Juodasis taksi automobilis, kaip ir raudonasis dviaukštis autobusas, – neatsiejami Londono simboliai. Pamatyti Kauno, Lietuvos ir net Europos gatvėmis riedantį nedidelį vadinamąjį kebą (cab – red.) – retas reiškinys.

Tėvo palikimas

Prieš trejus metus į Kauną atkeliavusio tokio taksi automobilio istorija – neįprasta. Ji prasidėjo, kai mirė šia mašina važinėjęs Londono taksistas, kuris ją kaip palikimą paliko savo dukrai. Pastaroji, dirbusi kino prodiusere, tokiu turtu pernelyg nesusižavėjo ir automobilį naudojo tik laidoms filmuoti.

„Mano kolega dirbo viename Londono bare barmenu, kur rinkdavosi bohema. Čia užsukdavo ir pastaroji prodiuserė. Mano draugas ne vieną mėnesį ją įkalbinėjo mašiną parduoti, tačiau ji vis atsisakydavo. Ir vis dėlto vieną dieną ji atėjo ir tėškė raktelius ant stalo“, – pasakojo prieš trejus metus su draugu šią mašiną įsigijęs kaunietis Alius Koroliovas.

Pasak jo, tokį moters sprendimą lėmė tai, kad pašalus automobilis nebeužsivedė. Mašiną jo kolega pirko kaip dovaną savo žmonai gimtadienio proga, nes pastaroji tiesiog dievindavo pasivažinėjimus šiais Londono taksi.

Vėliau mašina buvo parvežta į Lietuvą. Kaip tai pavyko padaryti jo draugui, pašnekovas sakė nepamenantis. Jo teigimu, tokios mašinos turi istorinio paveldo statusą ir jų išvežimas iš Didžiosios Britanijos griežtai kontroliuojamas. Vežant tokią mašiną tralu, pastarasis per sieną dažniausiai nepraleidžiamas, tačiau jei pavyksta tai padaryti, teisėsaugininkai jos neieško.

Kainos neatskleidžia

Nemažai problemų sukėlė ir mašinos registracija – „Regitros“ darbuotojai negalėjo rasti mašinos kėbulo numerio. Automobilio autentiškumas nustatytas tik pagal variklio numerį, tačiau jis registruoti netiko.

Kauniečiams teko kreiptis į analogišką anglų bendrovę, kuri savininkams išrašė 80 svarų baudą už tai, kad, prieš 20 metų pirmą kartą registruojant automobilį, buvo sumaišyti dviejų kėbulų numeriai. Susimokėję baudą, draugai gavo naujus dokumentus iš Anglijos ir įregistravo jį Lietuvoje.

Automobilį pavyko sutvarkyti tik praėjusiais metais – iki tol dvejus metus tiesiog stovėjo nenaudojamas. Sunkaus darbo ją tvarkyti ėmėsi meistrai, perdarantys japoniškas sportines mašinas. Nemažai dalių teko gaminti patiems. Į gatvę automobilis išriedėjo praėjusių metų žiemą.

A.Koroliovas nenorėjo atskleisti, kiek kainavo šis automobilis. Jis užsiminė, kad suma tikrai didelė, o dar antra tiek kainavo jo remontas.

Nesikeitė tris dešimtmečius

Kauniečių į įsigytas Londono taksi automobilis – vienas žymiausių modelių – 1958 m. pradėtas gaminti „Austin FX4“. Tiesa, Kaune važinėjančio automobilio amžius kur kas mažesnis – jis pagamintas 1988-aisiais. Per daugiau nei tris dešimtmečius automobilio dizainas nepakito. Anglijoje šias mašinas gamino dvi gamyklos – kartkartėmis būdavo šiek tiek patobulinamos vidinės konstrukcijos dalys, tačiau išvaizda nekito.

Išlaikytas tradicijas puikiai iliustruoja mašinos langai – jie neturi pakėlimo ir nuleidimo rankenėlių. Langas valdomas jį stumdant pirmyn ir atgal.

Gale yra penkios sėdimos vietos – trys žmonės sėdi priekiu, o du – į juos veidu. Vietos čia itin daug, nes mašina daryta taip, kad džentelmenas joje galėtų sėdėti nenusiimdamas cilindro, o moteris – nesusiglamžydama prabangios vakarinės suknelės. Mašinos durelės atsidaro taip pat labai plačiai.

Trims sėdintiesiems gale gali būti atverčiamos už vairuotojo esančios dvi sėdynės – jos transformuojamos į pakylą pasidėti kojoms. Kaip ir šiame, dar ir dabar daugelyje tokių taksi Anglijoje išlikęs užrašas – „prašome pasidėti kojas“.

Patogus didmiestyje

Bagažinėje bagažui vietos nėra – lagaminai būdavo dedami šalia vairuotojo. Čia galima, esant reikalui, įsidėti išimamą sėdynę. Pati bagažinė skirta vairuotojo reikmėms – čia įdėtas atsarginis ratas, raktai, mašinos keltuvas, tepalo bakelis.

Automobilis yra itin manevringas – jo labai didelis ratų pasukimo kampas, kad galėtų apsisukti ir siauresnėse miesto gatvelėse. Automobilis laisvai apsisuka trijų juostų gatvėje.

Dar 1906 m. Londone buvo priimtos susisiekimo priemonėms taikomas saugumo ir techninių savybių sugriežtintos taisyklės, kurios numatė, kad apsisukimo spindulys turi būti ne didesnis kaip 25 pėdos (apie 7,6 m).

Kauniečių mašina unikali ir tuo, kad tai – itin retas dyzelinis variantas. Didžioji dalis tokių mašinų turėdavo benzininius variklis, nes tuo metu Anglijoje dyzelis kainuodavo gerokai daugiau nei benzinas.

Dabar mašiną į priekį gena 2,4 litro „Nissan“ agregatas su originalia automatine dviejų pavarų dėže – ji skirtas tik važinėti mieste, o ne lakstyti užmiesčio greitkeliais. Kiek tiksliai degalų sunaudoja automobilis, A.Koroliovas sakė nežinantis, nes dar neteko daug važinėti.

A.Zuokas įsigijo plagiatą?

A.Koroliovas teigė nežinantis, kiek tokių automobilių yra Lietuvoje. Jo teigimu, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas buvo įsigijęs visai ne Londono taksi. Jis esą važinėdavo Kinijoje pagamintu plagiatu. Šių mašinų partiją kinai pagamino savo iniciatyva ir bandė juos įsiūlyti anglams, tačiau pastarieji griežtai atsisakė. Tuomet automobilius teko parduoti visiems norintiesiems.

Padirbinėjimo meistrai iš Kinijos, kad nepažeistų autorinių teisių, lyg netyčia savo automobilio pavadinime įvėlė keletą klaidų.

Londono taksi automobilį įsigiję kauniečiai kol kas juo veža savo draugus, tačiau turi minčių ateityte su juo pradėti verslą.

„Austin FX4“ – Londono simbolis

1958 m. buvo pristatytas „Austin FX4“ modelis (bendras „Carbodies“, „Austin“, „Mann&Oferton“ projektas), kuris greitai tapo automobilių pramonės įžymybe ir vienu labiausiai pasaulyje atpažįstamu automobiliu.

1982 m. teises į FX4 įgauna „Carbodies“ kompanija ir nuo to laiko tampa oficialiu šių juodųjų kebų gamintoju. 1984 m. „Carbodies“ nupirko taksi pardavėjus „Mann&Oferton“ ir buvo įkurta kompanija „London Taxis International (LTI)“.

Šis modelis buvo gaminamas net 39 metus, turėjo 7 skirtingas modifikacijas: nuo 1962 m. pradedamas gaminti modelis su benzininiu varikliu. 1982 m. „Carbodies“ gamina FX4R, nuo 1985 m. LTI gamina FX4S. 1987 m. šis modelis patobulinamas, kad gale galėtų patogiai važiuoti penki keleiviai (FX4S+).

Londono taksi istorija nukelia net į XVII a., kai kaip susisiekimo priemonė buvo naudojama karieta, traukiama vieno ar kelių arklių („hackney carriage“).