– Ieškote būdų, kaip dar sykį panaudoti nereikalingus daiktus ir padaryti juos stilingus ir norimus nešioti?

– Būtent. Šiuo metu vadinu save kūrėja-siuvėja.

– Tačiau juk ne visada taip buvo? Po mokyklos išvykote į Bulgariją studijuoti kulinarijos paslapčių?

– Iš tiesų buvo dar kitaip. Išsilaikiau egzaminus ir turėjau studijuoti farmaciją, bet... įvyko, kaip aš sakau, gyvenimas ir mano širdis nusprendė, kad noriu keliauti. Kadangi dar viena bendramokslė mąstė apie kulinariją, susėdusios abi pasitarėme ir nusprendėme vykti studijuoti į Bulgariją. Mokslai vyko anglų kalba. Juos baigusi dirbau keliuose restoranuose, Bulgarijoje praleidau septynerius metus.

– Kiek supratau, draugei labiau rūpėjo kulinarija, o jums – pabėgimas iš namų, savarankiškas gyvenimas, naujos šalies pažinimas?

– Ne tik... Gaminti mėgau jau nuo vaikystės. Tik gal daugiau visokius saldumynus. Sugalvojau, kad vienu šūviu nušausiu tris zuikius – įgysiu profesiją, išmoksiu anglų kalbos ir dar pakeliausiu. Kodėl pasirinkome HRC Culinary Academy Bulgarijoje? Maždaug prieš dešimt metų tai buvo viena geriausių kulinarijos mokyklų Europoje pagal kainos ir kokybės santykį. Mokslai, tiesa, buvo mokami, bet pradėjusios studijas turėjome galimybę ir dirbti. Ypač patiko praktika. Dėl jos pagyvenau ir Belgijoje, ir Kroatijoje. Žodžiu, iš pradžių mus sužavėjo mokslų programa, o ilgainiui – ir pati Bulgarija.

Medžiagos: su niekuo nesupainiojamiems krepšiams kurti M. Tamulionytė naudoja džiuto maišus ir medvilnę. / M. Tamulionytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ketverius metus dirbote veganiškame restoranėlyje Bulgarijos sostinėje Sofijoje. Ar tai lėmė, kad išmokote gyventi tvariau, lėčiau, organiškiau?

– Galima sakyti ir taip. Dar išmokau bulgarų kalbą ir sužinojau, kaip reikia gaminti veganišką maistą. Susipažinau su vienu bulgarų vaikinu. Įsimylėjau. Vegane netapau, bet maitinausi tikrai kur kas sveikiau nei gyvendama Lietuvoje: juk ta šalis turi puikios kokybės vaisių ir daržovių ištisus metus!

Tas restoranėlis, kuriame dirbau, padarė stiprią įtaką ne tik mano mitybai, bet ir gyvenimo būdui. Be to, jo savininkė mane globojo kaip tikra mama. Ten išmokau kurti naujus receptus ir supratau, kad širdies gilumoje esu kūrybininkė. Todėl kad ir ką daryčiau – gaminčiau maistą ar siūčiau (kuo dabar užsiimu Lietuvoje) – į visas savo veiklas žiūriu per kūrybos prizmę.

– Kūrybininkės-kulinarės karjerą pradėjote nuo daržovių pjaustymo ir indų plovimo virtuvėje?

– Pirmus tris mėnesius tik tai ir dariau. Kadangi tame veganiškame restorane dirbo vyresnio amžiaus žmonės, jie nemokėjo angliškai, taigi man teko mokytis bulgariškai. Kai pramokau kalbos, tapau atsakinga už visą virtuvę – karštą, šaltą maistą, gėrimus. Žodžiu, pirma ateidavau ir paskutinė, užrakinusi restorano duris, išeidavau.

– Šįmet bus treji metai, kaip esate Lietuvoje, įsikūrėte Vilniuje ir bandote pagauti laimės paukštę už uodegos – iš emigrantės kulinarės tapti tvaria siuvėja. Kaip sekasi?

– Pradžioje, vos grįžusi, apsistojau pas tėvus Mažeikiuose. Norėjau pamažu adaptuotis Lietuvoje. Kai jau apšilau kojas, ėmiau sukti galvą, ką norėčiau čia veikti. Nusprendžiau sostinėje mokytis siuvimo. 

M. Tamulionytės asmeninio archyvo nuotr.

– Siuvimo? Juk parvykote į Lietuvą su kulinarės diplomu?

– Taip, bet jau ten būdama po truputį ėmiau siūti. Iš tiesų visada svajojau jei ne pati tą daryti, tai bent samdyti žmogų, kuris mokėtų siūti apatinį trikotažą – pižamas, naktinukus ir pan. Kai dėl susiklosčiusių aplinkybių išėjau iš to veganiško restorano, turėjau daug laisvo laiko. Kol ieškojau kito darbo, nusipirkau seną siuvimo mašiną ir, žiūrėdama „YouTube“ filmukus, mokiausi siūti.

Pradėjau nuo paprasčiausių medžiaginių daugkartinių maišelių. Bulgarijoje jie kaip tik buvo popūliarūs. Ėmiau prekiauti jais per feisbuką (Bulgarijoje labai populiarios feisbuko grupės, vienijančios savo rankų darbo gaminiais prekiaujančius kūrėjus.) Nieko per daug iš jų neuždirbdavau, bet už gautus pinigėlius jau galėjau įsigyti naujų medžiagų, iš kurių ir vėl siūdavau.

Vieną dieną klientė paprašė pasiūti maišelį su daug kišenių… Tą naktį, pamenu, net užmigti negalėjau galvodama, kaip tokį reikės sukonstruoti. Pasiuvau jai tą kišeniuotą maišelį, o kai jį pardaviau – panašaus užsimanė ir kitos moterys. Tuomet nieko kito daugiau nedariau, kaip tik siuvau tuos maišelius su kišenėmis. Turbūt kokius metus ar net ilgiau.

– Kulinarija buvo nustumta į šoną, o vietoj to atsirado siuvimas?

– Po truputį darbavausi ir siuvau tuos maišelius, laiko pradėti rimtesnius siuvimo mokslus neturėjau. Dar ėmiau dirbti vienai lietuvių firmai per nuotolį. Tada pasaulį sustabdė pandemija. Grįžau namo ir ėmiau siūti tuos savo krepšelius čia. Deja, deja… Iš pradžių (priešingai nei Bulgarijoje) niekam jų nereikėjo, o Mažeikiuose net audinių parduotuvės normalios nebuvo.

– Bandote pasakyti, kad prie tvarių medžiagų jus privedė pats gyvenimas?

– Panašiai. Ir dar internetas. Kažkur jo platybėse pamačiau, kad iš kavos maišų siuvami sėdmaišiai. Tuomet pagalvojau – o kodėl ne rankinės? Pradėjau ieškoti, kas Lietuvoje parduoda kavos maišus. Daugiau pasigilinusi supratau, kad tai netgi problema, nes kavinės, kurių klientai kasdien išgeria daug kavos, tų maišų neturi kur dėti. Viename maiše yra apie 60 kg kavos pupelių. Iškračius jas maišas tampa atlieka. Tačiau džiutas yra tokia medžiaga, kuri užkasta į žemę lengvai suyra.

Nežinau, kur jie dėdavo maišus anksčiau, bet dabar parduoda man. Netgi kreipiasi didieji pupelių skrudintojai klausdami, ar man jų reikia, bet aš tiek daug maišų neturiu kur sandėliuoti. Bendradarbiauju su keletu mažų kavinių Vilniuje. Taip pat savo rankinėms naudoju medvilnę, bet stengiuosi ją pirkti šimtaprocentinę, kaip ir liną, nes tik tokie audiniai yra perdirbami.

M. Tamulionytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip gimė pats pirmas jūsų krepšys iš kavos maišo?

– Parašiau vienai Vilniaus kavinei. Gavau du maišus. Draugas atvežė juos iš sostinės į Mažeikius. Štai nuo tos dienos ir prasidėjo mano eksperimentai. Įdomiausia, kad tie maišai būna skirtingi, nes atkeliauja iš viso pasaulio. Užrašai gali būti vienodi, bet koks dažų taškiukas, įplyšimas ar kokia iliustracija būtinai skirsis. Dažnai ant maišo būna pažymėta šalis, iš kurios jis atkeliavo. Man labai primena loteriją, nes niekada nežinau, ką gausiu. Šiandien, beje, jau turiu atsirinkusi savo mėgstamiausius maišus, iš kurių siuvu, nes norisi palaikyti ir šiek tiek pastovumo – kurti savo braižą.

– Iš tiesų jūsų milžiniško dydžio džiuto krepšių su niekuo nesupainiosi… Tačiau siuvate ne vien juos?

– Na, taip. Pasibaigus pandemijai išvykau į Vilnių, kur pradėjau lankyti persikvalifikavimo kursus vienoje profesinėje mokykloje. Ten pagaliau išmokau siūti ne tik maišelius ar krepšius, bet ir drabužius. Praktiką atlikau Portugalijoje. Ten teko taisyti drabužius, o juk visada maniau, kad naują pasiūti yra kur kas lengviau, nei pataisyti seną! Smagu, kad daug žmonių ateina pas mane prašyti ir šios paslaugos. Vadinasi, tie žmonės yra sąmoningi, neprisideda prie greitosios mados.

Dabar mano gyvenime pats laimingiausias etapas: dirbu mėgstamą, kūrybišką darbą, mano siuviniai tvarūs – taigi, prisidedu prie švaresnio pasaulio, o svarbiausia – gyvenu Lietuvoje.

Šiuo metu esu susikūrusi prekės ženklą MONEO (pagal savo vardą), imu siūti ne tik rankines, bet ir sukneles, chalatėlius, kimono, kelnių ir marškinių komplektukus. Vis dėlto didžiausio susidomėjimo kol kas sulaukia mano krepšiai iš kavos maišų. Dar neteko matyti, kad kas tokius siūtų… Stengiuosi, kad visi jie turėtų šešias kišenes, nes jos jau tapo mano firminiu akcentu – būtent dėl to dažnai žmonės manęs ir ieško. Rankinių viršus yra užtraukiamas raišteliais, kad daiktai būtų saugiai sudėti ir neiškristų.

– Sakote, kad krepšiai iš kavos maišų patys populiariausi, o pati ar mėgstate kavą?

– Labai. Geriu ją be jokių priedų. Du kartus per dieną. Man pati gardžiausia kava iš espreso kavinuko, bet ne iš kavos aparato. Tuomet labiau jaučiasi riešutinis jos poskonis.

– Krepšius siuvate iš džiuto – vienos tvirčiausių augalinių pluoštų ir, kaip rašo „Vikipedija“, antros pagal populiarumą medžiagos po medvilnės…

– Naudoju ne tik džiutą, siūdama dedu į krepšį ir medvilninį pamušalą, kuris dažniausiai būna su šešiomis kišenėmis. Į jas galima prisikrauti visko. Jei einate į parduotuvę, į kiekvieną kišenę – skirtingų daržovių ar vaisių (nebereikės maišelių), jei su vaiku į paplūdimį – poilsiui ir žaidimams reikalingų daiktų. Manyčiau, kad mano krepšius vertina moterys, į pasaulį žiūrinčios labai praktiškai.

– Kaip manote, jei jūsų rankinės nebūtų siuvamos su tvarumo etikete, ar moterys vis tiek jas mėgtų? Ar jums neatrodo, kad daugeliui jaunų žmonių tvarumas šiuo metu rūpi daugiau dėl mados?

– Nepavadinčiau šito judėjimo mada: jaunimui išties tai rūpi. Daugeliui tvarumas jau tampa gyvenimo būdu. Pažiūrėkite, kiek jaunų žmonių renkasi persiūtus drabužius, kuriems įkvėpimo ieško dėvėtų drabužių parduotuvėse, ir kokia dabar populiari „Vinted“ platforma. Niekas nebenori greitosios mados drabužių. Visi siekia būti originalūs. Tereikia pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis ir pamatysite labai įdomiai apsirengusių žmonių, kurie atrodo tarsi nužengę iš kokio fantastinio filmo…

Kalbant apie mano rankines? Žiūrėdami į jas ne visi ir supranta, kad jos pasiūtos iš kavos maišų. Dažnam reikia pasakyti, duoti pauostyti, nes jos iš tiesų kvepia kava.

– Koks jūsų pačios rengimosi stilius?

– Patogus (šypsosi). Mėgstu kavos pupelių, kapučino, latė spalvas. Prie jų derinu baltą. Mano mama visą gyvenimą mezgė. Todėl, kai nuvažiuoju į gimtuosius kraštus, pasikuičiu mamos drabužių spintoje, prisirankioju visokių jos megztų gerų dalykų, kurie šiandien atrodo labai madingai. Niekada nepuolu pirkti naujo daikto gerai neapmąsčiusi. Kadangi labai mėgstu keliauti, dažnai mintyse pasveriu: na, gerai, Monika, ar nori šito švarkelio, o gal geriau tuos pinigus atidėti kelionei?! Perku tik tuomet, jei porą savaičių apie tą daiktą intensyviai galvoju (juokiasi).

M. Tamulionytės asmeninio archyvo nuotr.

– Norint gyventi tvariai, reikia vos ne kiekvieną akimirką apie tai galvoti – kai išeini iš namų, kai gamini valgyti, kai apsiperki parduotuvėje ir t. t. Tai vargina…

– Nemanau. Gal tik iš pradžių. Kai viską susidėlioji galvoje, toliau procesas vyksta automatiškai. Ir rūšiuoji, ir stengiesi duoti daiktui antrą šansą, ir gamini tiek, kad suvalgytum. Dar gyvendama Bulgarijoje pastebėjau, kad žmonės daugiausia išleidžia maistui, kurio viso net nesuvalgo. Laimei, planuoti, ką valgysime kitą dieną, man tarsi įgimta: jau mano tėvai tai darydavo ir paskaičiuodavo, kiek ko pirkti... Pamenu, dar gyvendama pas juos, vieną vasarą iš mamos siūlų likučių prigaminau auskarų. Papuošiau juos karoliukais ir Klaipėdoje, Jūros šventėje, pardavinėjau.

– Feisbuke dalijotės, kad iš savo tvarių siuvinių ilgainiui norėtumėte išvystyti nedidelį šeimos verslą. Jūs siuvate, o draugas?

– Modestas viską, ką man pavyksta sukurti, fotografuoja. Padėjo atidaryti e. parduotuvę, interneto svetainę. Manau, kad bet kokiam verslui pradėti reikia mažiausiai dvejų metų. Čia tas pats, kas ir draugystė su vaikinu, – tiek laiko reikia apsitrinti, aštriems kampams nugludinti. Vienas lauke ne karys, todėl esu Modestui be galo dėkinga. Kartu lengviau. Gimsta daugiau idėjų.

Mažą verslą vystyti tikrai sunku. Kas tai darė, žino, kiek darbų, atsakomybių gula ant tavo pečių: kurti, surasti klientų, konkuruoti, mokėti mokesčius, bendrauti, rašyti, plauti, tvarkyti, pirkti, taisyti ir t. t. Šiuo metu mūsų svajonės didelės, tai ir pastangų reikia daugiau. Svajoju pagaliau išsinuomoti darbui patalpas, bet kol kas siuvu namuose. Kita vertus, jei mudviejų svajonės būtų mažesnės, pragyvenimui tikrai užtektų. Tačiau norime augti, tobulėti, didėti ir savo tvarių siuvinių idėja užkrėsti kuo daugiau žmonių.

– Gal tie septyneri metai, praleisti Bulgarijoje, įnešė į jūsų kasdienį gyvenimą naujų vėjų – įpročių, ritualų?

– Man labai patiko jų stiprus šeimos kultas. Ten, būdavo, susirenka visa šeima po darbo – sėdi, valgo, bendrauja. Jiems svarbu ir padėkoti Kūrėjui už tai, kad šiandien turi ką valgyti, taip pat – gražiai paserviruoti stalą. Dar jie labai daug kartų apsikabina… Anot bulgarų, jei per dieną mažiausiai dešimt kartų neapsikabini, tiesiog negali būti laimingas. Be galo patiko tas jų šiltumas. Iki šiol jaučiu šiam kraštui, jo žmonėms nostalgiją, kartais juos sapnuoju. Aišku, visko ten buvo: ir šilto, ir šalto, – juk gyvenau viena, be artimųjų. Užtai ši šalis mane subrandino kaip asmenybę.

– Kokių tvarių idėjų turite ateičiai?

– Ne vienas žmogus, įsigijęs krepšį iš kavos maišo, sakė, kad jis patinka ir augintiniams. Esu gavusi ne vieną vaizdelį, kaip šunelis ar katytė smagiai sau pučia į ūsą susirangęs ant mano krepšio. Gal ir jiems tie kavos maišai gardžiai kvepia? Gal patinka džiuto šiurkštumas? Ar šiaip yra patogūs ilsėtis? Patys šuniuko neturime, bet ateityje tikrai planuojame. Taip pat – siūti krepšius, skirtus augintiniams. Dabar mano gyvenime pats laimingiausias etapas: dirbu mėgstamą, kūrybišką darbą, mano siuviniai tvarūs – taigi, prisidedu prie švaresnio pasaulio, o svarbiausia – gyvenu Lietuvoje, netoli savo šeimos. Tikrai nebežinau, ko daugiau norėti – reikia tiesiog dirbti ir stengtis!