Spektaklyje dalyvauja net 32 menininkai – kamerinis orkestras, pianistė, šokėjai. Svarbus vaidmuo tenka ir apšvietimui bei fejerverkams. Muzikiniu spektaklio pagrindu tapo kompozitorių Ramintos Šerkšnytės, Žibuoklės Martinaitytės, Justinos Repečkaitės, Loretos Narvilaitės ir Vidmanto Bartulio itin skirtingo braižo kūriniai. Jiems šokio miniatiūras sukūrė įvairių kartų ir mokyklų choreografai Lora Juodkaitė, Oksana Griaznova, Aira Naginevičiūtė, Aušra Krasauskaitė, Lukas Karvelis. Kompozicijose choreografai atskleidė savo patirtis su konkrečiu kūriniu ir dabartimi.

Choreografė A.Krasauskaitė sako buvusi inspiruota galingos kompozitorės Ž.Martinaitytės kūrinio "Pavasaris" energijos. "Šokyje kalbu apie žmogaus santykį su neišvengiamybe, apie gimimą ir mirtį. Ši kaita natūrali tiek gamtoje, tiek mūsų gyvenime, tačiau ją išgyvename įvairiomis emocijomis. Dažnai balansuojame tarp tragizmo ir susitaikymo su esatimi", – sako ji.

Programoje skambės R.Šerkšnytės "De Profundis", L.Narvilaitės "Siena", Ž.Martinaitytės "Pavasaris" (iš opuso "Sielunmaisema"), J.Repečkaitės "Chartres" , V.Bartulio "I like Marlene Dietrich".

Daugelis šių opusų parašyti jau antrajame tūkstantmetyje, tik R.Šerkšnytės pjesė atsirado ant tūkstantmečio slenksčio – tai jos jaunystės kūrinys, dabar tapęs vienu populiariausių lietuvių kūriniu apskritai. J.Repečkaitės "Chartres" persunktas jaunatviško skambesio grožio, L.Narvilaitės muzika išsiskiria poetiška pajauta, o Ž.Martinaitytės muzikos stilius kupinas filosofiškos dvasios. "I like Marlene Dietrich" – vienas iš daugiau nei 10 V.Bartulio ciklo "I like..." kūrinių, kur kompozitorius originaliu savo metodu transformuoja ankstesnių epochų muziką – atskleidžia tarsi esamojo laiko žiūrą.

Tiek savo pavadinimu, tiek ir menine raiška "Esamasis laikas" taip pat atkreipia visuomenės dėmesį į pagarbų muzikos, šokio ir kitų kūrinių viešą rodymą, t.y. kalba apie tai, kaip svarbu už kiekvieno kūrinio viešą atlikimą sumokėti autorių teisėms atstovaujančioms organizacijoms LATGA, AGATA ar klausytis muzikos iš legalių platformų. Kartą atsiradęs, kūrinys visada yra esamojo laiko, nes atliekamas pulsuoja čia ir dabar prieš žiūrovą ar klausytoją. Net jei autoriaus jau nebėra tarp gyvųjų, kūrinys tęsia savo kelionę ir grožio bei gėrio misiją.

Projekte pasirodanti šokio teatro meno vadovė A.Šeiko dukart buvo įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi, yra Boriso Dauguviečio auskaro ir keleto kitų svarbių menininkams teikiamų apdovanojimų laureatė. Už šiuolaikinio šokio plėtrą Vakarų Lietuvoje šiemet jai skirta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija bei Klaipėdos magistro žiedas.

A.Šeiko atvira tiek savo šokyje, tiek šiame interviu – apie laiką, besikeičiantį kūną, ką jai reiškia apdovanojimai ir kas ją įkvepia.

– Ką reiškia jūsų šokis spektaklyje "Esamasis laikas", kai išsineriate iš to gražaus rafinuoto drabužio? Kaip jis susijęs su laiku?

– Kartu su šokio choreografe A.Naginavičiūte sustojome prie minties, kad kai tau jau yra daugiau nei 40 metų, norisi kalbėti apie labai jautrius dalykus ir, žinoma, apie savęs ir savo kūno vertinimą. Kūnas yra labai pasikeitęs, kitoks, nei tada, kai šokai 20 metų, todėl drabužio nusiėmimas dalimis yra tarsi atvėrimas labai skirtingų savo pusių. Galų gale, kai dalys nukrenta ir vis daugiau pasimato nuogo kūno, tai tarsi simbolizuoja visišką atsivėrimą. Ir kai paskui stoviu beveik nuoga, pažeidžiama scenoje priešais orkestrą, žiūrovą, savo netobulą kūną priimu tokį, koks jis yra.

Stiprus dalykas yra kontaktas su muzika, nors tiesioginio kontakto su V.Bartulio kūriniu "I like Marlien Dietriech..." neturime, tačiau vis tiek kalbame apie moters menininkės trapumą ir stiprybę kartu. Senstant kūnui, vidus labai stiprėja. Vyresnio amžiaus šokėjų buvimas ant scenos turi įvairių kitų prasmių. Kartais man atrodo, kad mane kūnas išduoda, o kartais, atvirkščiai, kad aš atrandu kitokį judėjimą ir kad nebereikia daryti virtuoziškų dalykų, norint pasakyti kai ką stipraus.

– Ar nuoga sau esi graži? Kodėl?

– Taip! Pirmiausia, kūną aš vertinu šiek tiek kitaip nei žmonės, kurie nesusiduria su šokiu. Žinoma, matau jo netobulumus ir matau, kad jis yra labai pasikeitęs. Tačiau tiek savo seksualumą, tiek savo kūną aš priimu visiškai kaip savo dalį. Iš kitos pusės, yra šioks toks konfliktas, nes nebėra taip lengva ir paprasta lipti ant scenos kaip anksčiau, kai tu tikrai labai pasitikėjai savo kūnu. Pradeda lįsti įvairūs kompleksai. Ir dar vienas dalykas: mes turime aiškias nuostatas, koks turi būti šokėjo kūnas, ir jeigu jis neatitinka to standarto, jis tarsi nėra pakankamai geras. Tas nepakankamumas gali lydėti visą gyvenimą. Bet aš sau graži, nes savo kūne matau savo gyvenimą: matau du vaikus, traumas, neišlaikytą tempą, kažkur matau laimę, kažkur – skausmą. Visa tai yra mano kūne, ir tuo man jis yra gražus.

– Ką jums reiškia apdovanojimai, kuriuos šiemet gavote?

– Visus apdovanojimus vertinu labai ramiai. Iš vienos pusės, tai yra mano pripažinimas, pagerbimas, iš kitos pusės, visi apdovanojimai bendruomenę šiek tiek suskaldo, nes tarsi kažkas pasako, kad vienas yra geresnis negu kitas. Užtat vertinu labai ramiai, pasidžiaugiu, padėkoju visiems bendražygiams, nes nė vieno apdovanojimo nebūtų be mano kolegų, draugų ir šeimos.

– Ar turite kokių nors neįgyvendintų svajonių?

– Niekada taip nemąsčiau apie savo gyvenimą. Niekada neturėjau suformuluotų sau tikslų ar svajonių. Šiuo metu tampu labiau tokia priimanti tai, kas ateina. Galbūt čia yra ir amžiaus dalykas, apie tai ir scenoje kalbu. Nežinau, ar noriu formuluoti kažkokias svajones.

– Ką dar norėtumėte sušokti, išmokti?

– Išmokti ir sušokti dar norėčiau labai daug ką. Negalėčiau nieko konkrečiai įvardyti, bet svajonės – nuo išmokti prancūzų kalbą iki darbo su labai kūrybingomis asmenybėmis ir atradimo savęs tarsi iš naujo.

– Kas dar jus įkvepia be meno, kurį kuriate?

– Įkvėpimo klausimas man yra sudėtingas. Manau, kad šiuo metu įkvėpimas slypi kažkur manyje. Šie metai man suteikė nemažai nusivylimo ar tiesiog kai kurie dalykai nustojo galioti, dėl to supratau, kad aš įkvėpimo ieškojau išorėje, todėl dabar jo ieškau savyje.

Kas? muzikos ir šokio spektaklis "Esamasis laikas".

Kur? Kauno kultūros centre.

kada? rugsėjo 30 d.