo principai t. y., kad lošimo organizatoriai, pastebėję, kad žmogus neprotingai daug išleidžia lošimams, turėtų jį sustabdyti, stebėti, suteikti jam pagalbą. Tačiau šiuo atveju, kai mes kalbam apie šią išryškėjusią situaciją, visas dėmesys yra pinigų plovimo prevencijai arba lošėjų registracijai. Mūsų nuomone, jeigu būtų dar vienas saugiklis – atsakingo lošimo organizavimas – tada gal nebūtų išryškėję, gal būtų galimybė suvaldyti savo potraukį. Nes lošimo organizatorius, stebėdamas tokias dideles pralošiamas sumas, būtų įpareigotas lošėją stabdyti. O, kaip žinia, probleminis patologinis lošėjas savo elgesio kontroliuoti nebegali. Ir tuo metu įsijungia kiti mechanizmai, čia turbūt psichologai galėtų paaiškinti, kaip jis bando atsilošti, bandoma tuos nuostolius padengti. Kaip ir turėtų būti įstatyme nustatyti saugikliai tam, kad lošimų organizatoriai turėtų pareigą stabdyti lošėjus.