Tik ką iš rūkyklos ištraukto tikro lietuviško skilandžio kvapą jau baigiame pamiršti. Tačiau šis, delikatesu tampantis gardumynas, neabejotinai pelnytai įtraukiamas į geriausių lietuviškų gaminių sąrašus.

Technologija – iš kartos į kartą

"Jei dieną darbuojuosi prie rūkyklos, o paskui tenka eiti į kokią nors įstaigą, visi man komplimentus žeria, kaip skaniai kvepiu", – juokėsi suvalkietė, mėsos perdirbimo įmonės vadovė Teresė Lelešienė. Užtenka pačiam prieiti prie jos "rukelnyčių" ir supranti, kad tokie žodžiai – ne iš piršto laužti. Naudojant alksnio malkas išrūkytos mėsos kvapas iš tolo ima kutenti gomurį – supranti, kad jokioje miesto parduotuvėje nieko panašaus nerasi.

"Tai – mano likimas. Gal penkios ar šešios mūsų šeimos kartos užsiima mėsos gamyba. Mano močiutė, teta ir mama puikiausias dešras, skilandžius išrūkydavo, o pati jau nuo penkerių metų būdavau prie kiaulės pastatyta ir žiūrėdavau, kaip viskas vyksta. Ilgai tik saviems gamindavau, paskui kiek klientų atsirado. Iš pradžių gal trys, iš jų – dešimt ir taip jų vis daugėjo", – šypsojosi puikiais mėsos gaminiais visoje Lietuvoje garsėjanti, kulinarinio paveldo gamintojos sertifikatą gavusi moteris.

Sukčiauti sąžinė neleidžia

Kurį laiką prekiavusi įvairiose mugėse ir šventėse T.Lelešienė prieš penkiolika metų ryžosi įkurti įmonę: "Pagalvojau, reikia rizikuoti. Žiūrėsim, ar sunkiau bus, o gal kas gero išeis. Iš pradžių dirbome du ar trys žmonės. Dabar jau turime 32 darbuotojus."

Tačiau net išplėtusi įmonės veiklą ir viską pertvarkiusi pagal ES reikalavimus, ūkininkė nesiruošia keisti senosios gamybos technologijos: "Galėčiau visokio "brudo" pridėti, pigiau išeitų, tačiau klientai jau puikiai mano gaminių skonį žino. Nėra man jau kelio atgal. Po mugių Vilniuje ar Kaune skambina ir teiraujasi, kur galima mūsų produkcijos įsigyti, kaip aš žmones nuvilsiu?"

Dažniausiai ūkininkė gamina porą kilogramų sveriančius apvalius skilandžius, tačiau šventėms paruošia ir ypatingų, senovinių, sveriančių net daugiau nei dešimt kilogramų. "Dėl jų nemažai bėdų, reikia važiuoti į skerdyklą ir prašyti pilvų, perpjauti tam netinka. Per šventes, Kaziuko mugę ar per "Sostinės dienas" po kokį vieną atvežame, koks ponas vestuvėms ar kitai šventei nuperka. Kitiems, žinote kaip, vis liūdniau su pinigėliais, tai džiaugiasi ir mažesniais", – pasakojo T.Lelešienė.

Kaip pasigaminti

T.Lelešienė tikina, kad jokio ypatingo skilandžio recepto neturinti – viską daro labai paprastai, taip pat kaip jos mama ar močiutė. O jei reikia – ir konkurentams gali tą receptą pasakyti. "Ką kiti daro, tegul jiems laimingai sekasi. Nors ir pagal mano receptą gamina, aš nieko prieš. Juk tai nieko ypatingo – svarbiausia rūkyti naudojant alksnį, o ne elektrą ar cheminius dūmus, kaip būna kai kuriose didelėse įmonėse. Produktas atrodo gražiai, o iš tikrųjų jame nieko gero."

"Kaip gaminame? Supjaustome mėsą, kiaulienos kumpį gabaliukais. Pridedame riebaliuko, spirgučių pripjaustome ir sudedame į tam tikrą vonią su karčiaisiais kvepiančiais pipirais, česnakais, cukrumi. Viską išmaišome ir paliekame pastovėti porą dienų. Tuomet jau kemšame į pūslytes ir keturias penkias dienas padžioviname rūkyklose, naudodami alksninio malkas – tiek to mokslo", – šypsojosi suvalkietė.

Vilniuje T.Lelešienės skilandžio galima įsigyti:

Halės turguje

Ketvirtadieniais ekologiškame Užupio turguje

Kulinarinio paveldo parduotuvėje (Šermukšnio g. 8)

1 žingsnis

Dideliais gabalais supjaustoma mėsa.

2 žingsnis

Pagardinta prieskoniais porą dienų mėsa laikoma vonioje.

3 žingsnis

Sukimšti į pūsles skilandžiai sukabinami rūkykloje.

4 žingsnis

Kelias dienas skilandžiai rūkomi naudojant alksnio malkas.