Lietuva neskuba

Po kelis mėnesius trukusios muilo operos konservatoriams bandant į EK išsiųsti savo partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį šį pirmadienį jau ir oficialiai paskelbta alternatyva – antrai kadencijai europarlamentaru išrinktas ekspremjeras Andrius Kubilius.

Pagaliau ir premjerei, ir Prezidentui tinkanti kandidatūra pateikta valdančiajai koalicijai, o šios partijoms ją palaiminus trečiadienį Vyriausybė pritarimo jai oficialiai kreipėsi į šalies Prezidentą Gitaną Nausėdą ir Seimą. Tačiau kol kas neskubama.

Dauguma šalių jau pasiūlė savo atstovus, kai kurios nė nelaukdamos EK pirmininkės Ursulos von der Leyen oficialaus liepos 24 d. laiško, nes yra apsisprendusios, kas joms prioritetas, tad kokios srities posto nori ir kas iš šalies politikų geriausiai tam tiktų. Ketvirtadienio ryto duomenimis, be Lietuvos, savo kandidato oficialiai nenominavo Danija, Portugalija, Liuksemburgas, Italija, Belgija ir Bulgarija. Tiesa, Belgijoje ir Bulgarijoje po rinkimų formuojamos naujos vyriausybės, tai komplikuoja kandidato į EK parinkimą.

Pavardžių tikimasi bent iki rugpjūčio pabaigos, tačiau Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pareiškė, kad balsavimas dėl mūsų kandidato į EK parlamente gali būti rengiamas sušaukus neeilinę sesiją, bet gali būti, kad bus sulaukta ir Seimo rudens sesijos, prasidėsiančios rugsėjo 10 d.

Kol Briuselyje jau baigiama matuotis postus, gal Lietuvoje vis dar skaičiuodama, ar užteks balsų, o gal dar reikia įkalbinėti pritarti kompromisinei kandidatūrai?

Disproporcija: U. von der Leyen galvos skausmas – lyčių pusiausvyra, tai ji laiko vienu iš prioritetinių savo vadovavimo principų. Kol kas pasiūlytos vos šešios moterų kandidatūros. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Partiniai žaidimai

Konservatoriai kremta jų pačių arogancijos ir nesiskaitymo net su koalicijos partneriais vaisius. Užtarimo savo pirmajam pasirinkimui G. Landsbergiui jie daugiau ieškojo ne Lietuvoje, o Briuselyje, lyg paspaudus iš viršaus – neva jo labai nori Briuselis – nuomonė Lietuvoje pasikeistų. Tačiau Europos liaudies partijos prezidento Manfredo Weberio žodis įspūdžio nepadarė.

Prezidentas G. Nausėda sulaukė nemažai kritikos ir negali sakyti, kad visai be pagrindo, – atseit jam tiktų bet kuris kandidatas, išskyrus vieną. Tačiau tezę galima apsukti ir kitaip: kodėl konservatoriams tiek laiko tiko tik vienas, kurį netgi vengė garsiai įvardyti?

A. Kubilius Prezidentui tiko. Palankiau, nors irgi be didelio entuziazmo, jo kandidatūrą sutiko ir valdančiosios koalicijos partneriai. „Pastaruoju metu diskusijose dėl Lietuvos atstovo EK buvo pernelyg daug dėmesio konkrečioms asmenybėms. Turime susigrąžinti prarastą laiką ir patvirtinę kandidatą susikoncentruoti į valstybės interesų gynimą siekiant užsitikrinti kuo reikšmingesnes būsimojo komisaro atsakomybes“, – Laisvės frakcijos sprendimą pritarti A. Kubiliaus kandidatūrai argumentavo jos seniūnas Vytautas Mitalas. Ją palaikyti nutarė ir Liberalų frakcija, žinoma, ir konservatoriai.

Premjerė Ingrida Šimonytė vylėsi: „Noriu tikėti, kad ir opozicijos frakcijos, jeigu vertins objektyviai, galės per save perlipti ir įvertinti A. Kubiliaus patirtį ir gebėjimus.“ Tačiau opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Regionų partijos frakcijos pareiškė A. Kubiliaus kandidatūros nepalaikysiančios. Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“ su kandidatu susitikusi dar nebuvo ir savo pozicijos neįvardijo.

LSDP pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė neigiamą sprendimą aiškino taip: „Frakcijoje aptarėme tą laikotarpį, kai A. Kubilius buvo premjeras. Puikiai prisimename jo inicijuotas naktines mokesčių reformas, įvairius optimizavimus, net pensijų sumažinimus. Tai skausminga istorija, kurią didelė dalis visuomenės kuo puikiausiai prisimena. Todėl mūsų frakcija Seime mano, kad palaikyti A. Kubiliaus kandidatūrą šiuo atveju būtų neteisinga.“

Prieš konservatorius bumerangu atsisuko ir jų pačių elgesys skiriant ankstesnius eurokomisarus. LSDP frakcijos Seime seniūnė Rasa Budbergytė priminė: „Kai buvo siūlomas socialdemokratų kandidatas į komisarus V. Andriukaitis, konservatoriai šios kandidatūros nepalaikė ir pats A. Kubilius balsavo prieš. Jiems buvo nė motais, kad V. Andriukaitis buvo ir yra itin patyręs politikas, kuris puikiai tiko šioms pareigoms. Jie priėmė principinį sprendimą V. Andriukaičio nepalaikyti, nors gerų argumentų prieš net neturėjo.“

Dėl tokio valdančiųjų partijų, o ne visos valstybės interesų paisymo Lietuva, skirtingai nei nemažai kitų šalių, dar niekada nėra siūliusi eurokomisaro antrai kadencijai, nors tokiu atveju galimybių gauti svarbesnį postą yra daugiau. Siunčiame tuo metu valdančiosios partijos, o ne Lietuvos atstovą.

Štai įtakingas leidinys „Politico“ atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžiui, Nyderlandai ir vėl į eurokomisarus pasiūlė Wopkę Hoekstrą, nors jo atstovaujamos partijos dabar Nyderlandų Vyriausybėje nėra.

Demokratų lyderis Saulius Skvernelis kėlė idėją EK palikti šios kadencijos mūsų eurokomisarą Virginijų Sinkevičių. Tik gaila, kad tokia mintis S. Skverneliui, anuomečiam premjerui, nekilo prieš penkerius metus, nes ligtolinis eurokomisaras V. Andriukaitis turėjo daugiau galimybių Lietuvai pagaliau pelnyti aukštą postą EK nei V. Sinkevičius, prieš penkerius metus išsiskyręs tik tuo, kad pagerino EK nario jaunystės rekordą.

Beje, 2019 m. anuomet 28-erių V. Sinkevičius buvo dešimtmečiu jaunesnis nei ankstesnė šio rekordo savininkė, o šįsyk 68-uosius einantis Andrius Kubilius bus tarp vyriausių EK narių. Tarp jau pasiūlytų už jį vyresnis tik 69-erių Prancūzijos atstovas Thierry Bretonas.

Prioritetai: LSDP kandidato į EK V. Andriukaičio konservatoriai, tarp jų ir A. Kubilius, nepalaikė, nors jis puikiai tiko šioms pareigoms. Į EK siunčiame valdančiosios partijos, o ne valstybės atstovą. / R. Riabovo / BNS nuotr.

Įvardijo pranašumą

Vis dėlto A. Kubiliaus pranašumas prieš konservatorių svajonių eurokomisaru buvusį G. Landsbergį akivaizdūs. Prezidentas ekspremjerą A. Kubilių pavadino aktyviu ir nuosekliu politiku, o užsienio reikalų ministrą G. Landsbergį – siauro profilio varžovu.

A. Kubilius iš tiesų yra universalesnis politikas, tad galėtų pretenduoti ir į su ES plėtra ar saugumu, ir su ekonomika ar energetika susijusius eurokomisaro postus. Ilgametis Lietuvos, o dabar ir europinės politikos vardas gal padės Lietuvai EK gauti kokią įtakingesnę sritį nei žuvų, reikšmingesnį portfelį srityse, kurios aktualios stiprinant Lietuvos konkurencingumą ar panaudojant patirtį saugumo, Rytų politikos klausimais. Pats A. Kubilius prioritetu laikytų sritis, kuriose Lietuva turi išskirtinės patirties, pavyzdžiui, ES plėtros.

Antra vertus, jei Lietuvai kandidatas buvo nuo atsarginių suolelio, kodėl Europos komandoje turėtų patekti į svarbiausią sudėtį?

Septyniems iš 27 šios kadencijos eurokomisarų jų valstybės pasiūlė tęsti darbą. Latvis V. Dombrovskis dirbs jau trečią kadenciją, slovakas M. Šefčovičius – penktą.

Septyni tie patys

Ką į ES vykdomąją valdžią deleguoja kitos valstybės?

Septyniems iš 27 šios kadencijos eurokomisarų jų valstybės pasiūlė tęsti darbą.

EK pirmininkės postą išsaugojo 65-erių vokietė U. von der Leyen, iki šių pareigų buvusi Vokietijos gynybos ministre. EK pasilikti siekia ir du jos vykdomieji pavaduotojai. 53-ejų Latvijos ekspremjeras Valdis Dombrovskis, kuravęs ekonomikos klausimus, EK dirbs jau trečią kadenciją. Jau per pirmą jis buvo pelnęs EK viceprezidento postą. 58-erių slovakas Marošas Šefčovičius, dabar atsakingas už Europos žaliąjį kursą, anksčiau – diplomatas, Slovakijos atstovas prie ES, EK nariu bus penktą kadenciją, per dvi turėjo vicepirmininko postą.

Prancūzai ir vėl į EK siunčia dabartinį vidaus rinkos komisarą 69-erių T. Bretoną. Jam vėl matuojamas įtakingiausios ekonomikos srities, o gal naujas gynybos komisaro portfelis. Prie jų dera įspūdinga jo karjera, ir ne tik politikoje: jis ne tik buvęs Prancūzijos ekonomikos, finansų ir pramonės ministras, bet ir vadovavo „France Télécom“ (vėliau tapusios „Orange“), IT milžinui „Atos“, buvo Harvardo verslo mokyklos profesorius.

Nyderlandai vėl sau atstovauti pasirinko 50-metį šalies vicepremjerą, buvusį užsienio ir finansų ministrą W. Huestrą, Kroatija – 67-erių buvusią Dubrovniko merę ir savo šalies parlamentarę Dubravką Šuicą. Vengrija į EK vėl siunčia 52-ejų Oliverį Várhelyi, šią kadenciją už kaimynystę ir plėtrą atsakingą eurokomisarą. Vis dėlto reikia tikėtis, kad gal šios srities portfelis atiteks šaliai, labiau palaikančiai Ukrainos ir Moldovos siekį tapti ES narėmis.

Išsiskiria estų postas

Žinoma, kuo didesnės politinės patirties politiką į EK siunčia šalis, tuo įtakingesnio portfelio gali tikėtis. Tarp naujokų įtakingiausias postas atiteks lig tol Estijos Vyriausybei vadovavusiai 47-erių Kajai Kallas – ji taps vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalams ir saugumo politikai. Tai pirmas kartas, kai mūsų regiono atstovas gauna tokį aukštą postą Bendrijoje.

Beje, jos tėvas, taip pat buvęs Estijos premjeru, Siimas Kallasas buvo pirmas Estijos deleguotas eurokomisaras, pelnė ir EK viceprezidento postą. EK vicepirmininko postą turėjo ir kitas Estijos atstovas – ekspremjeras Andrusas Ansipas, taip pat ir latvis V. Dombrovskis. Lietuvai vienintelei iš Baltijos šalių kol kas toks postas nebuvo pasiūlytas.

Beveik visi ir kiti naujos kadencijos EK naujokai – patyrę politikai, vadovavę ne vienai savo šalies ministerijai, užėmę kitus aukštus postus. Dauguma varžosi dėl ekonomikos, finansų pramonės srities postų, nes jie ES politikoje vieni svarbiausių. Austrija siunčia savo finansų ministrą 52-ejų Magnusą Brunnerį, Airija – taip pat šios srities savo Vyriausybės atstovą 47-erių Michaelą McGrathą, Slovėnija – Audito rūmams vadovavusį 57-erių Tomažą Veselą. Čekija norėtų, kad jai atstovautų prekybos ministras 57-erių Josefas Sikela, Suomija pasirinko 52-ejų trečią kadenciją europarlamentarę, buvusią Suomijos Vyriausybės narę Henną Virkkunen.

Ispanija į EK siunčia 55-erių ekologijos ministrę Teresą Riberą, Kipras – 56-erių eksministrą, ekologijos profesorių Costą Kadį. Graikijai turėtų atstovauti 45-erių buvęs Europos regionų komiteto pirmininkas, Centrinės Makedonijos regiono gubernatorius Apostolos Tzitzikostas, Švedijai – 51-ų Europos ministrė Jessika Roswell, Lenkijai – 50-ies ambasadorius prie ES Piotras Serafinas.

Rumunija šią savaitę paskelbė savo siūlomą atstovą – 39-erių EP pirmininko pavaduotoją, buvusį ES reikalų ministrą Viktorą Negrescu.

Kol kas jauniausią ir mažiausiai įspūdingos politinės karjeros kandidatą pasiūlė Malta – 34-erių ministro pirmininko sekretoriato vadovą Glenną Micallefą. Iki tol jis buvo Maltos ES koordinavimo departamento generalinis direktorius. Kaip skelbė „Times Malta“, šios šalies premjeras Robertas Abela tikėjosi į EK pasiūlyti buvusį ministro pirmininko pavaduotoją Chrisą Fearne'ą, tačiau šie planai žlugo, kai paaiškėjo, kad jis turi stoti prieš teismą dėl galimo sukčiavimo ligoninių skandale.

Atmintis: pasak V. Blinkevičiūtės, socialdemokratai, prisimindami A. Kubiliaus, kaip premjero, naktines mokesčių reformas, optimizavimus, net pensijų sumažinimus, jo neparems. / S. Lisausko / BNS nuotr.

Be lyčių pusiausvyros

Dabar U. von der Leyen laukia sudėtinga dėlionė. Skirstydama portfelius ji turi ne tik paisyti kandidato kompetencijos ir politinės patirties, bet ir laikytis politinių partijų pusiausvyros, atsižvelgti į geografines proporcijas. Todėl Lietuvai gali būti sunku pelnyti geidžiamą su užsienio politika susijusį portfelį, nes aukščiausias šioje srityje jau numatytas Estijai.

Nyderlandai į eurokomisarus vėl pasiūlė Wopkę Hoekstrą, nors jo atstovaujamos partijos Nyderlandų Vyriausybėje dabar nėra.

Jau dabar akivaizdi problema – kol kas vos šešios moterų kandidatūros, o U. von der Leyen lyčių pusiausvyrą laiko viena iš prioritetinių savo vadovavimo principų. Be pačios EK pirmininkės, moteris sau atstovauti pasirinko tik Estija, Kroatija, Suomija, Ispanija ir Švedija. Pirmąją U. von der Leyen kadenciją EK vyrų ir moterų buvo daugmaž po lygiai, tačiau šįsyk siūloma daugiau vyrų, o prašymo pateikti dvi – vyro ir moters – kandidatūras šalys, bent jau viešai, nepaiso.

Šalys savo kandidatus turi pasiūlyti iki rugpjūčio pabaigos. Po pokalbių su U. von der Leyen savo žodį tars ir EP. Pavyzdžiui, 2019 m. nepritarta Prancūzijos, Rumunijos ir Vengrijos siūlomoms kandidatūroms ir šios šalys turėjo pasiūlyti kitas.

Tikimasi, kad naujoji EK darbą pradės lapkritį.

Lietuvos atstovai EK

2004 m. Lietuvai įstojus į ES, pirmąja Lietuvos eurokomisare tapo Dalia Grybauskaitė, į Briuselį išvykusi iš finansų ministrės pareigų. Kelis mėnesius iki EP rinkimų ir naujos EK patvirtinimo naujųjų ES narių atstovai dirbo kartu su esamais komisarais, D. Grybauskaitė – su švietimo ir kultūros. Prasidėjus naujai kadencijai jai teko gana prestižiniu laikomas finansinio programavimo ir biudžeto komisarės postas.

Kai 2009-aisiais europinę karjerą ji nutarė iškeisti į Lietuvos prezidento postą, vieša paslaptis, ji pati inicijavo, kad ją pakeistų anuometis finansų ministras Algis Šemeta, ir ne todėl, kad labai tinkamas į EK, bet kad nepopuliaraus ministro neliktų Lietuvos Vyriausybėje. A. Šemeta buvo atsakingas už mokesčius, muitų sąjungą, auditą ir kovą su sukčiavimu.

2014 m. D.Grybauskaitę perrinkus antrai kadencijai, niekas neabejojo, kad tai jos iniciatyva į auksinę politinę tremtį išsiųstas tuometis sveikatos apsaugos ministras V. Andriukaitis. EK jis buvo atsakingas už sveikatą ir maisto saugą.

2019 m. Lietuvai atstovauti LVŽS parinko tuometį ekonomikos ir inovacijų ministrą V. Sinkevičių. Jis gavo aplinkos, vandenynų ir žuvininkystės postą.