Kaune gyvenantis Vaclovas Kairys savo gyvenimo džiaugsmu vadina dukrelę. Taip yra ne tik dėl tėviškos meilės. Prie vežimėlio prikaustytas vyras neslepia, kad dukrelė – vienintelis jam likęs kabliukas, laikantis jį šiame pasaulyje.

Išsinuomojo butą

„Užeikite, durys neužrakintos“, – pasigirdo vyriškas balsas, kai pasibeldėme į duris. 41-erių V.Kairys jau šešerius metus prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Tokių kaip jis Lietuvoje tikrai ne vienas. Kiekvienas, kurio gyvenimo dalimi tampa neįgaliojo vežimėlis, išgyvena savo tragišką likimą.

V.Kairio istorija išskirtinė tuo, kad vos 20 proc. darbingumą turintis vyras vienas augina dukrelę. Dar tik mėnuo, kai tėvas su dukra iš vieno kambario be patogumų buto Šančiuose persikraustė į nedidelį dviejų kambarių butelį S.Žukausko gatvėje.

Ką tik išsinuomotas būstas patinka vyrui, bet jis baiminasi šildymo sezono. „Nežinau, kaip čia žiemą mums bus. 100 litų nuoma ir apie 700 litų – mokesčiai“, – atsiduso nė tūkstančio litų per mėnesį negaunantis invalidas.

Sudužo į šipulius

Prieš šešerius metus vyras gyveno šviesiais ateities planais. Tuo metu žmona laukėsi jų pirmagimės. V.Kairys dirbo brigadininku statybų firmoje. Dar spėdavo ir uždarbiauti savaitgaliais. „Turėjau elektrinį pjūklą. Sutvarkau vieną medį ir gaunu kokius 300 litų“, – sklandžią gyvenimo tėkmę prisiminė V.Kairys.

Taip buvo ir tą gyvenimą aukštyn kojomis apvertusią dieną. V.Kairys darbavosi Veiveriuose. Užsakovui reikėjo nugenėti galingą medį. Po to liko nedidelis, tačiau grėsmę stogui keliantis medelis.

„Patingėjau prisirišti“, – savo klaidą pripažino V.Kairys. Jį kliudė krisdama nupjauta šaka.

Vyras žnektelėjo į išbetonuotą šuns voljerą. „Subyrėjo penki stuburo slanksteliai, ranka, koja ir pusė šonkaulių“, – traumą apibūdino V.Kairys. Kurį laiką jis balansavo tarp mirties ir gyvenimo.

Žmona paliko namus

Iš pradžių V.Kairys visiškai negalėjo judėti. Paskui ėmė valdyti rankas, judinti galvą. Tačiau į gyvenimą žvelgė jau visiškai kitokiomis akimis nei prieš nelaimę.

Buvo visko. Suvokęs, kad neįgaliojo vežimėlis taps jo geriausiu draugu, dar gulėdamas ligoninėje besilaukiančią žmoną V.Kairys vijo nuo savęs. Moteris nepakluso. Iki pat gimdymo ji buvo šalia. Rūpinosi, slaugė, mylėjo.

Vienas su dukrele V.Kairys liko neseniai. Šios dar neužgijusios žaizdos vyras nelinkęs atverti ir draskyti. Tai, kad jį mylėjusios moters jausmai atvėso, jis suprato tada, kai žmonos buvimas šalia, namuose, ėmė darytis epizodiškas.

„Ji tai būdavo, tai nebūdavo“, – apibūdino V.Kairys.

Padeda pusbroliai

„Aš jos prašiau, kad bent kas antrą dieną užsuktų. Vandens parneštų, malkų, bet ji nenorėjo“, – neįgaliam vyrui apkarto gyvenimas Šančiuose be jokių patogumų.

Dar tada, kai jie buvo šeima, V.Kairio žmona pateikė prašymą Kauno savivaldybei ir stojo į eilę socialiniam būstui.

Per šešerius metus jų eilės numeris pasistūmėjo į priekį per šimtą pozicijų. „Nežinau, ar dar gyvas būsiu, kai sulauksiu“, – skaudžiai šyptelėjo V.Kairys. Gerų žmonių rūpesčiu jis apsigyveno S.Žukausko gatvėje už 100 litų nuomos mokestį ir sutarė susimokėti komunalinius mokesčius.

Šios išlaidos gerokai per didelės V.Kairiui, tačiau jis sako, kad turi gerus pusbrolius, kurie nepalieka jo bėdoje.

„Tėti, nepatikėsi kur buvau!“ – staiga pasigirdo skardus vaikiškas balselis. Tarpduryje pasirodė mergytė styrančiomis garbanotomis kaselėmis.

Eis į pirmą klasę

V.Kairio žvilgsnis nukrypo į dukrelę. „Jeigu ne ji, manęs čia jau nebūtų“, – mįslingai tarstelėjo vyras.

„Aš jau mėginau palikti šį pasaulį. Kaimynas pamatė ir ištraukė. Jau nekvėpavau. Vaikui metai tada buvo“, – po ilgos pauzės staiga atsivėrė vyras.

Dabar jis rūpinasi mažąja. Nuo rudens nutarė leisti dukrelę į pirmą klasę, nors jai dar nebus septynerių. „Jūs matytumėte, ką ji moka, – tėčio balse pasigirdo pasididžiavimo gaidelė. – Mokyklos direktorė, pasišnekėjusi su Vilte, sakė, kad jai tikrai nebus jokio vargo.“

„Moku kepti sumuštinius“, – į tėti sužiuro Viltė. Galvos linktelėjimu V.Kairys patvirtino. Į pastabą dėl nepaklotos lovos mergaitė reagavo nuginkluojančia šypsena.

Neapleidžia laikinumo jausmas

Tėtis ir dukra turi atskirus kambarius. Patys viską susitvarko. Ko dėl negalios nepajėgia V.Kairys, padeda mažoji jo talkininkė. „Jei pritrūkstu ko nors gamindamas valgį, ji nulekia į parduotuvę“, – gyrėsi dukrą vyras.

Naujasis būstas jiems tinka ne tik dėl to, kad jis pirmame daugiabučio aukšte. Mokykla ir parduotuvė čia pat, vos ne namo kieme. Nereikia pereiti jokių judrių gatvių, todėl V.Kairiui ramu, kad dukrelė saugiai pasieks mokyklą.

Vis dėlto laikinumo jausmas nuomojant būstą neapleidžia niekada. Pasak V.Kairio, šio buto šeimininkė šiuo metu dirba Anglijoje. Jai apie 50 metų. Moteris bet kada gali grįžti ir tada vyrui su dukrele teks ieškoti naujo būsto.

Skirtis neketina

V.Kairys nepuoselėja vilčių, kad Kauno savivaldybės valdininkai atsižvelgs į jo keblią padėtį. „Ko gero, Kaune nėra daug tokių šeimų, kai neįgalus tėvas vienas augina vaiką?“ – paklausė V.Kairys. Oficialiai jis nėra vienas. Pagal dokumentus V.Kairys gyvena santuokoje su sveika moterimi ir augina dukrelę. Jis taip ir neišsiskyrė su žmona.

To jis nepadarė ne tik todėl, kad sutuoktinė išdūmė į Angliją. „Aš negaliu skirtis dėl vaiko“, – tarė V.Kairys. Vaiko teisių apsaugos tarnyboje neįgaliam tėvui paaiškino, kad, kol jie oficialiai susituokę, abu su žmona turi lygias teises į dukrelę.

Skyrybų atveju vargu ar teismas vaiko gyvenamąją vietą nustatytų su neįgaliu, neturinčiu gyvenamojo būsto ir gyvenančiu iš pašalpų tėvu. V.Kairys tiksliai net negalėjo pasakyti, kaip sekasi jo sutuoktinei Anglijoje. Jis težino, kad moteris dirba nelegaliai ir praėjusį mėnesį atsiuntė 300 litų paliktai šeimai.

Pagalbos nesitiki

Oficialiai neišsiskyręs V.Kairys nesitiki, kad Kauno savivaldybė jam skirs socialinį būstą. Be to, prisipažįsta vyras, bet koks būstas jam netiktų. Jam labai svarbu, kad šalia nebūtų girtaujančiųjų.

„Aš ir pats anksčiau nevengiau išgerti, tačiau kai pamačiau ką alkoholis padaro su žmogumi, nebegeriu visiškai“, – tai sakydamas V.Kairys turėjo galvoje žmoną. Dėl iširusios šeimos vyras kaltina alkoholį, kuris greitai pasiglemžė jo moterį.

Kad ir kaip būtų, vyras neketina rodyti iniciatyvos skyryboms. „Dabar jūs suprantate, kodėl aš negaliu skirtis?“ – tėvo žvilgsnis sustingo ties dukrele. Mažoji šypsodamasi kažką niūniavo sau po nosimi ir maigė kompiuterio pelę.

Vytautas Petraitis

Kauno savivaldybės gyvenamojo fondo administravimo skyriaus Nuomos administravimo poskyrio vedėjas

V.Kairys neįgaliųjų sąraše socialiniam būstui gauti įrašytas 218-asis. Mes jį žinome, tačiau eilėje anksčiau stovėjo jo žmona.

2011-ųjų kovą V.Kairio žmona kreipėsi, kad iš šeimos narių sąrašo būtų išbraukta jos pilnametė dukra, nes gyvena užsienyje.

2012 m. kovą kreipėsi jau pats V.Kairys. Jis nurodė, kokiu adresu siųsti pranešimus ir tai, kad keičiasi šeimos sudėtis, nes vyksta skyrybų procesas. Jis pasirašė, kad yra informuotas, kokius turi pateikti dokumentus. Vėliau jis nurodė, kad skyrybų procesas nevyksta.

Yra toks Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas. Jame nurodoma, kad savivaldybės gyvenamosios patalpos tarybos sprendimu ne eilės tvarka išnuomojamos šeimoms ir asmenims, netekusiems būsto dėl gaisrų, potvynio, stiprių vėjų ir nuo žmogaus nepriklausomų aplinkybių, šeimoms, auginančioms penkis ir daugiau vaikų, šeimoms, kurioms vienu metu gimsta trys ir daugiau vaikų, taip pat vienišiems judėjimo negalią turintiems asmenims. Taigi V.Kairiui būstas ne eilės tvarka būtų suteiktas, jei jis būtų vienišas.

Aš pasiūliau jam pateikti pažymą apie šeimos sudėtį ir paaiškinau, kad tada spręstume jo klausimą. Įstatymas labai konkrečiai nurodo visas aplinkybes, kuriomis ne eilės tvarka skiriamas būstas.

Mes negalime vadovautis jo žodžiais apie kartu negyvenančią žmoną, nes mūsų darbuotojai jis yra sakęs, kad apie šeimos narių skaičių pažymą pateiks jo žmona, kai sugrįš.

V.Kairys dar gali kreiptis į Socialinės rūpybos komitetą. Jie savo ruožtu galėtų kreiptis į miesto tarybą ir jei jau taryba nuspręstų padėti, tada mes galėtume jam ieškoti pagalbos. Mes patys negalime siūlyti tarybai padėti žmogui, jei tai neatitinka įstatymo normų.