Monika neseniai baigė dvi savaites trukusį ir daugiausia fizinių ir psichologinių iššūkių kėlusį performansą per Lietuvą „Neteršk gyvybės rato“. Apie jį, kūrybą ir žiūrovų reakcijas, kurių nesitikėjo pati menininkė, – atviras pokalbis.

– Lietuvoje nėra daug menininkų, kuriančių performansus. Esi bene geriausiai žinoma jaunosios kartos kūrėja. Kokiomis aplinkybėmis supratai, kad ši meno išraiškos forma tau  yra tinkamiausia?

– Sutinku, kad performanso menininkų Lietuvoje nedaug. Šią meno rūšį pasirinkau visiškai atsitiktinai. Baigiau skulptūros bakalauro ir magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Pradėjau kūrybinį kelią nuo instaliacijų, tačiau galvoje vis sukosi mintys, kad man kažko trūksta. Visai netikėtai atradau performansą. Per jį galiu daugiau pasakyti, nei būčiau galėjusi kurdama skulptūras.

– Istorijoje buvo pačių įvairiausių performansų – netgi tokių, kai menininkas rizikavo savo sveikata ar gyvybe. Ar šiandien performanso kūrėjas vis dar bando šokiruoti žiūrovą?

– Ne visi performanso menininkai siekia šokiruoti. Tai tikrai ne mano tikslas. Man atrodo, kad šokiravimas yra praeities dalykas ir šiandien tuo nelabai ką nustebinsi. Juolab kad pats performansas kinta ir nėra toks, koks buvo 7-ajame dešimtmetyje, kai jis atsirado ir suklestėjo. Taip, tuo metu performansas buvo kaip protestas prieš nusistovėjusias meno normas, vertybes. Nesistengiu žiūrovo šokiruoti vien dėl šokiravimo. Be to, kartoti tai, kas jau buvo padaryta anksčiau, nematau prasmės. Jei aš nusirengsiu ar pasibučiuosiu su kažkuo viešoje vietoje, bus labai banalu, neaktualu ir nieko naujo. Šiandien svarbiau yra atkreipti dėmesį į transliuojamą žinutę, o kaip geriau ar efektingiau tai padaryti, manau, yra daug įvairiausių būdų. Nenoriu griebtis lengviausio, kad paliesčiau žiūrovo sąmoningumą.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

– Tavo performansai labai vizualūs, o kai kurie galbūt teatrališki. Kiek yra vaidybos, režisūros, kitaip tariant, teatro tavo performansuose?

– Vienintelis ginklas, kurį naudoju ir kuris labiausiai veikia žiūrovą, – visiškas atvirumas. Būti atviram yra daug sunkiau, negu nusirengti nuogai. Dėl to teatro mano performansuose nėra ir negali būti. Vizualumas, estetika man visada buvo svarbu ir neatsiejama nuo kūrybos. Dėl to sutinku, kad mano performansų apipavidalinimas dažnai atrodo teatrališkai. Man patinka jungti kontrastuojančius elementus, todėl galbūt jie taip atrodo. Kalbant apie režisūrą, žinoma, visada turiu kažkokią schemą, ką ketinu daryti. Tačiau niekuomet nuo A iki Ž nežinau, kas vyks kiekvieną performanso minutę. Neriu į vandenį nenutuokdama, kaip jame reikės plaukti.

– Kartais kuri ne viena. Jei neklystu, beveik visada, rengdama performansą su didesniu būriu žmonių, padėti jį atlikti dažniausiai pasikvieti moteris. Ar tavo menas labiau ir skirtas joms?

– Šiuolaikinė moteris yra feministė, todėl neišvengiamai ir aš kažkiek tokia esu. Tačiau mano menas neturi lyties. Jis neskirtas tik vyrams arba tik moterims. Taip, aš kartais dirbu su moterimis ir buvo vienas performansas „Kompleksas“ moters tema, tačiau toliau jos nebetęsiau, nes mane domina ir daug kitų temų. Iš tiesų geriausiai jaučiuosi, kai dirbu viena, nes žinau, kad padarysiu taip, kaip matau ir noriu. Labai retai dirbu su kitais žmonėmis – tai daug didesnė atsakomybė. Reikia nepamiršti, kad ne teatrą, o performansą kuriame, kur yra visokių rizikų. Be to, labai sudėtinga rasti formą, kuri tiktų įtraukti į performansą daugiau žmonių.

– Ar kada turėjai idėjų, kurių atsisakei, nes jas buvo sunku įgyvendinti dėl tam tikrų techninių ar kitų priežasčių?

– Dažnai tenka susidurti su įvairiais iššūkiais kuriant performansą. Vienas pagrindinių turbūt susijęs su finansais. Kita vertus, jei turi idėją, kurią nori įgyvendinti, negali nurimti ir ieškai būdų, kaip tai padaryti. Net ir su mažesnėmis sąnaudomis gali pasiekti tą patį rezultatą – viskas priklauso nuo menininko kūrybingumo. Kiti aspektai, kaip netinkama vieta ar techninės kliūtys, gali netgi sužlugdyti performansą. Mano kūrybiniame gyvenime buvo tokių nesėkmių.

– Daugelis aktorių sako, kad dar kurį laiką po spektaklio jiems sunku išeiti iš vaidmens. Ar su tuo susiduri ir tu po performanso?

– Turiu vieną taisyklę, kurios laikausi kūryboje, – įšokti į šaltą vandenį, nerti giliai ir nepamiršti išnirti į paviršių. Prieš kiekvieną „įšokimą į šaltą vandenį“, reikia pasiruošti. Pavyzdžiui, prieš „Pan/demos“ būtina pasportuoti, sušildyti kūną. Beje, neseniai per festivalį „Loftas Fest“ šį performansą teko atlikti, prieš tai kito performanso metu kelias valandas nejudant išgulėjus šaltame vandenyje. Buvo be galo sunku, nes kūnas buvo nevikrus, sustingęs. Išeiti iš vaidmens arba, kaip aš sakau, išnirti į paviršių – lengviau. Paprasčiausiai dėl to, kad neturiu laiko po performanso užsibūti kažkokiose būsenose. Turiu mažą vaiką, kasdien sukuosi ir sprendžiu buitinius reikalus, todėl tai būtų per didelė prabanga.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

– Turbūt neišvengiamas klausimas – ar pandemija kaip nors paveikė tavo kūrybą?

– Žinoma, paveikė. Buvome priverstinėje izoliacijoje nuo išorinio pasaulio ir tai galbūt paskatino daugiau pasinerti į savo vidinį pasaulį. Žvelgiu į šią situaciją filosofiškai, ir man, tiesą pasakius, labai patiko karantino laikotarpis. Turėjau daug laiko skaityti, mąstyti, apgalvoti, ką toliau noriu daryti. Pasaulis labai pasikeitė atsiradus virusui, o menininkai, savo ruožtu, reflektuoja tuos pokyčius. Geras menininkas yra tas, kuris yra geras pranašas.

– Neseniai buvo atskleista ir pristatyta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa. Jau žinoma, kad bus surengta performansų meno legendos Marinos Abramovič paroda ir kad ji pati svečiuosis Kaune. Ar domiesi šia menininke? Ką manai apie jos kūrybą? Kokie menininkai tau apskritai patinka?

– Turiu domėtis kitais performansų menininkais, nes esu tame pačiame lauke kaip ir jie. Kai kurie M.Abramovič darbai man tikrai labai patinka. Gerbiu šią menininkę už tai, ką ji padarė ir už didelius pokyčius meno pasaulyje. Šaunu, kad ji atvažiuoja į Lietuvą.

Kita vertus, nemėgstu garbinti, žavėtis kitais žmonėmis ar juo labiau jų gyvenimais. Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra unikali, nepakartojama ir labai įdomi. Gal todėl niekada autoritetais, kaip ir stabais, netikėjau. Tikiu vertybėmis. Nereikia visko per daug sureikšminti. Performansas yra toks pat darbas kaip pardavėjo ar gydytojo. Gydytojo – netgi sunkesnis.

– Prieš kelias savaites baigėsi tavo penkiolika dienų trukęs performansas per Lietuvą „Neteršk gyvybės rato“. Papasakok apie jį išsamiau ir įvardyk, kokia jo idėja ir skleidžiama žinutė žmonėms?

– Vieną dieną sulaukiau skambučio iš „Vox Vera“ agentūros atstovų, kurie pasakė, kad nori dalyvauti Aplinkos ministerijos rengiamame konkurse su performansu ir paklausė, ar norėčiau prisidėti. Nustebau, nes performansas tokio formato konkurse yra ganėtinai unikalus reiškinys. Žinoma, sutikau. Man patiko, kad projektas yra edukacinės paskirties, o ekologijos tema yra artima.

Performanso, kurio šūkis – „Neteršk gyvybės rato“, tikslas yra skatinti Lietuvos žmones tausoti vandenį ir tinkamai tvarkyti nuotekas. Kvietėme gyventojus jungtis prie vandentiekio sistemos, o ne gerti neva sveikesnį ir neprižiūrimą šulinio vandenį. Performansu siekėme atkreipti dėmesį į šią problemą, kuri ypač gaji regionuose.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

Kasdien vis kitame mieste dvi valandas gulėdavau purvo vonioje – baleikoje, kuri buvo instaliuota į kambarį. Tą kambarį sukūriau pati iš senų, sovietmetį menančių rekvizitų. Tai buvo tarsi nuoroda į praeitį – užslėpta žinutė, skelbianti nepasilikti praeityje ir kviečianti pažinti šviesesnį rytojų prisijungiant prie vandentiekio sistemos. Kol gulėdavau toje purvo vonioje, man į burną iš kolonėlės kapsėdavo švaraus vandens lašeliai. Buvo be galo sunku tiek ilgai išbūti vienoje padėtyje ir išgerti tiek daug litrų vandens. Be to, visą dieną vilkėdavau naro kostiumą, kurio nepajėgdavau nusirengti. Sušlapęs jis tarsi įaugdavo į odą. Maža to, performanso paskutinėmis dienomis oras stipriai atšalo. Nesuvokiu, kaip man pavyko jį baigti ir nesusirgti.

– Visas dienas, kol truko  performansas, feisbuke rašei, kaip pati pavadinai, dienoraštį apie įspūdžius, pojūčius, būsenas. Atrodo, kad žmonės buvo įsitraukę į tavo pasirodymą, tapo jo dalyviais. Kas vis dėlto labiausiai nustebino?

– Labiausiai stebino žmonių susirūpinimas manimi, jų rodoma empatija, atjauta. Pamenu, Ignalinoje, toje purvo vonios instaliacijoje, kuri yra be stogo, pradėjo stipriai lyti – buvo be proto šalta. Nepaisant to, žmonės neišsivaikščiojo, nes jiems buvo nuoširdžiai įdomu ir nesuprantama, kad tai darau savo noru, iš idėjos. Viena moteris, dirbanti grožio salone, labai gailėjo manęs, todėl atnešė arbatos, kad sušilčiau.

Ne visi performanso menininkai siekia šokiruoti. Tai tikrai ne mano tikslas. Man atrodo, kad šokiravimas yra praeities dalykas ir šiandien tuo nelabai ką nustebinsi.

Įdomus nutikimas įvyko Pravieniškėse. Savivaldybė mūsų instaliacijai įkurdinti skyrė vietą praktiškai plyname lauke. Čia nebuvo nė vieno žmogaus. Pagal konkurso nuostatas, performansą kiekvienoje vietovėje turi pamatyti mažiausiai 30 žmonių, o čia jų tiesiog nėra! Susiėmę rankomis už galvų svarstėme, ką tokioje situacijoje daryti. Laimė, įvyko stebuklas – dviračiu važiavo senolis, kuris sustojo pasižiūrėti į mane. Jis buvo pakerėtas ir laimingas pirmą kartą išvydęs performansą. Sakė, kad tokio dalyko per visą savo gyvenimą nebuvo matęs. Tas senolis apie tai, ką darome, papasakojo kitiems ir žmonės ėmė plūsti prie instaliacijos.

– Ar tokių žmonių reakcijų ir tikėjaisi? Kuo apskritai skiriasi publika mažuose miesteliuose ir Vilniuje?

– Iš tiesų tikėjausi, kad bus neigiama reakcija, bet džiaugiuosi, kad klydau. Jeigu žmonės nėra matę performanso ir net nežino, kas tai yra, nereiškia, kad jie nebus pajėgūs suprasti tokį meną. Jie vis tiek reaguoja į įvykį net ir nežinodami pačios performanso sampratos. Man tai – pamoka, kaip negalima iš karto teisti ar nuvertinti žiūrovo.

Monika Dirsytė. / I. Sauliaus nuotr.

Kalbant apie skirtumus tarp miesto ir kaimo publikos, didelių ir reikšmingų nėra. Sutinku, kad, pavyzdžiui, į „ArtVilnius“ ateina gerokai pasikausčiusi, daugiau mačiusi ar žinanti apie performansą publika. Tokią kur kas sunkiau nustebinti nei tą, kuri nieko panašaus anksčiau nematė. Nepaisant to, performansas visus paliečia vienodai. Man tai visiška mistika ir kartu atsakymas, kodėl aš kuriu. Nuo pat pradžių mano performansų centre buvo ir yra žmogus, žmogiškumas. Manęs nedomina žmogaus fasadas ar kažkokie paviršutiniški dalykai. Mane domina žmogus toks, koks jis yra. Stebiuosi, kaip visokiuose instagramuose ir feisbukuose veši dirbtinumas, paviršutiniškumas. Tai jau nebenormalu.

– Kažkada sakei, kad disciplinos ir vienodumo procese žmogus tobulėja. Daugeliui tavo performansų būdingas nuolatinis veiksmo kartojimas, monotonija. Ar tai padeda kūryboje ir gyvenime pasiekti norimą rezultatą?

– Iš tiesų renkuosi ganėtinai ilgus ir monotoniškus performansus, nes būtent laikas man padeda sukurti energinį krūvį. Jeigu aš, tarkim, būčiau įšokusi į tą baleiką, trumpai pagulėjusi ir taip užbaigusi performansą, nebūčiau sukūrusi to, ką sukūriau per aštuonias valandas. Laikas įprasmina patį įvykį. Gyvenime yra lygiai taip pat. Perskaitysi knygą tik tuomet, kai ją skaitysi. Jeigu ją tik paimsi į rankas, iš to nebus jokios naudos. Kam gyvenime skirsi laiko, su tuo ir sukursi ryšį. O disciplina ir vienodumas yra būtini, jei nori pasiekti kokį nors rezultatą. Pavyzdžiui, dabar daug daugiau galiu padaryti ar susikoncentruoti gyvendama Panevėžyje nei tada, kai gyvenau Londone. Čia tiesiog neturiu sąlygų blaškytis.

– Kur artimiausiu metu bus galima pamatyti tavo kūrybą?

– Šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius'21“ pristatysiu naują savo performansą „Riba“. Jis yra apie tai, kaip svarbu gyvenime nenugrimzti per giliai, bet ir neplūduriuoti paviršiuje. Esu įsitikinusi, kad visur turi būti pusiausvyra, net ir mene. Žinau savo aplinkoje menininkų, kurie nebesukuria jokio naujo kūrinio, nes yra apimti nuolatinės melancholijos, gilios depresijos. Tokios būsenos žmogus nieko negali padaryti. Dėl to pusiausvyra tarp paviršutiniškumo ir gilumo arba tarp išorinio ir vidinio pasaulių privalo būti. Negali ignoruoti ateinančių sąskaitų už vandenį ar elektrą ir apsimesti, kad materialūs dalykai nesvarbūs, bet ir koncentruotis į juos – žalinga. Tikiuosi, šios žinutės esmę pavyks perteikti žiūrovui.