Kaip ir mūsų kelininkus, taip ir daugumą vairuotojų, žiema dažniausiai užklumpa netikėtai ir nepasiruošusius. Akumuliatorius išsikrauna, dėl slidaus kelio mašina įlekia į pusnį, kartais prakiūra ir radiatorius. Praktiniai profesionalo patarimai – neįkainojami jau patekus į bėdą kelyje.

Tinka ir garstyčios

„Pamenu tokį nutikimą, kai man žiemą prakiuro radiatorius. Buvo 25 laipsniai šalčio, Maskva, susitaisyti nebuvo kur, tad gavau vienoje valgykloje stiklinę garstyčių. Sumaišiau jas su vandeniu, supyliau į radiatorių iki viršaus ir pavažiavau, kad jos šiek tiek nusėstų. Dar šiek tiek pavažiavęs, pripyliau vandens iki viršaus, o grįžęs į viešbutį išleidau iš radiatoriaus karštą vandenį. Rytą prisipylęs vandens į radiatorių parvažiavau į Kauną – neišbėgo nei lašas vandens iš radiatoriaus. Žinoma, toks metodas galioja tik problemą sprendžiant laikinai“, – prisiminė ralio veteranas ir Lietuvos automobilių sporto federacijos senjorų komiteto pirmininkas Sigitas Januška.

Pasak S.Januškos, jos padeda, kai po ranka nėra specialios priemonės radiatoriui sandarinti. Žinoma, garstyčios neužlopys pramušto radiatoriaus, tačiau jos visada pasitvirtindavo tarp ralio lenktynininkų.

Ūžiančiam galiniam tiltui ir reduktoriui visada padėdavo vyno butelio kamštis. Užtekdavo jo pasmulkinti ir, alyvai susimaišius su šiais trupiniais, ūžimas dingdavo – tačiau tai taip pat laikina reduktoriaus pagerinimo priemonė.

Išsikrovusio akumuliatoriaus problemą žiemą galima išspręsti atsinešus jį iš vakaro į šiltą patalpą. Jei jis nenaujas – būtina patikrinti jo talpumą ir iki galo pakrauti. Jei neturite galimybės mašinos įvaryti į kokią šiltą patalpą, variklį galima užkloti sena, nereikalinga antklode tik grįžus iš kur nors ir kol dar variklis yra šiltas.

Eglišakės ir volavimas

S.Januška priminė ir moterų mėgstamų automatinių greičio dėžių problemą – žiemą ar vasarą tokią mašiną galima tempti ne daugiau nei 40 km ir ne didesniu kaip 30 km per valandą greičiu. Taip pat nerekomenduojama su tokiu automobiliu vilkti kito automobilio, nes automatinė greičių dėžė – itin trapi.

„Užklimpus pats pirmas ir vienintelis vaistas – volavimas. Išmaišėme visą Rusiją, važiavome žiemomis ir visada tai pasitvirtindavo. Užklimpus sniege niekada negalima leisti varomiesiems ratams prasisukti – taip kasitės tik gilyn. Reikia provėža po truputį judėti pirmyn ir atgal, kol mašina įsiūbuojama, kad ratas voluotų sniegą. Tas pats galioja ir užklimpus smėlyje – reikia, kad ratas judėtų lėtai“, – patarė S.Januška.

Jo teigimu, užklimpus svarbiausia patys pirmieji veiksmai – reikia įjungti atbulinę pavarą, pavažiuoti tiek, kiek įmanoma. Taip visiems keturiems ratams susidarys sniego kalneliai. Toliau reikėtų vėl pajudėti iš lėto pirmyn ir šį veiksmą kartoti. Taip pat reikia apsidairyti, kur būtų galima išvažiuoti – jei nepavyks priekin, visada galima grįžti tomis pačiomis provėžomis, kuriomis atvažiuota.

Bagažinėje visada pravers kareiviškas sulankstomas kastuvėlis, kurį galima įsigyti specializuotose parduotuvėse. Užklimpus miške, su juo galima ne tik prakasti po ratais sniegą ir taip pasiekti žvyrą ar kokį kitą kietesnį gruntą, bet ir prisikirsti eglišakių. Padėję jų po užklimpusios mašinos ratais garantuotai išvažiuosite.

Pirštinėms – taip

„Geros vairavimo pirštinės – tikrai taip. Tai svarbus ir būtinas vairavimo elementas. Ralyje mes natūralia oda apsisiūdavome vairą. Vieno garsiausio lenktynininko brazilo Emersono Fittipaldžio vairas buvo apsiūtas geros kokybės natūralia oda ir vadinamas vairų vairu“, – patvirtino ralio veteranas.

Pasak jo, pirštinės – tai ne mados reikalas. Geros vairavimo pirštinės garantuja, kad rankos itin gerai sukibs su vairu, neslys ir avarinėje situacijoje tai gali išgelbėti net gyvybę. Pirštinės leidžia atlikti tokį manevrą, kokio vairuotojas nori, – jos ne tik leis tvirtai laikyti vairą, bet ir atliekant posūkį išlaikyti sukibimą.

Vairavimo sėdėsena, pasak S.Januškos, itin svarbi. Rankos turi būti pusiau ištiestos – vairuotojo nosis negali būti prie stiklo. Jei palijo ar slidu – niekada negalima atitraukti nugaros nuo vairuotojo sėdynės atkaltės. Tik taip vairuotojas ir automobilis taps viena visuma ir nugara bus galima pajusti pačius pirmuosius automobilio slydimo požymius.

„Jei turi kontaktą su atkalte ir vairuoji, vadinasi, jauti, kai pati mašina tave įspėja. Kai žmogus sako, kad sumėtė, nesugebėjo ištiesinti automobilio ir įlėkė, sakykim, į krūmus, tai – nugaros atitraukimo priežastis ir kontakto neturėjimas su automobiliu. Taip pat sumėtant negalima tiesinti automobilio tik truputį vairą sukant į kairę ir į dešinę – reikia tai atlikti vienu tvirtu ir tolygiu sukimu į kairę ar į dešinę, neatitraukiant rankų nuo vairo. Po truputį vairą sukiojant prarandamas laikas ir dažnai atsiduriama griovyje“, – aiškino S.Januška.

Bagažinės turinys

Visada reiktų turėti ne tik vaistinėlę, gesintuvą, liemenę su atšvaitais, avarinį ženklą, bet ir jau minėtą karišką kastuvėlį, grandines, bet ir keltuvą bei vilktį, kurių vairuotojai dažnai nesivežioja, visada praverčia ir peilis. Rekomenduojama vežiotis ir paprastos kaproninės virvės. Žiemą užklimpus, jei nėra grandinių, ją galimą užnerti pro ratlankius ant varomųjų ratų – taip paprastas ratas gauna natūralų grybšnį, kuris labai padidina pravažumą.

S.Januška visiems, kurie nori geriau išmokti valdyti savo automobilį žiemą, rekomendavo susirasti nuošalią apšalusią aikštelę ir ten išbandyti, kaip automobilis slysta į vieną ar kitą pusę ir kaip sugebama atstatyti jį į tiesią padėtį. Jei tai pavyks padaryti aikštelėje – pavyks ir slidžiame kelyje. Galima susistatyti ir įsivaizduojamas kliūtis ir pabandyti išlaviruoti tarp jų.