„Priemiesčiai man yra nykstantis miestas. Įdomūs veikiausiai dėl to, kad pati daug laiko juose praleidau Man patinka patys objektai. Viena vertus, jie labai tapybiški, traukia vizualiai. Kita vertus – jie alsuoja istorija. Man įdomu tapyti daiktus iš natūros. Patinka ne tiek pati idėja, kiek pats atlikimas. Norisi išgauti medžiagiškumą. Tie vaizdai man įdomūs, jie įprasmina tylų žmogaus buvimą“, – taip apie savo parodos „Iš priemiesčių“ paveikslus kalba dailininkė A.Juškaitė.

Pastatuose gyva istorija

Nors autorės lankomi, fiksuojami, tapomi namai dažniausiai būna tušti, jos paveiksluose – kadaise čia gyvenusių žmonių palikti ženklai. „Man labai svarbu pastato santykis su žmogumi. Grindys, aptrupėję turėklai, kitos detalės – visa tai rodo, kad viename ar kitame pastate buvo žmonių gyventa“, – sakė dailininkė.

Potraukis – iš vaikystės

Pati A.Juškaitė užaugo Žirmūnuose, daugiabutyje. Tačiau pro buto langus buvo matyti medinis šiek tiek aptrupėjęs namukas, tipiškas, kaip teigė pašnekovė, Kalvarijų, Šnipiškių priemiesčiams. Tą namuką jo gyventojai, kaip prisimena A.Juškaitė, dažydavo oranžine spalva. „Ten vykdavo savas gyvenimas. Pastatas atrodė keistai tarp tų daugiabučių“, – į prisiminimus leidosi menininkė.

Ji pasakojo iš vaikystės prisimenanti ne vieną tokį namuką. Pavyzdžiui, Tuskulėnų mokykla buvo tų namukų apsupta. Juose virdavo savi keisti gyvenimai. Viename jų, A.Juškaitės teigimu, gyveno juostų audėja. Dailininkė vaikystėje eidavo su draugais pažiūrėti pro langą, ką ji ten daro... Kitame name gyveno čigonai. Jie nuolat triukšmaudavo, vis kas nors iš jų atsidurdavo kalėjime.

„Įdomus gyvenimas. Matai visa tai aplink ir tai tave veikia. Smalsumas, kas dedasi senuose, kitokiuose pastatuose nei įprastuose daugiabučiuose, atėjo ir liko iš vaikystės. Šnipiškės nebuvo mano gimtieji namai, tačiau ten praleidau nemažai laiko. Kad ir Kalvarijų turgus. Dažnai į jį eidavome. Žmonės, šurmulys – tikras gyvenimas“, – apie tai, iš kur potraukis kitokiam Vilniui ir kas tose vietose užkabina, kalbėjo menininkė.

Priemiesčiuose, kaip pastebėjo pašnekovė, ne taip viskas užglaistyta kaip centre. Todėl ji vaikščiodama Vilniaus centre, senamiestyje, dažnai nerandanti už ko užsikabinti. „Kalbant apie architektūrą, dabar senamiesčio namai restauruoti tiek, kad, atrodo, juose pranyko laikas. Nebežinai, tam namui šimtas ar dvidešimt metų, restauracija tai paslėpė. O priemiesčiuose dar matyti gyvi laiko ženklai“, – džiaugėsi dailininkė, galinti fiksuoti nykstančio miesto vaizdus.

Moteris mėgsta tapyti tuščius, apleistus pastatus, kaip pati sako, atrodo, kad jie greit išnyks, todėl norisi bent jau sau nusitapyti. O vaikščiodama po tuos tuščius namus atranda įvairiausių dalykų: vandens balėjų ar kokiam nors kieme išneštas stalas, ant kurio stovi tuščias puodas, į jį teška vanduo – įdomus natiurmortas. Akį patraukia ir seni vijokliai, išvartytos tvoros, aplink vaikštantys katinai.

Viskas per greitai kinta

Dabar patinkančias objektus, kuriuos vėliau nutapys, A.Juškaitė nufotografuoja. Jaunystėje eidavo piešti į miestą. Tada atrado tokias vietas kaip Halės turgus, stoties rajonas, kalvos einant link Pavilnio. „Ten irgi daug namų: ir lūšnų, ir gražiai sutvarkytų. Man labai patinka XIX a. architektūra: laiptinės, turėklai, pats jų stilius. Tarsi beužsimezgančio didmiesčio vaizdas, užuomazgos. Dabar tie namai sutvarkyti, nebegali patekti į vidų“, – apgailestavo dailininkė.

Kaip vieną tokių pavyzdžių ji pateikė prie Šopeno ir Kauno gatvių sankryžos stovintį namą su bokšteliu. Tiesa, dabar jame įrengti butai, vaistinė. O maždaug prieš dvidešimt metų į apleistą namą menininkė užsuko su draugais. „Jame buvo išlikęs senas liftas, laiptinės, ir butai labai įdomūs: matyti, kad viena patalpa didesnė – ji skirta šeimai, o atskiras kambarėlis ir įėjimas – tarnams. Visa namo sistema buvo labai graži. Jis tebestovi ir šiandien, bet jau sutvarkytas, restauruotas, laiptinės užrakintos. Tada namas buvo tuščias, apleistas, bokštelis sugriuvęs, sudegęs“, – į prisiminimus leidosi A.Juškaitė.

Savaime suprantama, kad laikas viską keičia. Nyksta senieji pastatai, vietos, atsiranda nauji. Apie tai kalbėdama dailininkė pabrėžė vieną dalyką – jai norėtųsi, kad restauruojant namus būtų stengiamasi nesunaikinti laiko pėdsakų. Kad būtų saugoma tai, ką turime, neskubama visko keisti. Jei būtų jos valia, Šnipiškių namukai nebūtų sulyginami su žeme, nes jie suteikia miestui spalvų. Kaip ir senieji Pavilnio kaimai.

„Jie išsiskiria specifine netvarka, chaosu. Apskritai Vilnius man – miestas, kuriame yra šiek tiek kaimo. Kad ir vištos pačiame centre – tokia gyvybė, natūralus gyvenimas. Gaila, kad ir Halės turgus virsta tarsi prekybos centru. Anksčiau, kai buvo pastogės, daugiau atvirų erdvių, jame galėjau justi daugiau gyvenimo, viskas buvo natūraliau, šilčiau“, – apie besikeičiantį miestą kalbėjo menininkė.

Prisiminė ji ir laikotarpį, kai teko dirbti Užupio pašte. Keldavosi labai anksti, eidavo pėsčiomis, nes troleibusai dar nevažiuodavo, ir išnešiodavo laikraščius. Namukų tada, A.Juškaitės teigimu, ten buvo labai gražių, įdomių. „Vieno namo rūsyje gyveno barzdotas vyriškis. Jis vis sėdėdavo lauke, turėdavau jam nešti šaukimus į teismą. Dabar tų namų jau nebeatpažįstu. Viskas labai pasikeitę. O tokios vietos miestą daro daug gyvesnį ir spalvingesnį“, – į praeitį grimzdo dailininkė.

Senamiestis nesvaigina

Apleistas, nutriušęs miesto pakraštys yra priešingybė tvarka spindinčiam centrui. Tačiau tai nereiškia, kad A.Juškaitė neranda mielų vietų senamiestyje. Tik, kaip ji pati sako, labiau atsipalaiduoja išėjusi už miesto. „Senamiestyje daugybė kiemų užrakinta, negali į juos pakliūti. Jis tiek neužkabina, čia nėra taip įdomu, kaip priemiesčiuose“, – šypsojosi pašnekovė.

Nuošalės, užribio tema išplėtota ir fotografų. Dailininkė prisipažino, kad fotografija jai labai imponuoja, ypač senoji prancūzų, pavyzdžiui, Paryžių fiksavusio Izio Bidermano. Patinka ir lietuvių darbai, sukeliantys minčių.

A.Juškaitės paveikslai gimsta vaikštant po Vilnių. Menininkė neslepia – nuolat dairosi tapyti tinkamų objektų. Nusišypso, kad kartais vaizdas pats prašosi nutapomas, bet būna ir taip, kad jis dienų dienas tarsi slepiasi.

„Būna, išeinu manydama, kad gal ką nors rasiu, bet nerandu. O kartais jau kelintą kartą einu ta pačia vieta ir staiga pamatau, kad galima ką nors nutapyti. Būna, kad net specialų maršrutą pasirenku, bet vis tiek niekas neužkliūva“, – su kokiomis kūrybinėmis kančiomis susiduria, pasakojo dailininkė.

Ji pati save vadina labiau linkusia į realizmą: tapo tikrą miestą, žmones, nes jai tai įdomu. Detalės čia labai svarbios. A.Juškaitės teigimu, jos lemia, kodėl pasirenkamas vienas ar kitas motyvas. „Pavyzdžiui, kokių nors pažaliavusių lentučių siena, šalia numestas koks senas indas ar sulūžęs suoliukas. Stebi, kaip saulė slysta per tuos daiktus – taip kuriama nuotaika. Tai įkvepia. Kaip ir tapant žmogaus portretą, svarbu nuotaika, veido išraiška, mimikos“, – lygino pašnekovė.

Širdžiai mielos vietos

Nemažai Vilniaus vietų, vieno ar kito objekto detalių jau sugulė A.Juškaitės darbuose. Ji yra daug tapiusi M.Daukšos, K.Vanagėlio gatvėse, išėjus iš miesto pusės už Aušros vartų. Taip pat einant link Rasų kapinių – ten daug gražių laiptinių, stoties rajoną. Dabar menininkė gyvena Antakalnyje. Išdavė, kad knieti nutapyti Sapiegų rūmus, kol neprasidėjusi jų restauracija. „Būtų įdomu juos nutapyti. Trupantis dekoras, gražūs langai, puošybos elementai. Tik dar nesumąsčiau, ką ir kaip“, – sakė A.Juškaitė ir pridūrė, kad Šnipiškių taip pat nepamiršta. Norėtų nutapyti dar ten esančius namukus, gal net ir tuos pačius, tik akcentuodama kitas detales.

Nors senamiestis jai ne toks įdomus kaip priemiesčiai, čia taip pat netrūksta vietų, kuriomis kūrėja žavisi. Jai labai patinka Žemaitijos gatvė – joje dar yra kiemų, kuriuose, anot dailininkės, tvyro tam tikra nuotaika. Patinka ir J.Basanavičiaus gatvė, Bazilijonų vartai ir kiemas, jame stovinti bažnyčia. „Man labai graži Pranciškonų bažnyčia, jos erdvės, dabar ir freskos atidengtos, įspūdingai atrodo“, – susižavėjimo neslėpė A.Juškaitė.

Tiesa, Pilies gatvė dailininkės jau nebetraukia, nes joje nebėra vietų, kuriose ji galėtų ką nors nauja atrasti. „Kiemų, į kuriuos galėtum įlįsti, irgi nėra daug. O kad ką nors atrastum, norisi ir reikia vis nuošaliau paeiti“, – šypsojosi pašnekovė.

Artimas jai ir maršrutas pro Misionierių ir Vizitiečių bažnyčias link Rasų kapinių, link Markučių. Mėgsta užlipti ir ant Bekešo kalno, ypač rudenį, pažiūrėti, kaip atrodo Vilnius. „Ant šio kalno turbūt taip pat veda vaikystė. Čia pažiūrėti rudens apgaubto miesto mus su broliu dažnai atsivesdavo mama“, – svarstė menininkė.

Paroda

Praėjusį pirmadienį Adomo Mickevičiaus bibliotekoje atidaryta A.Juškaitės tapybos paroda „Iš priemiesčių“ veiks iki balandžio 31 d.