Tarptautinė archeologų komanda, taikanti neinvazines geofizikines technologijas, ketina ištirti buvusios viešosios pirties bei ritualinėms maudynėms skirto pastato liekanas. Jos, kaip ir pati sinagoga, slypi užkonservuotos dviejų metrų gylyje, po 1960-aisiais sovietų pastatytos mokyklos pamatais.

„Mūsų geofizikinis tyrimo būdas leidžia nustatyti objektus po gatve nesunaikinant infrastruktūros, taip pat tiksliai nustatyti kasinėjimo vietą, atgauti vertybes, leidžiančias suvokti istorinį kontekstą. Revoliuciniam kasinėjimo metodui naudojamos dvi technologijos. Viena jų – elektrinės varžos tomografija, leidžianti pažvelgti 20-30 metrų po žeme ir išskirti objektus naudojant elektros iškrovą, laidumą ir varžą. Kita technika naudoja radarą, kuris, nors ir gali „įžvelgti“ tik penkis metrus po paviršiumi, leidžia pamatyti plataus spektro vaizdą, vietos stratigrafiją (uolienų struktūrą - BNS)“, – nurodo tyrėjai.

Archeologai Didžiąją Vilniaus sinagogą dėl buvusių jos lankytojų įvairovės įvardija kaip „simbolį“, leidusį Vilnių vadinti „Lietuvos Jeruzale“.

Prieš tai archeologų komanda minėtais metodais jau ištyrė ir kitą Lietuvos žydų istorijai svarbią vietą – Panerių masinių žudynių vietą. Čia didžiausias dėmesys skirtas vadinamosios deginimo brigados, t. y. Vilniaus geto kalinių ir karo belaisvių pabėgimo tuneliui, kitoms svarbioms memorialo vietoms. Darbą įamžino ir filmavimo grupė, kurianti dokumentinį filmą „Lost Vilnius“.

Tyrėjų grupei vadovauja Jungtinių Valstijų Hartfordo universiteto profesorius Richardas Freundas (Ričardas Froindas) bei Izraelio senienų tarnybos Kasinėjimų ir tyrimų departamento vadovas dr. Jonas Seligmanas (Jonas Zeligmanas). Tyrimo partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Vilniaus universitetas, Jeruzalės Hebrajų universitetas, Vilniaus Gaono valstybinis muziejus.