Esame jau antroje žiemos pusėje. Šiemet barsukas, pusiaužiemio dieną neišvydęs savo šešėlio, nusprendė, kad žiema truks neilgai. Gali būti, kad barsukas ir šįkart nesuklys, nes žiemos likimas jau aiškus – kol kas ją regėsime tokią pačią švelnią. Vasario viduryje ji turėtų pasukti sniego, šalčio ir pūgų, o paskui jau ruoštis iškeliauti.

Diena tapo ilgesnė pusantros valandos, šviesos daugėja. Tą labiausiai pastebi paukščiai. Miestuose dažną rytą, dar šiek tiek prieš septynias, zylės jau skiemenuoja savo pavasarines giesmes. Žinoma, miškų glūdumoje tokio atgimimo dar nesijaučia – čia naktį neplieskia šviesos, nėra žmogaus aplinkos sukuriamos šilumos.

Kai kurie vandens telkiniai išsivadavo nuo paskutinio ledo. Kitur jo šią žiemą dar nebuvo. Dzūkų mariomis vadinamoje Dusioje baltuoja gulbės, juoduoja laukių pulkeliai. Vandens paukščiai pasklidę po visus ežerus ir upes, todėl jų daug mažiau Nemune, prie Kauno elektrinės.

Labiausiai dėl ledo išgyvena žvejai. Išradingiausi ar nekantriausi ant ledo iššliuožia valtimis, kiti ieško lentų. Galima suprasti žvejo aistrą, tik sunku galvoti apie šiuos būdus, kurie negali būti saugūs.

Kol baltuoja sniegelis ir nejaučiame dar vieno atodrėkio, vėl slūgsta upeliai. Dirvožemyje drėgmės yra per mažai, todėl iki upelio nenuvirva nė viena srovelė. Šiai žiemai buvo skirtas didelis darbas – tirpdyti sniegą ir dirvožemį pripildyti vandens. Kol kas tai padaryti jai nesiseka. Dabar galvojame – o gal pavyks? Jei ne dabar, gal pavasarį?

Vis dažniau girdime klausimą – o koks bus šių metų pavasaris? Spėlioti galima, bet ar reikia? Geriau gyvenkime žiemoje ir kalbėkime apie ją.

Kiekviena žiema turi gamtos pavedimą išrinkti tuos, kurie populiacijoms gali nebūti naudingi. Mums tai gali būti sunkiai suprantama, tačiau gamtos gyvybingumas kaip tik ir slypi šioje taisyklėje. Gamta nenaikina – ji globoja, puoselėja, saugo tai, kas turi prasmę.

Kaip bus šią žiemą? Ar ji turi instrumentų šiai užduočiai vykdyti? Neabejokite žiema. Ji ir šiemet atliks viską nuosaikiai. Jau dabar prie lesyklų retėja zylių pulkeliai. Net ir maisto turėdamos išgyvena, deja, ne visos stirnos – išgyvenusios jos vargu ar taptų visaverčiais žvėrimis.

Todėl turime suprasti gamtą. Jos pasirinkimus ir sprendimus. Nebūkime už ją protingesni, leiskime šią žiemą ir visada daryti tai, ką ji moka ir žino geriausiai.