Nemuno sala turi savo gerokai ilgesnę istoriją. Jos detales mena garbūs kauniečiai, pasidaliję su „Kauno diena" savo prisiminimais. Nemuno sala ties Kaunu fiksuojama jau seniausiuose žemėlapiuose. Kaip paprastai būna istoriniuose leidiniuose, nėra nurodyta, kada pirmą kartą Nemuno sala paminėta rašytiniuose šaltiniuose.

Uždanga atsitraukia

Paskutinysis Nemuno salos paveikslas, prieš atsirandant arenai, – menkaverčiais krūmais apaugusi krantinė iš Nemuno pusės, mažųjų motorinių laivų prieplaukos likučiai ir apgriuvusiuose pastatėliuose gyvenantys benamiai.

Istorikai aiškina, kad ji nebuvo kuo nors ypatinga. Tokių salų kaip ši Nemune, o ir Neryje, yra ne viena. „Joje nebuvo jokios pilies ar tvirtovės, todėl svarbi ji tapo, kai čia buvo perkeltas Žiemos uostas", – aiškino Kauno turizmo informacijos centro gidė Regina Jarašiūnienė. Vėliau sala tapo mėgstama smetoniškosios aukštuomenės pramogų vieta, sovietmečiu čia būta ir sąvartyno, ir kitų ne mažiau keistų dalykų.

Įvertino vokiečiai

1917 m. Nemuno sala ėmė tarnauti kaizerinės Vokietijos kariuomenės interesams. Jų rūpesčiu visą laiką sala buvęs žemės lopinėlis virto pusiasaliu. Iš Karmelitų bažnyčios pusės buvo supiltas pylimas, kuriuo iš sausumos buvo galima patekti į salą. Iš geležinkelio stoties palei Nemuną buvo atvesta geležinkelio atšaka. Taip suformuotame kanale, tarp pusiasaliu tapusios salos ir krantinės laivams, sukurta užuovėja.

Žiemos uostas veikė ir tarpukariu. 1936 m. prie Geležinkelio stoties buvo atidaryta keleivinė prieplauka, nors veikė ir visai netoli prie Vytauto bažnyčios buvusi senoji prieplauka. Maždaug ties Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos senuoju pastatu I.Kanto gatvėje nuo kranto į salą kursavo keltuvas.

Anuomet salos dalyje, kurioje dabar stovi „Žalgirio" arena, veikė paplūdimys. Gyvenimas virė. Saloje įsikūrė Lietuvos jachtklubas, plaukimo centrai. Nemuno upėje vykdavo įvairios šventės. Minima, kad 1936 m. buvo surengtas iliuminuotų valčių karnavalas, į kurį susirinko per 30 tūkst. žmonių.

Istoriko Jono Palio surinktos nuotraukos byloja salą buvus ne tik pramogine miestiečių vieta. Didžiąją dalį salos apylinkėse užėmė laivyba ir pramonė. Prie pat salos, miesto pusėje, buvo pastatytas Tilmansų fabrikas, kuris sovietmečiu buvo nacionalizuotas ir pavadintas „Pergalės" fabriku.

Pramogos inteligentijai

Nepriklausomos Lietuvos metais, maždaug 1935 m., saloje buvo europinio masto hipodromas. Tribūnos buvo tik iš miesto pusės, veikė lažybų punktai. Advokato Stepono Lemberio dukrai tuo metu buvo penkeri, kai ji tėčiui sėdėjo ant kelių ir stebėjo žirgų lenktynes.

„Teko ne kartą būti hipodrome. Atsimenu varžybas ir labai gerai prisimenu tokį įvykį, kai man nepaprastai patiko juodas puikus eržilas, kurio numeris buvo penktas", – net ir tokią smulkmeną prisiminė 80 perkopusi Irena Jucienė. Į varžybas suvažiuodavo jojikai iš visos Europos. Tais laikais toks renginys buvo kažkas nepaprasto, susirinkdavo daugybė žmonių.

Pasak I.Jucienės, anuomet buvo madinga inteligentams hipodrome turėti savo vietas. Statydavo įvairias pinigų sumas. „Atsimenu, kad tėvelis išlošė 100 litų. Tais laikais 100 litų buvo didžiuliai pinigai. Buvo statomos ir gerokai didesnės sumos. Rinkdavosi inteligentija, ministrai, husarai", – lėtai savo prisiminimus dėstė advokato dukra.

Valtele į salą

„Galiu papasakoti, kas saloje dėjosi nuo nuo 1955-ųjų„, – sakė ilgametis sovietinės ir nepriklausomos Kauno savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas Zenonas Vainoras. Tuo metu saloje buvo vienas pagrindinių miesto paplūdimių. Patekti į salą buvo galima dviem keliais: per buvusią laivų remonto įmonę prie Karmelitų bažnyčios. “Pats geriausias susisiekimas buvo prie gaisrinės – valtele per kanalą. Maždaug 10 žmonių tilpdavo į valtelę", – salos gyvenimo istoriją piešė Z.Vainoras.

Paplūdimys siaura juostele ėjo nuo anuomet V.Majakovskio (dabar I.Kanto – red. past.) gatvės iki Karmelitų bažnyčios. Nemuno vaga buvo patogi ir čia rinkosi tūkstančiai žmonių.

Arčiau gaisrinės sovietmečiu Nemuno saloje buvo ir didžiulė dykvietė, apaugusi menkaverčiais krūmais, ten buvo priversta visokio metalo laužo, spygliuotos vielos atitvertais sklypeliais.

Užsidirbo pinigų batams

Nuo Karmelitų bažnyčios pusės ir po Antrojo pasaulinio karo dar ilgai veikė žiemos uostas. Į jį suplaukdavo baržos, Nemuno laivininkystės laivai. Čia buvo ištisi cechai, kuriuose tvarkydavo, remontuodavo laivus. Prie salos puikavosi sovietinė turbinų gamykla „Pergalė".

„Užaugau Šančiuose. Pokario laikais buvo sunku gyventi, o mokytis norėjau", – prisiminimais dalijosi kaunietis Stasys Kasperavičius. Maždaug 1952 m., dar būdamas jaunuolis, S.Kasperavičius pėdindavo iki darbo biržos, įsikūrusios krantinėje už Vytauto bažnyčios.

Ten pasiimdavo vagono numerį. Jau turėdamas numerį S.Kasperavičius grįždavo į salą, susirasdavo nurodytą vagoną ir iškraudavo.

„Už laivų remonto dirbtuvės buvo tokia kaip rampa. Joje buvo nutiestos gal kokios trys bėgių eilės, ten ir stovėdavo vagonai", – nelengvą darbą atsiminė kaunietis. Kiek tiksliai uždirbdavo, ponas Stasys nepamena, tačiau už vieną atlyginimą, kurį grynais išmokėdavo darbo biržoje, nusipirko naujintėlius čekiškus batus.

Įstrigo „talkučkė"

„Mokiausi internate. Dabar ten Juozo Naujalio gimnazija. Mūsų miegamojo langai buvo į salą. Pergalės krantinė, dabar Karaliaus Mindaugo prospektas, tuo metu buvo labai siaura ir sala buvo gerokai arčiau kranto", – pasakojo Kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojas Zenonas Girčys. Valdininkas juokiasi, kad maždaug 1962 m. mokytoja juos vesdavo į salą, tačiau maudytis Nemune galėjo tik geriausi mokiniai.

Neišdildomas įspūdis liko nuo saloje suversto sąvartyno. „Ten prisirinkdavome vaistų gamyklos „Sanitas„ išmestų įvairiausių kolbų, rasdavome ir leidyklos išmestų nekondicinių knygų“, – į prisiminimus nuklydo Z.Girčys.

Sovietiniais laikais Nemuno saloje veikė ir neoficialus turgus, sovietiniu žargonu vadintas talkučke. Žmonės čia kulniuodavo apsipirkti ar šiaip pasižmonėti.

Uostas iškeltas

Maždaug 1970 m. Kauno valdžiai ėmė kliudyti miesto centre aplink salą besiplečianti pramonė. Nutarta, kad laivams remontuoti sala netinkama vieta, ir uostas buvo iškeltas į Vilijampolę. Kaip ir šiais laikais, buvo suformuota komisija nereikalingiems statiniams saloje likviduoti.

„Man dar teko būti komisijos pirmininku, kai sprendėme, kuriuos cechus griauti pirmiausia, kuriuos vėliau. Ten buvo septyni ar aštuoni cechai buvo. Kilo įvairių pasiūlymų, tačiau apsisprendėme viską nugriauti. Per kelis mėnesius statinių saloje neliko“, – dėstė Z.Vainoras.

Tuomet kai kurie veikėjai pasirūpino, kad Nemuno saloje būtų leista iškasti duobę ir čia vežti šlaką iš katilinių. Pradėjus tą šlaką vežti, atsirado ir „Sanito“ gamyklos visokių ampulių, kolbų ir kitokių stiklinių atliekų. Netruko Nemuno saloje atsirasti toks nelegalus miesto sąvartynas.

Menininkų protestas

Nemalonūs kvapai, virš kalnų atliekų skraidančios varnos ir žuvėdros – taip atrodė sala. Z.Vainoro pavadintame viename „legendiniame“ Pergalės krantinės name gyveno daug Muzikinio teatro aktorių. Pastarieji ir ėmė piktintis kasdien didėjančiu sąvartynu.

„Dainininkai motyvavo, kad jiems reikia prasidainuoti, o atsidarius langus triukšmas, smarvė tvoskia", – sąvartyno panaikinimo pradžią lėmusių menininkų iniciatyvą priminė Z.Vainoras. Menininkai buvo išgirsti. Sąvartynas Nemuno saloje buvo likviduotas.

Mažėjo ir netoli sąvartyno Pergalės krantinės gyventojų susikastų darželių plėtra. Dabar savotiška egzotika atrodo, kad arčiausiai krantinės gyvenę kauniečiai susikasdavo saloje kokių 10–12 kv. m sklypelius, apsitverdavo metalinėmis tvoromis ir augindavo įvairiausias daržoves. Nukakdavo į savo daržininkystės ūkelius keltuvu arba valtele.

Vizijų projektai

Iškėlus iš Nemuno salos sąvartyną, buvo paskelbtas konkursas ir laukiama pasiūlymų, kas saloje galėtų atsirasti. Buvo parengtas parko Nemuno saloje projektas. Sala turėjo būti padalyta į dvi dalis. Vienoje – parkas, be jokių didelių statinių.

Buvo numatytos maudyklos, laivyba. Svajota įrengti atvirus maudymosi baseinus. Parką apželdinti gluosniais ir kitais lapuočiais. Kita dalis turėjo būti pieva.

Šią idėją nebuvo lemta realizuoti. Tuo metu labai kilo pramonės lygis ir ėmė didėti tarša. Nemuno vanduo pasidarė užterštas, todėl teko uždaryti visus paplūdimius prie upės.

Pirmasis tiltas

1976 m. buvo pastatytas pėsčiųjų tiltas per Nemuną į Panemunės šilą netoli anuomet populiaraus restorano „Trys mergelės„. „Statant šį tiltą dirbo toks landus, sunkiai sugyvenamas, tačiau miestui atsidavęs architektas Alfonsas Šulcas“, – prisiminė Z.Vainoras.

Konstrukcijos tiltui ir įvairios kitos detalės buvo užsakomos Ulan Udėje. A.Šulcas kažkaip sugebėjo ten apsisukti ir įtikino visus, esą gali pritrūkti konstrukcijų, todėl užsakė šiek tiek daugiau.

„Tos papildomai užsakytos konstrukcijos be kokių nors didelių projektų ir buvo panaudotos pirmajam pėsčiųjų tiltui į Nemuno salą", – tęsė Z.Vainoras.

Svarstyta ir kitą tiltą statyti, ir koks jis turėtų būti, tačiau dabar Jurgio Kairio pavadinimą turintis pėsčiųjų tiltas atsirado gerokai vėliau.

Potvynis apsėmė

1987 m. sala buvo apsemta, po vandeniu atsidūrė medžiai, tik kyšojo jų viršūnės. Po šios stichijos Kauno valdžia susigriebė, kad salą reikia paaukštinti. Tuo metu buvo statomas dabar jau tik nuotraukose ir miestiečių atmintyje likęs „Merkurijus“ ir Tado Ivanausko zoologijos muziejus.

Iš šių statybviečių į salą buvo vežamas žvyras ir žemės. Salos aikštis pakilo vienu metru, ji buvo apželdinta. 1980 m. įvyko konkursas Karmelitų salos parko išplanavimo projektui parengti. Jį laimėjo Komunalinio ūkio projektavimo institutas. Projekte siūlyta formuoti salą, paverčiant ją pramogų centru.

Numatytas 3,5 tūkst. vietų amfiteatras, čiuožykla, vasaros kavinė, restoranas, prieplauka, teniso aikštynai, paplūdimiai. Šie projektai taip ir nebuvo įgyvendinti. Buvo periodas, kai saloje įsikūrė šunų dresūros aikštelė.

Renesansas su arena

Daugelį metų kalbėta, kad Nemuno saloje reikia statinio, iki kurio būtų nutiesti inžineriniai tinklai. Žinoma, koncertai ir renginiai čia vyko. Iš miesto pusės per pėsčiųjų tiltus būdavo permetami kabeliai, statoma laikina estrada, miestiečiai nusėsdavo salos šlaitus.

Daugelį metų brandinta idėja buvo realizuota su „Žalgirio“ arena. Šio traukos objekto atsiradimas iš esmės pakeitė požiūrį į Nemuno salą. Neseniai pirmą gimtadienį atšventusioje arenoje per metus apsilankė daugiau nei 800 tūkst. lankytojų, surengti daugiau nei 140 renginių. Arena Nemuno saloje laikoma viena geriausių tarp Eurolygoje rungtyniaujančių komandų arenų.