Šią savaitę Vilniaus teatre ,,Lėlė“ it smėlio smiltys dėliojami paskutiniai spektaklio ,,Smėlio žmogus“ štrichai. Pagal Ernstą Theodorą Amadeus Hoffmanną kuriamo jaunimui ir suaugusiems skirto spektaklio premjera įvyks rugsėjo 28 d. 18.30 val. Tai pirmas šio Hoffmanno kūrinio pastatymas lėlių teatre Lietuvoje, kol kas apsakymas scenoje buvo atgijęs tik Nacionaliniame operos ir baleto teatre sukurtame balete „Kopelija“. Teatre „Lėlė“ šią lėlių, kaukių ir judesio fantasmagoriją kuria išties stipri moterų menininkių komanda: iš Klaipėdos atvykusi režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė, scenografė Renata Valčik; muziką spektakliui parašė kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, choreografiją sukūrė šokėja ir choreografė Sigita Mikalauskaitė. Vieną pagrindinių vaidmenų kuria jaunosios kartos aktorius Šarūnas Datenis. Dramaturgiją šiam judančių paveikslų ir vaizdinių spektakliui sustyguot padėjo rašytojas Mindaugas Valiukas.

Vieno ryškiausių rašytojų vokiečių romantizmo epochos literatūroje E. T. A. Hoffmanno apsakymas „Smėlio žmogus“ yra bene tamsiausias jo kūrinys, pasakojantis apie tarp realybės ir fantazijų paklydusį jaunuolį Natanaelį, virš kurio iš vaikystės atsineštų skaudžių patirčių palytėto gyvenimo kabo pamišimo grėsmės nuojauta. ,,Tai ir šiandien aktualus pasakojimas apie Žmogaus sielos nykimą, pamišimą, kylantį iš egoizmo, netikėjimo, abejonės. Tikrovės ir fantazijos sąlyčio akivaizdoje užgimstanti beprotybė išskiria du žmones: jie kalba skirtingomis – proto ir fantazijų – kalbomis, prasilenkia nesuprasdami vienas kito, – teigia spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Jų dialogai virsta monologais, kiekvienas kovoja su savo Smėlio žmogumi – mūsų pačių asmenybės fantomu, šešėline, nematomąja puse“.

Spektaklio pagrindas – lėlės ir aktoriaus transformacija, dvilypumas, gyvos ir negyvos materijos susiliejimas. Pasak kūrėjų, toks duetas atveria neribotas galimybes. Abejonė ar gyva esybė yra gyva ir, priešingai, ar negyvas daiktas vis dėlto nėra gyvas yra vienas magiškiausių, nejauką keliančių dalykų. Apie gyvo-negyvo scenoje skirtumus ir iš to atsirandančią kitokią darbo specifiką lėlių teatre prabyla ir spektaklio scenografė Renata Valčik. „Darbas su šviesa apskritai labai skiriasi lėlių spektaklyje – būna, kad reikia ilgai ieškoti ne kaip apšviesti erdvę, o kaip įvesti į tą šviesą lėlę. Čia ir atsiranda gyvo-negyvo daikto skirtumas: apšviečiant lėlę mažiau yra geriau, atsiranda daugiau paslapties. Atrodo, kad šiame spektaklyje mes daugiau slepiam negu rodom,“ – teigia menininkė.