Akies pernelyg nerėžiantys, prie miesto centro šono besišliejantys stalinistinės architektūros pastatų ansambliai liudija apie prieš 70 metų galiojusią totalitarinę sistemą. Šiandien šie ženklai jau traukia turisto akį.

Valdė architektų ranką

Europos paveldo dienų programos ekskursijoje „Utopija Vilniaus kraštovaizdyje: žvilgsnis į stalinistinę architektūrą“ Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Rasa Čepaitienė apžvelgė stalinistinį Vilniaus stilių, įsigalėjusį nuo 1932 iki 1955 m. ir apėmusį architektūrą, literatūrą, dailę, dramą ir visą kultūrą. Šiandien tai kur kas geriau nei istorijos vadovėliai primena monumentalią, galingą, neleidžiančią ištrūkti sistemą.

Istorikai, menotyrininkai, kultūros istorikai šio laikotarpio menui apibūdinti vartoja daug terminų: Stalino imperinis stilius, socialinis realizmas, neoklasicizmas, retrospektyvizmas, stalinistinis istorizmas ir taip toliau.

„Man labai patinka sąvoka “stalinistinė architektūra„, nes būtent Staliną reikia laikyti tikruoju architektu. Nors jis pats, žinoma, neprojektavo namų, bet akivaizdu, kad būtent jis valdė tų architektų ir projektuotojų ranką. Architektūra simbolizuoja tą ideologijos dvasią, kuri įsigalėjo Stalinui valdant“, – sakė humanitarinių mokslų daktarė.

R.Čepaitienės teigimu, Vilniuje nėra daug stalinistinės architektūros. „Laimė, čia buvo daug protingų žmonių, kurie neleido griauti miesto centro ir jo paversti stalinizmo architektūros muziejumi po atviru dangumi, koks, pavyzdžiui, yra Minskas. Dėl to šios stilistikos pastatai yra pasitraukę kiek į šoną, nuo Kalvarijų gatvės tęsiasi Neries pakrante, Šiaurės miestelyje, Antakalnyje, Žvėryne, Savanorių prospekte“, – sakė daktarė.

Ką byloja tilto skulptūros

Susitikus prie Vilniaus Žaliojo tilto tarybinių karių skulptūros „Taikos sargyboje“ žvelgta ir į dar tris skulptūras ant šio tilto, pastatytas 1952-aisiais: „Mokslo jaunimas“, „Pramonė ir statyba“, „Žemės ūkis“.

Iš ketaus išlietų skulptūrų grupės, R.Čepaitienės teigimu, saugo tuomečių idealų dvasią. Vis dėlto daktarė nesutinka su nuomone, kad jos turėtų būti išvežtos į Grūto parką, kuriame eksponuojamos tarybinio laikotarpio veikėjų skulptūros, sukurtos socialistinio realizmo stiliumi.

„Skulptūros simbolizuoja totalitarinę, tam tikra prasme utopinę visuomenę. Stalino laikų visuomenėje esą nebebuvo klasių, o šios visuomenės grupės toje sistemoje buvo laikomos svarbiausios. Buvo svarbu ne tik pasivyti, bet ir aplenkti Vakarus, todėl matome alegorijas, abstrakcijas – pramonę, žemės ūkį, nes gamyba, industrializacija buvo labai svarbūs, besimokantį jaunimą – nes buvo svarbi indoktrinacija nuo jaunų dienų, karius – nes jie neša žinią, kieno dėka Lietuva atgavo Vilnių. Buvo net tokia dainelė: “Vilnius mūsų, o mes – rusų.„ Per skulptūras matome, kad stalinistinė sistema kūrė tam tikrą fasadą, norimą pateikdavo kaip esamą, nors tikrovė buvo daug sudėtingesnė. Tačiau, mano supratimu, Žaliasis tiltas yra puikus paminklas mūsų istorijos tokios, kokia ji buvo. Galima diskutuoti dėl meninės skulptūrų vertės, bet šie kūriniai taip pat puikiai atspindi to meno estetikos, grožio sampratą“, – savo poziciją dėstė Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja.

R.Čepaitienė taip pat atkreipė susirinkusiųjų dėmesį, kad tik dvi figūros iš aštuonių asmenų-alegorijų yra moterų, o kitos šešios – vyrų. „Tai rodo, kokia buvo to meto visuomenės samprata, tai buvo patriarchalinė visuomenė“, – aiškino R.Čepaitienė.

Uždara sistema

Paėjėjus nuo Žaliojo tilto Neries krantine, matomas ansamblis, prasidedantis nuo pastato, kuriame dabar įsikūręs „Skalvijos“ kino teatras. Šiuose pastatuose gyveno sovietų nomenklatūros šulai, Ministrų tarybos darbuotojai.

R.Čepaitienės pasakojimu, stalinistinėje architektūroje labai svarbus buvo didingumą demonstruojantis fasadas, o kiemuose, patalpose grožio nei didybės nebuvo matyti. „Vienas išskirtinių bruožų yra, pavyzdžiui, siauri maži keliai išvažiuoti iš didelių pastatų kiemų. Jie simbolizuoja, kad iš tos uždaros sistemos ištrūkti labai sunku“, – aiškino R.Čepaitienė.

Kitas svarbus elementas, kurį galima išvysti ir ant dabartinio „Skalvijos“ pastato, yra liaudies meno elementai. „Buvo demonstruojama, kad liaudis yra svarbi, dėl to tautinės juostos raštai, augaliniai motyvai naudoti ir architektūroje“, – aiškino R.Čepaitienė.

Išskirtiniai Mokslininkų namai Vilniuje taip pat turi įdomią istoriją. Ne veltui jie turi vėlyvojo stalinizmo elementą – bokštą. 1951 m. pastatytame name gyveno ir dirbo garsūs sovietinio laikotarpio Lietuvos mokslininkai ir menininkai – svarbus sistemos ramstis, mokslinės pažangos bei propagandos įrankis. „Tas bokštas, vertikalė yra kaip pirštai į dangų“, – sakė R.Čepaitienė.

„Apskritai to laiko architektų padėtis buvo nepavydėtina – jie nespėdavo prisitaikyti prie kintančių direktyvų, niekada nebūdavo tikri, jų projektai atitiks reikalavimus ar ne“, – pasakojo daktarė R.Čepaitienė.

Stalinizmo laikotarpis

Stalinizmas – totalitarinis politinis Josifo Stalino režimas. J.Stalinas – Komunistų partijos lyderis nuo 1922-ųjų, o nuo 1927 m. iki pat mirties 1953 m. – vienvaldis Sovietų Sąjungos vadovas.

J.Stalino valdymo laikotarpiu Rytų Europa išgyveno skaudžiausią tarpsnį – didžiules statybas lydėjo masinės žudynės, trėmimai, badas, SSRS vadovas siekė sunaikinti visus tikrus ir menamus priešus.

J.Stalino paminklas, iškeltas iš Vilniaus, stovi Grūto parke.