Nuėmė atminimo lentą

Visuomenę sukiršinęs konfliktas kilo, kai rugpjūtį Vilniaus meras Remigijus Šimašius įsakė slapčia paryčiais nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sostinėje nukabinti atminimo lentą tarpukariu antisovietine veikla užsiėmusiam Lietuvos karininkui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai.

R.Šimašiaus teigimu, priežastis nuimti atminimo lentą buvo tai, kad, nepaisant vėlesnių nuopelnų priešinantis sovietų okupacijai, J.Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, vykdė nacistinės Vokietijos administracijos užduotį "izoliuoti į getą Šiaulių apskrities žydus, konfiskuoti jų turtą", ir jis tą darbą atliko.

"Jei žmogus davė įsakymus ar išdavinėjo saugumo struktūroms, ar padėjo organizuoti žudymus, teisių atėmimus, suvaržymus ir dėl to realiai nukentėjo kiti žmonės, man atrodo, čia yra labai aiški riba", – teigė meras.

Anot jo, šią ribą yra peržengę diplomatas ir karininkas K.Škirpa, raginęs išvaryti žydus iš Lietuvos, taip pat su žydų izoliavimu susijusius nacių vadovybės raštus tvirtinęs J.Noreika-Generolas Vėtra, nors ir "ne iš piktos valios".

"Ir P.Cvirka peržengė tą ribą, konkrečiai savo kolegą poetą Kazį Jakubėną įduodamas saugumo struktūroms, taip pat susidorodamas ir su kitais, ir aktyviai dalyvaudamas. Ir V.Valsiūnienė peržengė tą ribą. Dėl kitų – čia jau galbūt didesnės analizės reikia", – svarstė R.Šimašius.

Konfliktas vystėsi neprognozuojamai: kol vieni mėgino sugrąžinti atminimo lentą į buvusią vietą teisiniu keliu, kiti ją tiesiog pagamino ir pakabino.

R.Šimašius viršijo įgaliojimus

Spalio viduryje Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, išnagrinėjęs visuomeninių organizacijų pateiktus skundus dėl žemesnės instancijos prokuroro sprendimo, konstatavo, kad R.Šimašius viršijo įgaliojimus liepdamas nuimti J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą.

R.Šimašius įsitikinęs, kad atminimo lentų kabinimo tvarkos nepažeidė, nes jos iki šiol nebuvo ir tik prieš kelias savaites taryba inicijavo jos sukūrimą.

Konfliktas dėl paminklo

Vilniaus meras žadėjo, kad Vilniuje ir toliau bus siekiama atsisakyti pagarbos ženklų, paminklų su nacių ar sovietų režimu siejamiems asmenims. Po kelių savaičių nuimta Žvėryne esanti atminimo lenta poetei Valerijai Valsiūnienei. Jos išdavystė leido sovietų saugumui suimti J.Noreiką-Generolą Vėtrą.

Šiuo metu bene daugiausia diskusijų kyla dėl rašytojo, sovietmečiu Rašytojų sąjungai vadovavusio Petro Cvirkos paminklo. Savivaldybėje svarstoma pertvarkyti skverą, o paminklą P.Cvirkai iš jo iškelti.

Gal to paties žmogaus nuopelnai šaliai Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje neturėtų būti interpretuojami skirtingai?

Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras teigė, kad paminklo P.Cvirkai negalima nukelti, nes jis yra Kultūros vertybių registre ir svarstoma jam suteikti papildomą apsaugą.

Vasaros pabaigoje į Kultūros paveldo departamentą kreipėsi Lietuvos restauratorių sąjunga, prašydama įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir patį skverą, taip pat nustatyti vertingąsias savybes paminklui. Parengiamuosius darbus pavesta atlikti Kultūros paveldo centrui – pozicijos užklausta Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, o iki metų pabaigos dėl aikštės ir paminklo turėtų pasisakyti šiuos klausimus sprendžianti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.

Svarstymuose dėl vertingųjų paminklo ir aikštės savybių nustatymo galės dalyvauti ir paminklą nukelti norinčios savivaldybės atstovai. Jie užsimena, kad, išsamiai apsvarsčius šio skvero klausimą, savivaldybės taryba dar šiemet galėtų apsispręsti dėl paminklo nukėlimo, taip pat dėl to, kaip skveras turėtų būti atnaujintas atsižvelgiant į planus netoliese ant Tauro kalno pastatyti nacionalinę koncertų salę, išvystyti patogų susisiekimą su ja.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas planams priešinasi ir sako, kad tai nederinta nei su ministerija, nei su paveldosaugininkais.

K. Kovalėlio / Fotobanko nuotr.

Komentaras

Arūnas Gumuliauskas

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas

Dabartinė situacija mūsų valstybėje primena tai, kad esame įtraukti į propagandinį karą, kurio pagrindinis objektas yra istorinė atmintis. Be abejonės, mūsų valstybę stengiamasi diskredituoti, istorija yra iškraipoma taip, kad mes pasaulyje įgytume neigiamą atspalvį. Visos tos atminimo lentų nukabinėjimo, paminklų griovimo istorijos, be abejonės, yra to karo dalis – visą laiką vyksta kažkoks puolimas, kuris gauna kažkokį atsaką.

Kad to nebūtų, turime padaryti tam tikrų namų darbų. Būtina parengti istorinių objektų įamžinimo nuostatus, rekomendacijas, ir kad tai būtų taikoma kiekvienoje savivaldybėje. Mes šį darbą jau pradėjome – Kultūros paveldo departamentas rengia tokius nuostatus pagal savo kompetencijas, jie kalba tik apie pastatus, kurie turi istorinę vertę. Bet yra pastatų, kurie neturi istorinės vertės, čia jau reikalingos Kultūros ministerijos pastangos tokias rekomendacijas parengti.

Istorija niekada nebuvo juoda ar balta – ji turi visokių pustonių.

Tam tikrų pataisų reikia ir Savivaldos įstatyme, nes dabar tas įstatymas nereglamentuoja paminklų, atminimo lentų pakabinimo, nuėmimo ar net sunaikinimo tvarkos. O visi šie objektai traktuojami kaip savivaldybės turtas, ir savivaldybė ką nori, tą daro. Tad būtina padaryti tam tikras korekcijas įstatyminėje bazėje.

Kitas dalykas: mes dar neturime – čia priekaištas mūsų istorikų bendruomenei – labai aiškios koncepcijos dėl sovietinės okupacijos laikotarpio. Istorikai šį laikotarpį tyrinėja daugiau empiriškai, tačiau aš sakyčiau, kad metodologija šiuo atveju turėtų būti labai konkreti – reikia vadovautis tarptautinės teisės postulatais. Ką aš turiu galvoje? Į Lietuvą 1940–1990 m. reikėtų žiūrėti iš tarptautinės teisės pozicijos kaip į okupuotą valstybę. Jeigu mes taip žiūrėsime, be abejonės, ir vertinimai koreguosis – ne tik istorikų, bet ir visuomenės.

Taigi 30 metų šioje srityje mes užsiiminėjome, sakyčiau, tokiais antraeiliais dalykais, bet esminių dalykų ir nepadarėme. Šiandien mes raginame tą daryti, nes jeigu mes istoriografijoje traktuojame, kad Lietuva buvo sovietinė respublika, yra vienas dalykas, bet jeigu mes traktuojame, kad Lietuvos valstybė buvo okupuota – jau kitas dalykas ir vertinimai jau yra kiti.

Kai mano minimi darbai bus padaryti, kiekvienos istorinės asmenybės traktavimas jau bus šiek tiek kitoks. Dabar visuomenėje dažnai keliamas klausimas taip: tai buvo nuostabus rašytojas (poetas, kompozitorius ar dar kas nors), tad kaip mes galime kelti ranką prieš jo kūrybą. Beje, apie tai dažnai kalba ir aukščiausi šalies pareigūnai. Bet klausimą reikėtų kelti kitaip: kokią prasmę turi šios asmenybės istorinis įamžinimas, ar įamžinama jo kūryba, ar politinė veikla? Tai yra diskusinis dalykas, ir atsakyti į šiuos klausimus yra ne politikų, o ekspertų darbas. Jeigu remiamės tokia koncepcija, diskusijos vaga jau eina kita kryptimi.

Nereikia kelti klausimo, ar konkreti asmenybė gera ar bloga, balta ar juoda. Istorija niekada nebuvo juoda ar balta – ji turi visokių pustonių. Jeigu mes į istoriją žvelgsime kaip į balta ir juoda, grįšime į tuos laikus, kur jau buvome. Moksliniai tyrinėjimai, ekspertų diskusijos – tai lemia, kaip reikėtų vertinti vieną ar kitą asmenybę. Negali būti taip, kad aš užsimaniau šiandien ir sakau – ši istorinė asmenybė yra juoda, ją reikia pašalinti iš viešosios erdvės, kad daugiau niekas jos neprisimintų. Tad mes jau grįžtame į totalitarizmo laikus.