Kitoks žvilgsnis į Pirmąjį pasaulinį karą

  • Teksto dydis:

Vilniaus knygų mugėje pristatytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų dr. Tomaszo Błaszczako ir Astos Miltenytės bei vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro darbo vaisius – spaudai parengtas "Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraštis".

Unikalus liudijimas

Tai išskirtinis egodokumentas, liudijantis apie Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę ir patirtis Žemaitijoje. Lenkų kalba rašiusio publicisto, Lietuvos tyrinėtojo W.Wielhorskio dienoraštis, rašytas Pirmojo pasaulinio karo metais Balčių dvare (dab. Raseinių r. Nemakščių seniūnija), yra saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Pirmą kartą publikuojamas dienoraštis yra įdomus ir kaip istorinis dokumentas, ir kaip karo metų išgyvenimų liudijimas.

Pasak knygos sudarytojo T.Błaszczako, W.Wielhorskis neabejotinai buvo viena svarbiausių asmenybių, formavusių Lietuvos įvaizdį tarpukario Lenkijoje. Kilęs iš Žitomyro apylinkių, studijavo Kijeve ir Krokuvoje, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą vedė Celiną Lewoniewską iš Balčių.

Baigiantis karui W.Wielhorskis įsitraukė į "didžiąją politiką", o jo dienoraštis "yra puiki proga tiek grąžinti lituanistikai jo asmenybę, tiek susipažinti su Žemaitijos kasdienybe Pirmojo pasaulinio karo metais".

Anot T.Błaszczako, šis dienoraštis ypač svarbus kaip autentiškas Pirmojo pasaulinio karo patirčių liudijimas, nes tokių dokumentų Lietuvoje išlikę nedaug.

"Lietuvos literatūroje, memuaristikoje, kalbėdami apie Pirmąjį pasaulinį karą ir provincijos gyvenimą šiuo laikotarpiu, nerandame per daug šaltinių. Yra keli dienoraščiai, rašyti Vilniuje, Kaune, keli kunigai taip pat rašė dienoraščius, bet, jei kalbame apie dvarą ir dvarininkiją, tokių kūrinių yra nedaug. Vienas jų – W.Wielhorskio dienoraštis, rašytas Balčiuose", – kūrinio svarbą pabrėžė mokslininkas.

Literatūrinė vertė

Dienoraštis pasižymi tikslaus faktų fiksavimo ir gyvo, įtraukiančio pasakojimo derme. Kaip sakė vertėja I.Aleksaitė, šį dienoraštį galima skaityti ir kaip istorinį liudijimą, ir kaip grožinės literatūros kūrinį.

"Tekstas be galo įdomus. Atrodytų, W.Wielhorskis nėra literatas, bet jis sugeba gražiai, paprastai, įdomiai rašyti apie elementarius dalykus. Užėjo karas, jo žmona laukėsi, kūdikis gimė griaudžiant patrankoms. Nepaisydamas šių baisumų, jis aprašo, kaip atrodė karo pradžia, ateinantys vokiečiai, o už teksto matyti, ką jis galvojo", – kalbėjo I.Aleksaitė. Ji pridūrė, kad šį dienoraštį vertė tarsi romaną.

Pirmą kartą publikuojamas dienoraštis yra įdomus ir kaip istorinis dokumentas, ir kaip karo metų išgyvenimų liudijimas.

Prisimindama kruopštų leidinio rengimą ir kilusius iššūkius knygos redaktorė A.Miltenytė svarstė, kad iš surinktos lydimosios medžiagos būtų galima parengti išsamius komentarus apie W.Wielhorskio aplinką.

"Man labai artimi žmonės, kurie gyveno aplink W.Wielhorskį. Tai smulkiosios bajorijos sluoksnis, visa karta, kuri išnyko negrąžinamai. Labai norėtųsi apie juos parašyti išsamius komentarus", – kalbėjo A.Miltenytė.

Prieštaringai vertinamas

W.Wielhorskis kontroversiška, Lietuvos istorikų neretai kritiškai vertinama asmenybė. Pasak leidinio recenzento, istoriko dr. Rimanto Miknio, nusistovėjusi nuomonė, kad W.Wielhorskis buvo priešas ir savo darbais jis buvo užėmęs lenkišką poziciją, per kurią ir matė istorinius įvykius. Jis visą pasaulį vertino iš savo tautos perspektyvos.

Pasak mokslininko, W.Wielhorskiui moderni tauta buvo lenkų tauta, o moderni valstybė – Lenkija. Politiniai lietuvių žingsniai W.Wielhorskiui iš esmės neegzistavo ir jis matė tik Lenkijos ėjimus, todėl nekeista, kad jo dienoraštyje Lietuvos projekcijos nematyti.

R.Miknio teigimu, esą naujai pasirodžiusiame leidinyje W.Wielhorskis pirmą kartą taip meistriškai pristatytas lietuvių kalba, o tai galbūt paskatins tyrėjus plėtoti biografinius tyrimus.

"Šio dienoraščio pagrindu galima daryti W.Wielhorskio sociopsichologinę analizę. Naudojant mikroistorijos, lokalinės istorijos metodus, galima tirti, kodėl jo matymas buvo toks tvirtas. Kodėl jis nematė šalia gyvenančių, kodėl svarbiausia buvo ūkis, derlius, kodėl dėmesys buvo sutelktas į dvarininkus", – įžvalgomis dalijosi R.Miknys.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kazimieros Kymantaitės

Kazimieros Kymantaitės  portretas
prisiminimai apie vokiečius I-jame kare sakyčiau, labai gražūs. Jų kieme irgi buvo apgyvendintas vokietis. Gyveno ir elgėsi, tartum šeimos narys - vandens prinešiodavo, malkų priskaldydavo, atnešdavo, visą laiką rasdavo, ką galėtų padėti ūkyje. Nežiūrint, kad kiemo gaspadorius buvo paimtas į caro armiją, taigi, jo, vokiečio „priešas”. Pasakojo, kad berniokai kažkur įlindo, vokiečių šovinių pasivogė, namo atnešė, į viryklę sumetė. Kai mama pakūrė viryklę, kad valgyti išvirtų, šoviniai pradėjo šaudyti, puodai ant jos šokinėti. Vokiečiai ginkluoti sulėkė, galvojo - jog kokie partizanai, ar rusai puola. Jie reagavo labai rimtai, šautuvus įrėmę, ruošėsi berniukus išvaryti (sušaudyti?). Tada Kazimieros motina ryžtingai pastojo jiems kelią, aprėkė (mokėjo vokiškai), paleido savo labai gražią kasą, ir sako: veskitės mane, jei taip norite šaudyti, o vaikus palikite. Ir jie nebesiginčijo su moterimi-motina.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių