Trečiadienį į Vytauto Didžiojo karo muziejų užsukę kauniečiai galėjo akis į akį pabendrauti su Vytautu Didžiuoju, lietuvių ir priešų pusėse Žalgirio mūšyje kovojusiais kariais. Susitikime savo įspūdžiais dalijosi liepos 17-ąją Lenkijoje Žalgirio mūšio inscenizacijoje dalyvavęs Vytauto vaidmenį atlikęs majoras Donatas Mazurkevičius, riterių brolijos "Viduramžių pasiuntiniai" atstovai ir kryžiuočių vaidmenį atlikę Kauno karo istorijos klubo atstovai.

Iš keliasdešimties kandidatų išrinktas D.Mazurkevičius džiaugėsi, kad į Lenkijoje surengtą mūšio inscenizacijos renginį susirinkę lietuviai pasirodė puikiai, nepaisant kaitros, kuri dėvint 30 kilogramų sveriančius metalinius šarvus buvo sunkiai pakeliama.

Griunvaldo lauke stovyklavietę įkūrę riteriai gyveno taip, kaip buvo gyvenama viduramžiais, valgė tai, ką galėjo valgyti ir Žalgirio mūšio dalyvių amžininkai. Vienintelė išimtis – galimybė naudotis mobiliaisiais telefonais.

Nors lietuvių riterių buvo vos 50, jie sulaukė daug žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio, nes jų vienintelių stovyklavietė buvo atvira visiems: šarvus apžiūrėti, pabendrauti su kariais, pagilinti savo istorijos žinias galėjo kiekvienas prašalaitis.

Žalgirio mūšio inscenizacija – tai pagrindinis kelias dienas vykusių renginių maratono akcentas. Riterių brolijos "Viduramžių pasiuntiniai" atstovas Aleksandras susirinkusiems miestiečiams pasakojo apie amatininkus ir įvairias sportines riterių varžybas, džiaugėsi, kad lietuvių komanda kovose penki prieš penkis užėmė trečiąją vietą.

Kryžiuočių vaidmenį atlikę Kauno karo klubo atstovai juokavo: "Mūsų užduotis buvo padėti saviškiams mus gražiai nužudyti." Susirinkusiems žmonėms jie pademonstravo ir išsamiai papasakojo apie sunkiojo pėstininko šarvus ir Vytauto Didžiojo šalmą. Su šarvais, kurių vien šalmas sveria maždaug tris kilogramus ir kurį dėvint žiūrėti galima tik tiesiai priešais save, judėti ir bendrauti yra labai sunku, todėl mūšio inscenizacijos dalyviai fenomenu vadino karvedžius, galėjusius suvaldyti tokią armiją.