Paskutinės dienos renkantis tiekėją: o kas po to – elektra pigs ar brangs?

– Kodėl vyksta šie pasikeitimai? Kaip elgtis mums, elektros vartotojams?

– Šie pasikeitimai numatyti seniai. Kai rašėme elektros energetikos įstatymą, tai buvo 2001–2002 m., pirmoje versijoje buvo numatyta, kad visi vartotojai bus laisvi 2010 m. Vėliau data buvo nukelta į 2015 m., dabar į 2020 m. Pagrindinė mintis, kad vartotojui būtų sudarytos sąlygos dalyvauti rinkoje kaip visaverčiam piliečiui, rinktis tą tiekėją, kuris labiausiai jam patinka. Ar dėl kainos, ar dėl kapitalo kilmės, ar dėl kitų dalykų, bet jis gali rinktis. Mano požiūriu, tai labai svarbu. Gal rinkimosi įvairovės nėra tiek daug, bet pati pasirinkimo galimybė yra vertybė, nes prasideda konkurencija.

– Vienas iš aktualiausių veiksnių yra kainos. Elektra pigs ar brangs?

– Labai lengva pasakyti, kad pigs arba brangs 5 proc., bet, žiūrint į rinkos tendencijas, Lietuva dalyvauja „Nord Pool“ biržoje, kur energija parduodama ir nustatoma kaina. Referentinė kaina 2018 m. buvo apie 50 eurų už MWh, 2019 m. jau 43–45, pastarosiomis dienomis 34–35 eurai. Mes matome, kad kaina mažėja, ir yra tikimybė, kad kitais metais ji dar sumažės, bet tai priklauso nuo klimato, kritulių.

Aušra Pažėraitė/Vilmanto Raupelio nuotr.

– Jeigu būtų likęs vienas „Ignitis“, gal kaina būtų ir taip sumažėjusi, o mums nereikėtų svarstyti, kokį tiekėją pasirinkti?

– Galbūt. Bet ar jums kada nors „Ignitis“ arba bet kokia kita kompanija buvo pasiūliusi už tai, kad sudarysite su ja tiekimo sutartį, sudalyvauti loterijoje ir laimėti dulkių siurblį, elektrinį paspirtuką?

– Nebuvo, bet žinau vieną auksinę taisyklę, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.

– Konkurencijos grožis, kad kartais pasiūlymuose nėra ryškaus kainų skirtumo, nes ir neįmanoma jo pasiūlyti. Galutinė kaina, kurią gauname, sudaryta iš kelių dedamųjų – didžioji, beveik du trečdaliai kainos, tai elektros energijos persiuntimas ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų fondo mokėjimas. Kita dedamoji – elektros energijos kaip produkto, kuri sudaro trečdalį, kartis truputėlį daugiau. Dabar gali rinktis tie, kurie suvartoja 5 tūkst. kWh ir daugiau. Pavyzdžiui, mes suvartojame maždaug 5–6 tūkst., vadinasi, mėnesinis mokėjimas gali būti apie 60–70 eurų, kainos dalis už elektros energiją – maždaug 20 eurų. Didelio pokyčio tikėtis neverta. Jei tarp tiekėjų kainų pasiūlymai skiriasi 5–10 proc., skirtumas bus porą eurų per mėnesį arba maždaug dešimt eurų per metus. Susidaro konkurencija, tiekėjai gali siūlyti ne tik elektros energijos pasiūlymą, bet šalia to pasiūlymo gali atsirasti kiti pridėtinės vertės veiksniai. Tiekėjui svarbus vartotojas. Mums tai keletas eurų, tiekėjams – tai 10–20 tūkst. skirtumas, todėl jiems tai labai svarbu. Jie rūpinsis, kad mums būtų vertingas jų pasiūlymas.

– Kodėl valstybė atsisakė to?

– Kodėl valstybė turi daryti tai, ką gali daryti privatus verslas, kuris visada nori pateikti vartotojui kuo didesnę vertę ir gauti kuo didesnė vertę atgal. Valstybė rūpinasi svarbesniais dalykais.

Mes gan saugioje pozicijoje. Jei kažkas atsitinka tiekėjui, mes automatiškai esame prižiūrimi garantinio tiekėjo. Elektra yra visuotinai pripažįstama kaip universali paslauga.

– Pagal kainas galima matyti, kad beveik nėra kainų skirtumo. Tai žiūrėti, kas geresnį siurblį siūlo?

– Tai gali būti viena iš priežasčių, bet taip pat vartotojas gali kelti sau keletą kriterijų ir juos prioretizuoti, kas jam svarbiau: kokio kapitalo, kokios kilmės įmonė, apmokėjimo patogumas vartotojui, bendravimas su klientu, vienam patogiau internetu, kitam nueiti į terminalą ir susimokėti. Tiekėją galima keisti, bet žmonės kartais tingi.

– Vartotojas gali baimintis, kad privatus kapitalas bankrutuos ir jis liks be elektros tiekėjo.

– Palyginti su kitais produktais, tai ši situacija yra daug geresnė, nes mes pirmiausia elektros energiją suvartojame, ji atkeliauja tinklais, kurie nuo tiekėjo nepriklausomi, ir tik po mėnesio sumokame. Mes gan saugioje pozicijoje. Jei kažkas atsitinka tiekėjui, mes automatiškai esame prižiūrimi garantinio tiekėjo. Elektra yra visuotinai pripažįstama kaip universali paslauga.

– Dabar Lietuvoje 80 bendrovių turi leidimą prekiauti elektros energija. Rinktis galima iš septynių tiekėjų. Žmonės elektrą gaus, nesvarbu, kokį tiekėją pasirinks. Koks privalumas yra tiekėjams?

– Tiekėjas rūpinasi vartotoju, sudaro sutartis, perka elektrą, rūpinasi, kad vartotojams sutartine prasme elektros energija atkeliautų. Mes pergyvenome, kai reikėjo pasirinkti mobiliojo ryšio tiekėją, šie du verslo sektoriai gana panašūs, jie naudojasi infrastruktūra ten, kur nėra racionalių, objektyvių galimybių turėti alternatyvią infrastruktūrą. Ką galima, atskiria į konkurencinę rinką, kad būtų didesnis susidomėjimas klientu, jo poreikiais, didesnės vertės pasiūlymas. Verslas gyvena iš rūpinimosi klientais.

– Rinkoje elektros kaina svyruoja, tikriausiai neverta pasirašyti ilgalaikių sutarčių? Kokios jūsų rekomendacijos?

– Aš pati svarsčiau, kokio ilgumo sutartis man būtų priimtina, suprantu, visiems bendros rekomendacijos pateikti negalėčiau. Metų laiko sutartis su galimybe pratęsti, man asmeniškai, – pakankamai tinkamas pasirinkimas. Vėlgi, atsiranda rinkos pokyčių, galbūt kitas tiekėjas man pasiūlys geresnes sąlygas. Aš tiesiog noriu pasilikti galimybę apsispręsti.

– Kai kurios bendrovės skelbia, kad pirmus metus žaliąją elektros energiją tieks nemokamai. Kas ta žalioji elektros energija ir kodėl taip dosniai dalijama pirmiesiems metams?

– Kodėl dosniai, negalėčiau pasakyti. Reikėtų klausti tiekėjų, bet, matyt, tai vertės pasiūlymas, bandant išlaikyti klientus šiais ir kitais metais. Žalioji elektros energija – pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių – tai saulė, vėjas, ir kiti įvairiausi šaltiniai.

– Latviai ir estai prie kelerius metus perėjo prie tokios sistemos. Gal žinote, kokia jų patirtis?

– Blogų patirčių nėra. Daugelis šalių tą praėję.