Neatrastų sprendimų našta

Ištisus dešimtmečius Vokietijos ekonominis modelis buvo grįstas pigių rusiškų energijos išteklių pasitelkimu gaminant tai, kas vėliau buvo eksportuojama į Kiniją. Daug kas teigia, kad dabar šis modelis jau yra žlugęs: po Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą energijos ištekliai pabrango, o prekybos ryšiai su Maskva tapo labai komplikuoti.

Dėl šių priežasčių nemažai Vokietijos įmonių, ypač tos, kurioms gamtinės dujos ir kitos panašios žaliavos yra svarbios gamybos procese, pavyzdžiui, chemijos pramonėje, dabar susiduria su konkurencingumo problemomis. Šalies automobilių gamintojai taip pat signalizuoja apie patiriamus sunkumus, o „Volkswagen“ net svarsto uždaryti dalį savo gamybinių pajėgumų ar parduoti Kinijai.

Tiesa, su Kinija santykiai taip pat pasunkėję – tiek dėl jos pačios vykdomos pramoninės politikos, kuri orientuota į stiprią šalies įmonių paramą, tiek ir dėl geopolitinių įtampų pasaulyje. Greta viso to dabar yra iškilusi ir JAV prezidento Donaldo Trumpo svarstomų muitų grėsmė, o Vokietija yra viena iš tų ES šalių, kuriai JAV yra labai svarbi prekybos ir investicijų partnerė.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Ramūno Vilpišausko, dabartinio Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo Vyriausybė sulaukė daug kritikos, nes nesugebėjo rasti sprendimų, kurie išjudintų stagnuojančią šalies ekonomiką.

„Dalis politinių partijų, įskaitant apklausose pirmaujančius krikščionis demokratus (CDU/CSU), siūlo savo idėjų. Būtent ši partija ir rinkimų kampanijos pradžioje daugiausia dėmesio skyrė ekonomikos konkurencingumo klausimams. Tačiau jau matosi pakitęs CDU/CSU kalbėjimas, dabar bandoma perimti migracijos ribojimo temą iš partijos „Alternatyva Vokietijai” (AfD). Parlamente buvo balsuota dėl neprivalomos rezoliucijos, bet gali būti, kad vėliau bus priimti ir privalomi teisės aktai, įstatymai. Tą rezoliuciją dėl įvairių migracijos ribojimų CDU/CSU priėmė kartu su AfD balsais“, – apie netikėtą konservatorių sprendimą kliautis kraštutinės dešinės politinėmis jėgomis pasakoja R. Vilpišauskas.

Imigracija, ypač po pastaraisiais mėnesiais nuskambėjusių nusikaltimų, kuriuos įvykdė imigrantai, visuomenei yra svarbi tema.

Tai parodo, kad imigracija, ypač po pastaraisiais mėnesiais nuskambėjusių nusikaltimų, kuriuos įvykdė imigrantai, visuomenei yra svarbi tema. „Čia turbūt dar yra buvusios kanclerės Angelos Merkel prieš dešimtmetį vykdytos politikos atgarsiai, kai migracijos krizės metu į Vokietiją atvyko apie 1 mln. imigrantų ir tai tapo nuolatine aktualija šioje šalyje, kaip ir, pavyzdžiui, Švedijoje, kuri taip pat buvo populiari migrantų kryptis“, – pastebi politologas.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos katedros vedėja docentė dr. Sima Rakutienė teigia, kad greta visų šių Vokietijos politinį kraštovaizdį šiuo metu formuojančių elementų reikėtų pridurti, kad Berlynui tenka ne tik koncentruotis į brangiai kainuojančią energetinę transformaciją, bet ir surasti lėšų Ukrainai remti. Tai, pasak S. Rakutienės, kelia papildomą trintį visuomenėje dėl pakilusių kainų. „Juk demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos siekia atliepti visuomenės nuotaikas ir lūkesčius, kad būtų išrinktos“, – pabrėžia ji.

„Vis dėlto verta pažymėti, kad įvairios apklausos rodo, jog daugiau nei pusė vokiečių remia Ukrainą kare su Rusija. Pavyzdžiui, remiantis idėjų kalvės „Strateginis dialogo institutas“ (angl. Institute of strategic dialogue, ISD) 2024 m. apklausomis, 54 proc. vokiečių sutinka, kad palaikyti Ukrainą yra Vokietijos interesas, o 66 proc. daugiau ar mažiau sutinka su teiginiu, jog Rusijos režimas yra grėsmė Vokietijos ekonominiams interesams ir saugumui. Vis dėlto apie 33 proc., remiantis šiomis ISD apklausomis, labiau linkę neparemti Ukrainos“, – sako S. Rakutienė.

„Taigi nemaža dalis elektorato yra gana skeptiški dėl gynybos išlaidų didinimo. Tos nuotaikos atspindi politinių partijų padėtį ir poliarizaciją: pastaruoju metu AfD reitingai nuolat augo ir, remiantis leidinio „Politico“ duomenimis, ją palaiko apie 20 proc. elektorato. CDU/CSU turi apie 30 proc. gyventojų palaikymą“, – dėsto ji.

Įtampa: rinkimų išvakarėse Vokietijoje atmosferą kaitina tokie incidentai kaip ketvirtadienio įvykis Miunchene – afganistanietis prieglobsčio prašytojas automobiliu rėžėsi į protestuotojų minią, sužeisdamas mažiausiai 28 žmones. / M. Balko / DPA / „Scanpix“ nuotr.

Kirčiai socialdemokratams

Vokietijos socialdemokratai (SPD) vėl patvirtino O. Scholzą kandidatu į kanclerio postą vasario 23-iąją vyksiančiuose Bundestago rinkimuose. Tačiau prieš tai partija kelias savaites viešai diskutavo, ar SPD kandidatu neturėtų tapti visuomenės požiūriu kur kas populiaresnis gynybos ministras Borisas Pistoriusas.

S. Rakutienės tegimu, O. Scholzas iš tiesų yra labai nepopuliarus politikas – visuomeninis Vokietijos radijo ir televizijos transliuotojas „Deutsche Welle“ šį kanclerį ir jo Vyriausybę netgi įvardija kaip vieną iš nepopuliariausių pokario Vokietijoje. „Tačiau politinėse partijose sunku į antrą planą nustumti einančius pareigas aukšto rango politikus, ypač jeigu tai yra kancleris“, – pabrėžia politologė.

R. Vilpišauskui susidarė įspūdis, kad O. Scholzą rėmė ta dominuojanti SPD dalis, kuri vis dar ilgisi senų laikų, kai buvo prekiaujama su Rusija ir nereikėjo galvoti apie išlaidų gynybai didinimą. Šią grupę VU TSPMI profesorius įvardija kaip tradiciškai nuosaikių reformų politiką remiančius socialdemokratus.

„B. Pistoriusą mes gerai žinome iš jo kalbų, paramos Ukrainai, taip pat ir dėl Vokietijos planuojamos brigados Lietuvoje. Jis iš tiesų turbūt ryžtingiausiai iš dabartinių valdančiųjų kalbėdavo apie poreikį Vokietijai daugiau investuoti į gynybą. Galbūt tos jo idėjos atrodė per daug radikalios senajai partijos gvardijai. Dėl to, man atrodo, ir buvo pasirinktas saugesnis variantas, taip galbūt irgi tikintis, kad nuoseklumas, stabilumas jų rinkėjams pasirodys patrauklus. Ar tai pasiteisins – matysime šį mėnesį“, – sako R. Vilpišauskas.

B. Pistoriusas iki parlamento rinkimų demonstruoja pastangas sutelkti papildomų lėšų skubiai reikalingoms ginklų partijoms Ukrainai. Tačiau O. Scholzas blokuoja gynybos ministro planus ir aiškina, kad nenori kitai Vyriausybei pateikti jau sudaryto sandorio.

Be to, kanclerio teigimu, pagalba Ukrainai negali būti finansuojama kitų biudžeto straipsnių sąskaita. O. Sholzas taip pat atmetė ir D. Trumpo reikalavimą skirti gynybai 5 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) kaip pernelyg brangiai kainuojantį. Ar tokius žingsnius iš tiesų lemia ekonominiai sumetimai, ar vis dėlto svarbesnė dedamoji yra siekis prieš rinkimus save parodyti kaip nuosaikų veikėją?

R. Vilpišauskas primena, kad iš tikrųjų yra ir teisinių apribojimų Vokietijai dėl skolinimosi ir išlaidų didinimo. Kai kurie analitikai dabartinę Vyriausybę labai aštriai kritikuoja, kad ši neparodė iniciatyvos reformuoti tas fiskalinės politikos taisykles, kurios leistų laisviau skolintis ir investuoti, juo labiau kad valstybės skola pastaraisiais metais sumažėjusi, o poreikiai investicijoms – išaugę.

„Vieni prioritetą, sako, reikia skirti investicijoms į gynybą, kiti – į infrastruktūrą, kelius, skaitmenizaciją ir panašius dalykus. Tačiau tam reikia reformuoti, jei neklystu, ir konstitucinę nuostatą dėl ribojančio skolinimosi ir apskritai atsargų požiūrį į tai, – sako R. Vilpišauskas. – Tai gali būti pagrindinė tokios atsargios šios Vyriausybės politikos priežastis, bet galbūt socialdemokratai yra atlikę vidines apklausas ir mato, kad didelė dalis jų rinkėjų taip pat palaiko tokią atsargią ir konservatyvią fiskalinę politiką ir dėl to nesiūlo radikalių pokyčių.“

Ar susitars?

Vis dėlto dabar svarbiausias klausimas, kaip į šiuos iššūkius žiūrės būsima koalicinė Vyriausybė, kuriai, tikėtina, vadovaus CDU/CSU dabartinis vadovas Friedrichas Merzas.

„Jis labai detaliai neišdėstęs savo pozicijos dėl to, nors daugeliu klausimų, man atrodo, jis būtų teigiamai vertinamas tiek Lietuvoje, tiek ES lygiu. Jis palaiko tolesnį transatlantinių santykių su JAV stiprinimą, siūlo D. Trumpui teikti pasiūlymus dėl prekybos sąlygų gerinimo, o ne atsakyti muitais į muitus, jeigu Amerika juos didintų. Siūlo daugiau investuoti į gynybą, teikti daugiau paramos, įskaitant ir toliašaudę paramą Ukrainai“, – vardija R. Vilpišauskas.

Jeigu rinkimų rezultatai bus panašūs į tuos, kurie bent jau kol matyti visuomenės apklausose, CDU/CSU reikės koalicijos partnerių. „Labiausiai tikėtina, kad tie partneriai bus socialdemokratai ir žalieji. Tai tradiciškai labai nugludina įvairių naujų idėjų kampus, sumažina radikalių politikos pokyčių tikimybę ir suformuoja kompromisiškesnę politiką“, – teigia politologas.

„Klausimas, ar pavyktų šioms partijoms sutarti dėl didesnio skolinimosi, kad būtų investuojama į gynybą ir infrastruktūrą. Tai turbūt mums aktualiausia ir dėl požiūrio į europinius reikalus, galbūt dėl bendro skolinimosi ES lygiu. Tai mes girdime Lietuvoje, nors, mano nuomone, tai kol kas dar labai tolima perspektyva ir priklausys būtent nuo Vokietijos Vyriausybės požiūrio. O jis iki šiol buvo neigiamas dėl tokios bendro skolinimosi nuostatos, kokia buvo sukurta COVID-19 pandemijos metu 2020 m. Šiuo metu yra siūlančių sukurti ką nors panašaus, kad daugiau lėšų būtų skirta gynybai“, – aiškina R. Vilpišauskas.

Susidarė įspūdis, kad O. Scholzą rėmė ta dominuojanti SPD dalis, kuri ilgisi laikų, kai buvo prekiaujama su Rusija ir nereikėjo galvoti apie išlaidų gynybai didinimą.

Rytų Vokietijos šmėklos

AfD taip pat iškėlė savo kandidatę į kanclerio postą – tai partijos lyderė Alice Weidel. Kai kurios visuomenės apklausos rodo, kad ji kaip potenciali kanclerė yra vertinama netgi palankiau nei pats O. Scholzas.

„Ji akcentuoja problemas, susijusias su migracijos politika, ir pasisako už griežtesnę migracijos kontrolę. Taip pat išskiria ekonominį pragmatizmą, akcentuoja, kad ekonominė politika turi tarnauti šalies interesams, ieškant galimybių mažinti kainas“, – galimas A. Weidel sėkmės priežastis vardija S. Rakutienė.

„Kaip jau minėjau, remiantis įvairiomis visuomenės nuomonės apklausomis, AfD palaiko apie 20 proc. vokiečių, bet palaikymas svyruoja skirtingose Vokietijos dalyse. Tam tikrose žemėse, pavyzdžiui, Tiuringijoje ir Saksonijoje, parama šiai politinei jėgai yra didesnė nei kitur. Tai koreliuoja su didesniais energetiniais kaštais gyventojams Rytų Vokietijoje“, – tęsia VDU politologė.

Į AfD rinkimų programą įtraukti punktai dėl dujotiekio „Nord Stream“ atstatymo, sankcijų Rusijai panaikinimo ir netrukdomos prekybos su Maskva atkūrimo. A. Weidel atvirai svarsto apie išstojimą iš euro zonos, pačios ES ir Paryžiaus klimato susitarimo, skelbia, kad AfD atsidūrus valdžioje esą bus nugriautos visos šalies vėjo elektrinės.

S. Rakutienė atranda koreliaciją tarp tokių teiginių: kaip pernai skelbė naujienų agentūra „Reuters“, AfD elektorato bastione, Rytų Vokietijoje, dalis kaimiškų vietovių gyventojų pasisako prieš vėjo elektrinių plėtrą. Be to, buvusiose sovietų valdose fiksuojamas aukštesnis nedarbo lygis, vis dar vyrauja prastesnė nei likusioje Vokietijoje ekonomikos padėtis.

„Tačiau kitos apklausos taip pat išskiria, kad gyventojai, kurie ketina balsuoti už AfD, darys tai nebūtinai dėl to, jog šios politinės partijos pažiūros ir argumentai juos įtikina, bet labiau todėl, kad labai nusivylė kitomis tradicinėmis politinėmis partijomis ir politiniu elitu“, – akcentuoja S. Rakutienė.

Koalicijoje nebus?

Nepaisant neblogų rezultatų visuomenės apklausose, R. Vilpišauskas mano, kad AfD po šių rinkimų neatsidurs valdančiojoje koalicijoje. „Tai, ką mes girdime, manau, yra socialdemokratų ir kitų dabartinių valdančiųjų bandymas gąsdinti rinkėjus, kad nuviliotų juos nuo krikščionių demokratų. Kalbėjimas apie tai, kad balsavimas dėl minėtos rezoliucijos neva radikaliai pakeitė visą pokarį vykdytą politiką nesudaryti jokių sąjungų su kraštutiniais dešiniaisiais, yra pernelyg išpūstas. Tiesiog sutapo balsavimas dėl migracijos klausimų, bet to netraktuoju kaip signalo, kad po rinkimų tarp CDU/CSU ir AfD galėtų būti formuojama koalicija“, – teigia jis.

„CDU/CSU, manau, turėtų matyti, kad jų ir AfD požiūriai, nuostatos daugeliu klausimų pernelyg skiriasi. Taip pat vis dar laikomasi požiūrio, kad vadinamasis sanitarinis kordonas kraštutiniams dešiniesiems turi būti taikomas – neturi būti to, kas įvyko Austrijoje, – pabrėžia R. Vilpišauskas. – Tikėtina, kad AfD bus antra didžiausia frakcija parlamente, bet vis tiek CDU/CSU turėtų būti didžiausia frakcija ir turės iniciatyvą.“

Tiesa, R. Vilpišauskas neatmeta tikimybės, kad balsavimas dėl neįpareigojančios rezoliucijos migracijos klausimais galėjo būti naudingas siunčiant žinią dabartiniams valdantiesiems socialdemokratams ir žaliesiems: „Jeigu jie bus labai nelankstūs derybose dėl naujosios koalicijos, CDU/CSU gal bus linkę svarstyti ir kitus pasirinkimus. Vis dėlto manau, kad nebus koalicijos su AfD – per daug skiriasi nuostatos tiek dėl požiūrio į Rusiją, paramą Ukrainai, NATO, santykius su JAV.“

Tačiau amerikietis technologijų magnatas Elonas Muskas demonstruoja savo palaikymą ne tik D. Trumpui, bet ir pačiai A. Weidel, vaizdo ryšiu dalyvauja AfD partijos suvažiavimuose, kartu su ja skanduoja „Padarykime Vokietiją ir vėl didžią“. Bendruose pasirodymuose su E. Musku A. Widel akcentavo politinių pažiūrų panašumus.

E. Musko parama AfD sukėlė rezonansą, Vokietijoje vyko gausios demonstracijos prieš tokį amerikiečių žvaigždės kišimąsi į šalies vidaus politiką. Kaip pastebi R. Vilpišauskas, dėl to nebūdingai kritiškai pasisakė ir pats kancleris O. Scholzas. „Turbūt tiems, kurie remia AfD, tai patinka. Kaip ir daugelyje kitų šalių, poliarizacija, politinis susipriešinimas sustiprėjęs ir tiek vieni, tiek kiti gan aktyviai reiškia savo poziciją. Omenyje turiu ir visuomenę, ne tik politikus. Tik esminis dalykas – kurių yra daugiau ir kurie gausiau dalyvaus rinkimuose“, – pabrėžia jis.

Kryptis visai ES

Rinkimų baigtis Vokietijoje labai svarbi visai ES. Dabar daugelis blokui aktualių klausimų juda vangiai, kadangi kitų ES šalių politikai ir Europos Komisija laukia, kol bus suformuota nauja Vyriausybė Vokietijoje. Be Vokietijos ir Prancūzijos apskritai jokie svarbesni sprendimai ES nepriimami, šių šalių dalyvavimas yra būtinas, pabrėžia R. Vilpišauskas: „Vokietija yra dar svarbesnė nei Prancūzija dėl savo ekonominės svarbos, finansinio indėlio į ES biudžetą ir apskritai į tas sritis, kur reikia pinigų. Kartais juokaujama: prancūzai siūlo idėjas ES, kurias paskui apmoka vokiečiai.“

Rinkimų rezultatai Vokietijoje gali keisti rinkimų baigtis ir kitose ES šalyse. AfD populiarumas įkvepia panašaus požiūrio partijas kitose valstybėse, tačiau Vokietijoje, skirtingai negu Prancūzijoje ar Austrijoje, vis dar dominuoja tradicinės centro partijos. R. Vilpišauskas prognozuoja, kad po šių rinkimų jos ir toliau dominuos Bundestage.

„Daug kas priklausys nuo to, kokia bus proporcija, kiek tradicinės partijos turės vietų ir kiek AfD turės vietų parlamente. Taip pat klausimas, kiek vietų turės Sahros Wagenknecht neseniai įkurta partija, kurios populiarumas svyruoja ties 5 proc. riba ir kuri savo požiūriu į Rusiją, Ukrainą, JAV yra labai panaši į AfD“, – sako politologas.

Dabar daugelis blokui aktualių klausimų juda vangiai, kadangi kitų ES šalių politikai ir Europos Komisija laukia, kol Vokietijoje bus suformuota nauja Vyriausybė.

Briuselyje labiausiai laukiama naujos veiksnios valdančiosios koalicijos. Darbą baigianti Vyriausybė dažnai keldavo neviltį, nusivylimą kitose Europos šalyse dėl savo vidinių ginčų, kurie labai sulėtindavo sprendimų priėmimą. „Arba būdavo taip, kad Vokietijos pozicija apskritai pasikeisdavo dėl ES darbotvarkės klausimų, susijusių su aplinkosauga ar panašiais dalykais. Labiausiai tikimasi Vyriausybės, kuri imtųsi iniciatyvos ir lyderystės ES. Jeigu taip būtų, tai būtų traktuojama kaip teigiamas signalas tradicinėms, centristinėms partijoms kitose šalyse“, – priduria R. Vilpišauskas.

Kitokie konservatoriai

S. Rakutienė mano, kad po rinkimų Vokietijoje laukia įtemptas valdančiosios koalicijos formavimas. „Diskutuojama apie trijų partijų – CDU/CSU, Žaliųjų ir Laisvųjų demokratų – koaliciją, bet kalbama ir apie Didžiosios koalicijos formavimą. Tačiau viskas priklausys nuo situacijos po naujų rinkimų“, – R. Vilpišauskui antrina ji.

Vis dėlto abejonių, kad rinkimų nugalėtojais bus laikomi CDU/CSU, mažai. Tik šįkart F. Merzo vedami konservatoriai bus kitokie nei tada, kai jiems vadovavo A. Merkel. Labiausiai dėl to, kad pasaulis pasikeitė. „A. Merkel palikimas, jos vykdyta politika vertinama labai prieštaringai ir dažnai kritiškai net ir pačioje Vokietijoje ir tarp krikščionių demokratų partijos narių“, – sako VU TSPMI politologas.

„Rusijos veiksmai, agresija, plataus masto karas parodė, kad tai, apie ką anksčiau ilgai kalbėjo Vokietijos politikai, įskaitant ir A. Merkel, kad per prekybą galima sukurti paskatas taikai, galbūt net ir politinėms reformoms Rusijoje, nepasiteisino, atvirkščiai – prisidėjo prie to, kad Kremlius manė, jog dėl energetinių priklausomybių nuo Rusijos Vokietija į 2022 m. pradėtą agresiją prieš Ukrainą reaguos taip pat santūriai, kaip reagavo 2014-aisiais“, – tęsia jis.

„Kremlius suklydo ir, manau, tai irgi lėmė ir tarp pačių Vokietijos politikų, bent jau krikščionių demokratų, dalies socialdemokratų, savikritišką refleksiją dėl praeityje padarytų klaidų. Migracijos politika jau irgi visai kitaip vertinama nei prieš dešimt metų dėl pasikeitusios situacijos. Pasikeitė pasaulis, Europa ir Vokietija, pasikeitė CDU/CSU ir jos nuostatos. Manau, mes tai pamatysime po šių rinkimų“, – teigia R. Vilpišauskas.

Neatstovaujami rinkėjai

Jeigu rinkėjai balsuotų taip, kaip nurodo dalyvaudami apklausose, kuriose FDP ir BSW nepasiekia 5 proc. ribos, po rinkimų kone penktadaliui Vokietijos piliečių nebūtų atstovaujama parlamente. Iki šiol didžiausia už lemtingo barjero neįveikusias partijas balsavusių rinkėjų dalis siekė 15,7 proc. (2013 m.). Kodėl apskritai Vokietijoje buvo įvesta 5 proc. riba?

1949 m. Vokietijos Konstitucijos kūrėjai iš pradžių priešinosi idėjai nustatyti rinkimų slenkstį, esą jis pažeistų demokratinius principus, tačiau galiausiai 5 proc. barjeras vis tiek buvo įvestas.

Kaip rašo FAZ, Vakarų sąjungininkų karinė valdžia pareikalavo pakeitimų. Iš pradžių buvo nuspręsta, kad į federalinį parlamentą gali patekti ir tos partijos, kurios 5 proc. ribą peržengia bent vienoje federalinėje žemėje arba laimėjo bent vieną tiesioginį mandatą. 1953 m. rinkimų įstatymas suvienodino taisykles visos šalies mastu ir įtvirtino reikalavimą partijoms turėti bent tris tiesioginius mandatus. Tais metais Bundestago partijų skaičius sumažėjo nuo 12 iki 7, mažesnės radikalios partijos susilpnėjo, o konservatyviosios jėgos, ypač CDU/CSU blokas, sustiprėjo.

Tačiau pastarųjų metų įvykiai rodo, kad tai neapsaugojo nuo naujų partijų atsiradimo ir radikalių judėjimų įsitvirtinimo parlamente. 1990-aisiais, kai buvusi PDS (dabar – „Die Linke“) atsidūrė ties šiuo barjeru, ji pradėjo aktyviai siekti, kad 5 proc. slenkstis būtų panaikintas. Vokietijos Konstitucinis Teismas visus bandymus atšaukti barjerą atmetė, argumentuodamas, kad jis būtinas parlamento stabilumui užtikrinti.

Rinkėjų nuotaikos

Vasario 4–10 d. RTL/ntv-Trendbarometer atlikta apklausa parodė, kad Vokietijos rinkėjų balsai pasiskirstytų taip:

CDU/CSU – 29 proc.; AfD – 20 proc.; SPD – 16 proc.; Žalieji – 14 proc.; „Die Linke“ (Kairieji) – 6 proc.; FDP (Laisvieji demokratai) – 4 proc. BSW (Sarhos Wagenknecht aljansas) – 4 proc.; kitos partijos – 7 proc.

„Die Linke“ ir Žalieji populiarūs tarp 18–29 metų amžiaus rinkėjų (po 19 proc.), už CDU/CSU balsuotų 16 proc., už AfD – 17 proc.

Pagal apklausą, tik dvi koalicijos turėtų daugumą mandatų (vadinamoji kanclerio dauguma yra 316 vietų): CDU/CSU–SPD (333 vietos) ir CDU/CSU–Žalieji (319 vietų). 23 proc. rinkėjų yra neapsisprendę arba neplanuoja balsuoti

Jei tiesiogiai rinktų kanclerį, balsuotų už: F. Merzą (CDU/CSU) – 25 proc.; Robertą Habecką (Žalieji) – 23 proc.; Olafą Scholzą (SPD) – 17 proc.; Alice Weidel (AfD) – 15 proc.; 21 proc. nerinktų nė vieno iš kandidatų.

52 proc. vokiečių nemano, kad kuri nors partija gali išspręsti šalies problemas.

Pagrindinės partijų pozicijos gynybos ir Ukrainos klausimu

SPD:

palaiko tolesnę karinę ir civilinę paramą Ukrainai, bet „saikingai ir atsargiai“;

nepritaria raketų „Taurus“ tiekimui Ukrainai;

siekia mažiausiai 2 proc. BVP skirti gynybai;

palaiko Ukrainos stojimą į ES, bet neišreiškia pozicijos dėl NATO narystės.

CDU/CSU:

už besąlygišką Ukrainos paramą diplomatinėmis, finansinėmis ir karinėmis priemonėmis;

nors F. Merzas pasisako už „Taurus“ tiekimą, programoje tai neminima;

2 proc. BVP gynybai nurodo kaip minimalią dalį;

palaiko Ukrainos stojimą į ES, bet atsargiau pasisako dėl NATO narystės.

Žalieji:

mato Rusiją kaip didžiausią grėsmę Europai;

už visapusišką paramą Ukrainai;

siekia „žymiai daugiau“ nei 2 proc. BVP skirti gynybai (Robertas Habeckas mini 3,5 proc.);

palaiko Ukrainos kelią į ES ir NATO narystę.

FDP:

ragina nedelsiant tiekti „Taurus“ raketas Ukrainai;

palaiko šių ginklų naudojimą prieš taikinius Rusijoje;

siekia, kad mažiausiai 2 proc. BVP būtų skirta gynybai;

palaiko Ukrainos stojimą į ES ir NATO perspektyvoje.

AfD:

siekia atnaujinti prekybos ryšius su Rusija;

reikalauja nutraukti sankcijas ir atnaujinti dujotiekių „Nord Stream“ veiklą;

nori Ukrainos kaip neutralios valstybės, nepriklausančios NATO ir ES;

kritikuoja ginklų tiekimą Ukrainai finansavimą iš ES fondų.

„Die Linke“:

prieš bet kokį ginklų tiekimą Ukrainai;

remia tik humanitarinę pagalbą ir diplomatines iniciatyvas;

siekia derybų su Rusija;

NATO laiko „Šaltojo karo reliktu“.

BSW:

prieš bet kokį ginklų tiekimą Ukrainai;

prieš raketų „Taurus“ tiekimą;

mato konfliktą kaip „įgaliotinių karą“ tarp JAV ir Rusijos;

pasisako už besąlygines paliaubas;

prieš Ukrainos narystę ES.

Ne toks maištingas, koks atrodo

F. Merzas jaunystėje stengėsi kurti maištininko įvaizdį – turėjo ilgus iki pečių plaukus ir važinėjo motociklu. Nors, kaip laikraščiui „Die Zeit“ yra sakęs vienas jo jaunystės draugas, nebuvo toks maištingas, kaip atrodė.

F. Merzas yra kilęs iš pasiturinčios šeimos – tėvas buvo teisėjas. Politinė jo karjera prasidėjo Europos Parlamente (1989–1994), vėliau tęsėsi Bundestage. 2000-aisiais jis išgarsėjo įvesdamas „Leitkultur“ (vyraujančios kultūros) sąvoką, teigdamas, kad Vokietijoje gyvenantys užsieniečiai turėtų prisitaikyti prie vokiškos kultūros. 2023 m. jis atgaivino šią diskusiją pareikšdamas, kad pirkti Kalėdų eglutę – svarbi vokiškos kultūros dalis.

Asmeninio archyvo nuotr.

2002 m. F. Merzas turėjo užleisti frakcijos Bundestage vadovo poziciją Angelai Merkel. Potencialaus kanclerio ir buvusios ilgametės kanclerės santykiai yra prasti, ypač – dėl skirtingo požiūrio į prieglobsčio politiką. F. Merzas pasisako už griežtą kontrolę, o A. Merkel pagarsėjo tuo, kad prieš dešimtmetį atvėrė Vokietijos sienas pabėgėliams.

2009 m. F. Merzas pasitraukė iš Bundestago, perėjo į privatų sektorių, kur dirbo maždaug dvylikoje stebėtojų tarybų, įskaitant turto valdymo bendrovę „Blackrock“. 2018 m. jis save apibūdino kaip milijonierių, priklausantį „aukštesniajai vidurinei klasei“.

2018 m. F. Merzas teigė galįs perpus sumažinti AfD palaikymą. 2021 m. po trijų bandymų jis buvo išrinktas CDU partijos pirmininku. Šiandien jis siekia pervilioti rinkėjus nuo AfD palaikydamas griežtos prieglobsčio politikos idėjas.

Jo politinė retorika neretai sukelia kontroversijas. Jis yra pavadinęs berniukus su migracijos patirtimi „mažaisiais pašomis“, skundėsi, kad prieglobsčio prašytojai „taisosi dantis“, kai vokiečiai negali sulaukti vizito pas gydytoją. Vėliau jis teigė, kad šie pasisakymai buvo neteisingai suprasti.

Šiandien jaunystės motociklą jis yra iškeitęs į lėktuvą – pilotuoti jį buvusi sena F. Merzo svajonė.

F. Merz yra vedęs teisėją Charlotte, turi tris vaikus ir šešis anūkus. Šeimą jis vadina savo jėgų šaltiniu.