„Kiasmos“ – tai islandų elektroninės, eksperimentinės ir minimal muzikos projektas, 2009 m sukurtas kultinio islandų kompozitoriaus ir pianisto Ólafuro Arnaldso. BAFTA apdovanojimo laureatas garsėja prikaustančiomis pianino, styginių ir elektronikos kompozicijomis. Antrasis dueto narys – Janusas Rasmussenas iš Faro salų Danijoje, žinomas electro-pop projekto „Bloodgroup“ narys.

„Labai džiaugiuosi „Kiasmos“ projektu, nes jis man leido pažinti naują teritoriją. Esu dirbęs su daugeliu elektronikos žanrų, bet niekad neturėjau galimybės visiškai atsiduoti vien jai“, – kartą yra prisipažinęs Ó.Arnaldsas.

„Kiasmos“ atsiradimo kaltininkas – bendri dabartinio dueto darbai, kai apie grupės pradžią jie dar nė nutuokti negalėjo. Duetas pirmą kartą susitiko 2007-aisiais, kai islandų grupė „Bloodgroup“, rengė savo debiutinio albumo pristatymo turą po Islandijos miestus. Kaip jau minėta, šios grupės narys buvo J.Rasmussenas, o Ó.Arnaldsas tuo metu dirbo grupės garso inžinieriumi. Sykį radę laisvą minutę ir paplepėję, vaikinai greitai rado bendrą kalbą. Paaiškėjo, kad abu juos vienija meilė elektroninei ir klubinei muzikai. Vis dažniau jie laisvalaikiu susėdavo paeksperimentuoti ir supratę, kad tie eksperimentai visai neblogai skamba, sumanė kurti grupę. Taip vieną 2009-ųjų dieną muzikos klausytojų ausis pasiekė „Kiasmos“ projektas, į vieną sujungęs O.Arnaldso meilę klasikinei muzikai ir J.Rasmusseno aistrą elektroniniam synth-pop stiliui, pasaulį pakerėjęs minimalistiniais, atmosferiškais ir gaiviais kaip pats Islandijos oras skambesiais.

Grupės pavadinimas taip pat apipintas istorijomis. Ieškodami originalaus vardo, kaip ir kurdami muziką, jie leidosi į improvizacijas. Pirmuoju impulsu tapo graikų kilmės žodis „chiasmos“ (liet. k. chiazmas), reiškiantis stilistinę, literatūrinę figūrą – atvirkščią paralelizmą, kuris sukryžiuoja žodžius tarsi kryžmę, pavyzdžiui: „aš tai tu, tu tai aš“. Truputį modifikavę šį žodį, vaikinai daugiau nieko ir nebeieškojo. Pasak jų, „Kiasmos“ idealus žodis, apibūdinantis ne tik pačią grupę, bet ir juos pačius – abu gan skirtingi, iš vienas kitam nepažįstamos aplinkos, tačiau šiuos skirtumus sujungę į vieną – tampa ne tik įdomūs, bet ir įgaunantys prasmę. Kita vertus, BAFTA laureatas O.Arnaldsas tikina, kad gilių prasmių ne visur ir būtina ieškoti: „Man šis projektas – tai du žmonės, smagiai leidžiantys laiką kartu ir ieškantys naujų muzikos formų. O pagrindinė idėja ta, kad mes abu norime išmokti kažko naujo.“

Kartu jie kuria dar ne taip ir ilgai, „Kiasmos“ diskografijoje jau du albumai. Pirmasis pavadinimu „Thrown“ pasirodė 2012-aisiais, o antrasis, besivadinantis taip pat kaip ir grupė, t.y. – „Kiasmos“, išleistas 2014-aisiais. Abu albumai, vos išvydę dienos šviesą, buvo pripažinti ir įvertinti ne tik gerbėjų, bet ir reikliausių muzikos kritikų: nuo „Pitchfork“ iki „Clash“.

Paskutiniame „Kiasmos“ albume akustiniai instrumentai (žinoma, visos pianino partijos tik virtuozo  Ó.Arnaldso) meistriškai derinami su elektroniniais sintezatoriais. Eksperimentus dievinantis duetas kone visuose savo kūriniuose atidžiausiems klausytojams pateikia intriguojančių staigmenų – nuo įrašuose girdimų pirštų čeksėjimo iki vietomis pasigirstančių švelnių šlifuojamo metalo girgždesių. Šios detalės kūriniams suteikia ne tik unikalumo, bet ir intymumo – tarsi klausytojas sėdėtų „Kiasmos“ studijoje ir pats dalyvautų muzikiniuose jų eksperimentuose.

Tad visai nenuostabu, kad naujus „Kiasmos“ kūrinius dažniausiai įkvepia improvizacijos. Vaikinai pasakoja, kad nors studijoje jie dažnai susėda jau turėdami pagrindinę kūrinio idėją ar koncepciją, pradėję įrašinėti pasiduoda pagundai pažaisti su skambesiu ir dažnai nukrypsta ten, kur visai nesitikėjo. „Dažnas vaizdelis mūsų studijoje, kai Janusas maigo ritmo mašinos mygtukus, o aš improvizuoju grodamas pianinu“, – kūrybinį procesą atskleidžia O.Arnaldsas.

Jų aistrą eksperimentams atskleidžia ir kūriniuose naudojamų instrumentų įvairovė. „Kiekvienas instrumentas turi savo charakterį, kūriniams suteikiantį vis kitokių spalvų. Todėl muzikos kūrimas yra tarsi tapyba – rinkdamasis instrumentus, renkiesi ir spalvas, kurios dominuos tavo kūrinyje. Kartais net negali logiškai paaiškinti, kodėl ta spalva tau patinka, tačiau jauti, kad ji tinka ir trūksta būtent jos. Taigi intuicija yra be galo svarbi ir ne visiems savo sprendimams reikia ieškoti paaiškinimų. Arba pajauti pats, arba nelemta“, – pasakoja Ó.Arnaldsas.

Žymus muzikantas neslepia, kad yra itin reiklus ir preciziškas, tačiau, pasak jo, tai nėra geros savybės, veikiau priešingai. Netgi atsiimdamas prestižinį ir daugelio išsvajotą BAFTA apdovanojimą O.Arnaldsas savo padėkos kalboje pareiškė, kad vienintelė taisyklė, kurios jis visad laikėsi ir laikosi iki šiol, – nepersistengti su kūrinių korekcijomis ir visada klausyti savo širdies. „Tai sunkiausia dalis. Vis iš naujo ir iš naujo prisėsdamas prie kūrinio, visada rasi prie ko prikibti. Tai nesibaigiantis procesas, todėl reikia būti labai atsargiam ir suprasti, kada laikas sustoti ir kūrinį paleisti. Kiekvieną kartą klausydamasis jau išleistų ir albume skambančių kūrinių aš vis išgirstu, ką dar reiktų pakeisti ar patobulinti“, – vėliau pridūrė jis.

Improvizacijoms „Kiasmos“ nariai pasiduoda ir galvodami naujų kūrinių pavadinimus. Pasak jų, šį darbą jie atlieka paskiausiai. „Jei kalbame apie kūrinių pavadinimus, esame tikrų tikriausi tinginiai. Mūsų dainos iki pat paskutinės minutės būna bevardės. Tai paskutinis dalykas, apie kurį mes galvojame. Pavadinimai labai įpareigoja, todėl, jei atvirai, būtų labai kvaila, jei kažkoks pavadinimas diktuotų mums, kur link kūrinys turėtų krypti ar koks jis turėtų būti“, – teigia J.Rasmussenas.

Tai bus pirmasis „Kiasmos“ pasirodymas Vilniuje, kurio praleisti nevalia visiems, kurių ausys išsiilgusios melodingų, įkvepiančių ir unikalių islandiškų skambesių.

Vienos dienos elektroninės muzikos miesto festivalis „Summer in the City“ vyks jau trečią kartą. Anksčiau jame yra grojusios tokios žvaigždės, kaip Róisín Murphy ir „Röyksopp“. Šiemet festivalis vyks menų fabriko „Loftas“ teritorijoje Vilniuje.