Fotografas Antanas Sutkus – ne tik vienas portretinės fotografijos pradininkų Lietuvoje. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prieš daugiau nei 50 metų pirmasis sugalvojo Vilnių fotografuoti iš aukščiausių miesto taškų.

Pamilo architektūrą

Tuomet, 1961-aisiais, A.Sutkui tebuvo 22-eji. Iš provincijos į sostinę atvykusiam jaunuoliui viskas atrodė nauja. Miestas žavėjo savo grįstomis gatvelėmis, į asfalto gniaužtus įsprausta gamta, kiemais ir tiesiog žmonėmis.

Šiandien A.Sutkus prisimindamas anuos laikus sako, kad senoji Vilniaus architektūra buvo kiekvieną vilnietį išlaisvinantis veiksnys. Negyvendamas šiame mieste vargu ar būtum galėjęs kurti.

„Aš vis pagalvoju apie tuos laikus. Režimas tas buvo, stukačiai sekdavo, pasikalbėti laisvai negalėjai. Ir kas padėdavo? Dabar supratau – architektūra. Nes architektūra – tai sustingusi muzika. Ji duodavo teigiamą poveikį. Ne be reikalo mes visi eidavom į Katedrą. Ten tuomet buvo padaryta paveikslų galerija, bet eidavom ne paveikslų žiūrėti, o pabūti Katedroje“, – nugrimzdamas į prisiminimus savo pasakojimą pradėjo garsus fotografijos menininkas.

Fotogeniškas miestas

Šv. Jonų bažnyčios varpinė, Katedros stogas ir varpinė, literatų kavinės stogas – taškai, nuo kurių tuomet jaunas fotografas pradėjo savo žygį Vilniaus stogais. 1961 m. su fotografu Romualdu Rakausku ėmėsi pirmo monumentalaus darbo – fotografavimo knygai „Vilniaus šiokiadieniai“.

„Vilnius labai fotogeniškas miestas, ypač žavūs jo kiemai – sutvarkyti ir nesutvarkyti. Tačiau mane labiau domino aukšti taškai. Ypač tie, kurie leido pakilti virš miesto“, – prisiminė A.Sutkus.

Pirmoji vieta, iš kurios menininkas pažvelgė į Vilnių, buvo aukščiausias to meto sostinės bokštas – Šv. Jonų bažnyčios varpinė.

„Iš ūkvedžio gauni raktus ir įlipi į varpinę. Pavojinga buvo, laiptai papuvę, vos nedrimbi. Kaip studijuojantis universitete dariau nuotraukas studentų laikraščiui, tai man duodavo raktus“, – pasakojo fotografas.

Pavojai ant Katedros

Kitas A.Sutkaus žvilgsnį patraukęs taškas – Katedros aikštė. Iki šiol šią senamiesčio dalį jis vadina magiška vieta. Prieš penkis dešimtmečius aikštėje pavasariais rinkdavosi močiutės su anūkais.

„Ir pati aikštė buvo įdomi. Lipdavau į varpinę, bet vėliau buvo nelengva fotografuoti, nes ant langų įtaisė tinklelius. Lipdavau ir ant Katedros stogo. Kai užlipdavau fotografuoti prie kryžiaus, jis pasirodydavo 3–4 kartus didesnis už mane. Ir tai, ko gero, buvo pats pavojingiausias taškas, nes ten nėra didelės nuožulnios plokštumos, ir vienintelė atrama buvo kryžius. Jei nukristum, tai tik blynas liktų“, – dėstė pašnekovas.

Lėktuvas netiko

Fotografuoti A.Sutkui teko ir įsilipus į viršun remontininkų automobilio iškeltą lopšį. Neišgąsdino fotografo ir tai, kad keltuvui neišlaikius žuvo Šv. Onos bažnyčią filmuojantis operatorius.

„Dirbau su jais kelis kartus ir tris kartus buvo nesklandumų. Žinoma, buvo baisu, nes kai tu esi iškeltas į 36 m aukštį, o tave beleidžiant kažkas trakšteli ir tas tavo lopšys pasvyra, vėjas toks, kad tą lopšį linguoja po metrą į visus šonus, tai esi labai išsigandęs“, – prisiminė fotografas.

Nuo stogų ir remontininkų keltuvų A.Sutkus persėdo į lėktuvą, tačiau nuotraukos skrendant dideliu greičiu jam nepavykdavo.

„Tik niekalas išeidavo, kadrai būdavo sugadinti. Tuomet persėdau į malūnsparnį, tai jau buvo visai kas kita. Galėdavai nusižiūrėti vietą, apšvietimą. Vilnių geriausia fotografuoti vakarinėje dalyje, kai saulė ant stogų. Vilniaus senamiestis, universiteto ansamblis ypač gražiai atrodė. Dabar jau visi yra jį šitokiu būdu išfotografavę, bet tuomet mūsų sumanymas buvo naujovė“, – dėstė A.Sutkus.

Supykdė A.Sniečkų

Norėdamas padaryti tikrai įspūdingų nuotraukų A.Sutkus ne tik turėdavo įkalbėti lakūnus jį paskraidinti. Fotografui pačiam tekdavo pasirūpinti skrydžio finansavimu, o tai reiškė, kad teks minti įmonių ir organizacijų slenksčius.

„Ieškodavau organizacijų, kurioms reikėtų fotografijų, kad jos apmokėtų trijų valandų skrydį malūnsparniu. Pavyzdžiui, kurios organizacijos norėtų Vilniaus naujus rajonus nufotografuoti. Arba kuris nors fabrikas nori nusifotografuoti. Aš išsideru tris valandas, sutariam, kad fotografuosiu fabriką šviečiant saulei. Yra saulė – fotografuoju, pasislepia – aš po visą Vilnių tuo sraigtasparniu varinėju, fotografuoju tai, kas man patinka, ir niekas nekontroliuoja“, – darbo ypatumus atskleidė fotografas.

Tačiau, norint padaryti tikrai kokybiškų nuotraukų, neišvengiamai tekdavo pažeisti taisykles. Virš miesto tuomet buvo galima skristi ne žemiau nei 150 m aukštyje, o A.Sutkui žutbūt reikėjo, kad pilotas praskristų sulig Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokštu, daugmaž 50 m virš žemės.

Šitaip didelis noras fotografuoti kartą ne juokais supykdė to meto komunistų partijos pirmąjį sektretorių Antaną Sniečkų.

„Fotografavom senamiestį, o aš vis prašydavau skristi kuo žemiau. Kai iš malūnsparnio nori fotografuoti universiteto ansamblį, tenka daryti lankstą virš dabartinių Vyriausybės rūmų (tuomet čia buvo Centro komitetas). Man pasakojo, kad A.Sniečkus daro pranešimą, o virš pastato malūnsparnis. Ir 3–4 minutes baisus garsas, nieko negirdėti. Jis nutyla, paskui pradeda vėl šnekėt, o po dešimties minučių vėl mes atskrendam“, – juokėsi pašnekovas.

Antano Sutkaus nuotr.

Modernizmą kūrė patys

Galiausiai 1965 m. pasaulį išvydo „Vilniaus šiokiadieniai“. Po jų sekė kitas nuotraukų rinkinys „Šalis ta Lietuva vadinas“, jis buvo išleistas 1970 m. Mokytis tuomet nebuvo iš ko. Su užsieniu fotografijos srityje kontaktų nebuvo, o TSRS ėjęs leidinys „Tarybinė fotografija“ buvo toks neįdomus, kad nei A.Sutkus, nei jam žinomi fotografai jo net nevartydavo.

„Norėjosi naujos, kokios nors įspūdingos fotografijos. To, ko dar nebuvo. Tais metais buvo įprasta protokolinė fotografija – kai žmones sustato, duoda laikraštį ir jie skaito. Tai mūsų fotografija nuo to skyrėsi kaip diena ir naktis“, – prisiminė A.Sutkus.

Gaudavo laikraščių užsakymų

Neįtikima, tačiau A.Sutkaus fotografijos iki šiol demonstruojamos parodose Prancūzijoje, Brazilijoje, Rusijoje, buvo daromos to meto laikraščiams. „Literatūra ir menas“, „Vakarinės naujienos“, lenkų kalba ėjęs „Czerwony sztandar“ buvo leidiniai, kuriuose pirmiausia atsidūrė A.Sutkaus Vilniaus vaizdai.

„Tai buvo atšilimo laikotarpis, laikraščiai norėdavo matyti ką nors naujo, dėdavo dideles nuotraukas per 2 ar 3 skiltis. Prašydavo, duok fotografiją – vat, tokią. Kad įspūdinga būtų. O būdavo, kad išgirsdavau: šūdą padarei. Ir nieko, neįsižeisdavau, eidavau daryti vėl“, – prisiminė A.Sutkus.

Tačiau gerai padirbėjęs už viršelio nuotrauką galėdavai gauti 20 rublių, o tai garantavo mažiausiai 20 sočių pietų geriausioje Vilniaus blyninėje.

Rasdavo dvasinį kontaktą

Turėdami omenyje, kad A.Sutkus – pirmiausia portretinės fotografijos meistras, negalėjome nepasiteirauti ir apie to meto vilniečius.

– Fotografuodami Vilnių nepamiršote ir to, kas svarbiausia mieste, – žmonių. Kokį įspūdį susidarėte apie to meto vilniečius? – „Vilniaus diena“ paklausė A.Sutkaus.

– Iš tikrųjų tie aukšti taškai buvo vienas iš mano gyvenimo paįvairinimų, o daugiausia aš fotografavau žmones. To meto vilniečiai buvo labai aukšto intelekto lygio. Vilniuje buvo universitetas, redakcijų, daug menininkų gyveno. Buvo ir susireikšminusių menininkų, nes tuomet menininkų statusas buvo kaip dabartinių dvasiškių, vyskupų. Bet buvo ir daug normalių žmonių.

Į kavinę užeidavom, kavinėje skolon duodavo. Ateinu sykį į literatų svetainę, o bufetava sako: „Draugs Sutkau, užpykot ar ką, nebuvot seniai, skolon neimat.“ Buvo didelė lenta, kurioje skolininkus surašydavo. Gauna žmogus honorarą, ateina, visus vaišina ir susimoka, tada jį išbraukia. O paskui vėl skolon duoda.

– Kaip žmonės reaguodavo fotografuojami?

– Kažkaip anksčiau žmones paprasčiau būdavo fotografuoti. Rasdavai dvasinį kontaktą su žmogumi, o dabar visi iškart nusigąsta. Gal čia nusikalstamais tikslais fotografuoja... Bandžiau aš važinėti po Lietuvą ir fotografuoti skudurynus, tai visur užsirauni ant tų prekiautojų. Jie pasiūlo tau aparatą sudaužyti. O aš sakau – jeigu aš tau mašiną sudaužysiu, tu būsi patenkintas? Pasikeitė žmonės. O tuomet, kad fotografuoji, nelabai ir pajusdavo.

Teko fotografuoti ir žinomus to meto žmones. Aktorius Laimonas Noreika nusivedė mane pas rašytoją Vincą Mykolaitį-Putiną, pristatė A.Sutkų kaip amžinai alkaną studentą. Putino žmona deda, o aš ir valgau.

Baigiau ir sakau, kad atsidėkodamas noriu padaryti kelias nuotraukas. Gavau 5–6 minutes, padariau keletą fotografijų.

– Jūs vienas pirmųjų atsisakėte protokolinės fotografijos ir atsisukote į paprastą žmogų. Ar nesigailite?

Dabar galvoju ir dar kartą įsitikinu, kad laiku pasitraukiau nuo įžymybių. Tos įžymybės yra sąlyginis ir santykinis dalykas. Pas mus jie žymūs, o nuvažiuok į kitą Europos miestą – tų mūsų įžymybių niekas nežino. Ėmiau fotografuoti kaimo žmones ir tai buvo tikras atradimas. Jų koloritas ryškesnis, tipažas ypatingas.