– Čia, iš tikrųjų, labai daug dedamųjų. Viena dedamoji – tai, kad Lietuvos perdirbėjai dažnu atveju savo nuosmukius kitose rinkose kompensuoja per vietinę rinką, tai kadangi mes lojalesni vietiniams produktams, atitinkamai ir gauname už tai susimokėti „premiją“. Kartais net šiek tiek kelia šypseną, kai vietinė produkcija kainuoja šiek tiek brangiau negu atvežtinė itališka, airiška, kalbant apie sviestą. Kitas dalykas – nuo naujųjų metų sulaukėme naujų iššūkių – tai akcizo padidėjimas degalams, minimalios algos padidėjimas. Tad turbūt ne tik pieno, bet ir kituose sektoriuose matysime siurprizų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Lenkai neseniai paskelbė, kad siekdami stabilizuoti kainas į rinką paleis apie 1 000 t šaldyto sviesto, kuris guli valstybės rezervuose. Kodėl būtent sviestas valstybei yra toks svarbus? Lietuvoje tokio rezervo lyg ir neturime.

– Toks rezervas buvo kažkada. Jis yra skirtas tokiems nenumatytiems atvejams kaip stichinės nelaimės, karai ir pan. Tokiame strateginiame rezerve yra laikomi ilgai galiojantys produktai – cukrus, miltai, taip pat ir sviestas, nes jį galima užšaldyti ir laikyti ilgai. Kiek žinau, šis rezervas Lietuvoje yra panaikintas. Lenkai jį turi. Iš mūsų perspektyvos tai galbūt yra šiek tiek keista, bet lenkai pamatė, kad sviestas brangsta, jų sviesto kainos vidurkis nuo 1,6 euro pakilo iki daugiau kaip 2 eurų, dėl to ėmėsi iniciatyvos daryti intervenciją, t. y. padidinti sviesto kiekį rinkoje ir taip sumažinti kainą. O mes dabar pakelį sviesto, to „brendinio“, pavadinkime, perkame už daugiau kaip 3 eurus, ir niekas jokios iniciatyvos nesiima.

– Ar realu, kad 2025-aisiais pakelis sviesto gali kainuoti net ir 4 eurus?

– Tiesą sakant, tai prognozuoti kol kas yra sudėtinga, nes JAV, Okeanija jau susitvarkė su laikinu sviesto trūkumu ir kainos pradėjo mažėti. Europoje kol kas kainos laikosi stabiliai, o pas mus yra įprasta, kad kainų pakilimas dažnu atveju nėra susijęs su svyravimu, tiesiog yra pripratinama prie naujo kainų lygio ir jis yra stabilus. Šiandien, sakyčiau, tai jau yra gana aukštas lygmuo, bet yra ir tikimybė, kad kaina augs, nes Lietuvos pieno supirkimo kaina didėja. Mes artėjame prie ES vidurkio, lenkai vis tiek kol kas superka brangiau, bet mes lenkiame savo kaimynus. Kodėl taip įvyko? Pieno supirkimo kiekis Lietuvoje drastiškai sumažėjo, nes tiesiog nėra pasiūlos, išnyko smulkieji ir vidutiniai ūkiai, kuriems buvo mokama labai maža kaina, ir dėl to dabar perdirbėjai priversti ieškoti alternatyvų. Priklausomai nuo to, kaip jiems seksis išspręsti trūkumo klausimą, gali svyruoti ir kaina.

Turbūt ne tik pieno, bet ir kituose sektoriuose matysime siurprizų.

– Kas atsitiko ES, kodėl čia brangsta pieno produktai?

– Praeitais metais mes matėme supirkimo kiekio mažėjimą. Dėl to galimai susidarė tam tikras atskirų produktų trūkumas. Sviestas buvo vienas iš jų. Šiandien vartojimas atsistojo į vietą ir reikia jį kažkaip užpildyt, o supirkimo kiekio padidinti staiga neįmanoma, reikia sulaukti, kol padidės produktyvumas ar gamyboje bus pasitelkta daugiau karvių. Šis procesas nėra toks lankstus. Čia, manau, yra pagrindinė problema. Yra turbūt ir kitų problemų, bet tai dabar būtų daugiau spekuliacijos nei faktai.

– Kalbant apie 2025-uosius, kokių siurprizų, be pieno produktų kainų, taip pat galime tikėtis parduotuvių lentynose?

– Mes jau dabar matome tendenciją, kuri prasidėjo dar spalio–lapkričio mėnesiais, [...] t. y. kainų augimą. Ir ne tik pieno produktų, mėsos, duonos ir pan. taip pat. Kuo tai argumentuoja gamintojai, perdirbėjai, o kartu turbūt ir prekybininkai, – pabrangęs transportas, matome, kad brangsta šiek tiek ir nafta dėl visų nestabilumų ir pan., taip pat – minimalios algos padidėjimas, na, ir trečia dedamoji, apie kurią mes kol kas turime labai mažai informacijos, bet tai taip pat kelia kainas, – aplinkosauginiai reikalavimai pakuotėms. Kiek kiekvienas iš šių aspektų prisideda? Kai kuriais atvejais mes galime džiaugtis, kad tai yra maža dalelytė, bet gamintojai turbūt nenori to dengti iš savo sąskaitos, jie tai perkelia ant vartotojo pečių, o kokio nors barjero, kuris sulaikytų konkurenciją, neturime.