Tie, kas mano, kad rimti ekonomikos mokslai ir teptukas rankoje nesuderinami, labai klysta. Tą įrodo šiuo metu Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vykstanti jubiliejinė retrospektyvi Alfonso Bunkaus tapybos paroda.

Lemtinga pažintis su menu

Neįprasta menininko istorija, atvedusi link gausios, net 50 kūrinių (sukurtų 1962–2013 m.) parodos prasidėjo 1929 m. Reivyčių kaime (Mažeikių r.), kur gimė A.Bunkus. Vaikystėje nemažai laiko praleisdavo miške, padėdamas eiguliu dirbusiam tėčiui, tad mišką jis pamėgo, tačiau susižavėjimas vėliau įgavo kitokią formą, nei tikėtasi: medžiai, augalai atrado savo vietas tapybinėse dailininko kompozicijose.

Tėvas labiausiai norėjo, kad sūnus taptų girininku, tačiau aplinkybės susiklostė kitaip – A.Bunkus įstojo į ekonomikos mokslus Vilniaus universitete, gavęs pasiūlymą išvyko studijuoti į M.Lomonosovo universitetą Maskvoje (Rusija), kuriame 1954 m. apsigynė daktaro disertaciją ir tapo jauniausiu tuo metu Lietuvoje mokslų daktaru. 1959 m. jam buvo suteiktas docento vardas. Keturis dešimtmečius M.Bunkus dirbo pedagoginį darbą – dėstė ekonomikos teoriją Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose.

Vis dėlto A.Bunkus negalėjo užmiršti meno, o menininko portretą jis pažino kaimynystėje gyvenusio dailininko Alfonso Dargio dėka. Pastarasis A.Bunkui imponavo dėl tuo metu išskirtinės išvaizdos – ilgo juodo palto, beretės, permesto per petį balto šaliko.

Kaip teigia pats menininkas, gal močiutės audžiamų drobių spalvos, ornamentai viliojo, o gal įdomios mokytojo akvarelininko Česlovo Kontrimo pamokos kaltos dėl nuo mažens paimto pieštuko, davusio pradžią kūrybai, kurios neapleidžia iki šiol.

Profesionalumo siekis

Studijų metu įdomiausia laisvalaikio veikla tapo parodų, muziejų lankymas. Maskvoje A.Bunkus turėjo galimybę gyvai susipažinti ne tik su realistų darbais, bet ir su impresionistiniais, postimpresionistiniais kūriniais, kurie kaip pastebi, tada jam labai išsiskyrė spalvingumu.

Dirbdamas dėstytoju, 1963 m. ir vėl tapo studentu, pradėjo studijuoti laisvojo klausytojo statusu Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), kruopščiam ir užsispyrusiam studentui išimties tvarka buvo suteikta teisė laikyti valstybinį baigiamąjį egzaminą ir ginti diplominį darbą. Taigi 1968 m. tapo visateisiu diplomuotu dailininku. Diplominio darbo, atlikto uoste Klaipėdoje, žavėjusio jūros tematika, vadovu buvo dailininkas Jonas Švažas.

2011 m. menininko biografijoje simbolinis įvykis – jo rengiama paroda Mažeikių muziejuje pakeitė prieš tai buvusią minėto dailininko A.Dargio ekspoziciją.

Technikos ieškojimai

Menininkas pradėjo savo kūrybą nuo pieštuko, vėliau mokydamasis mokykloje sekė dailės mokytojo akvarelininko pėdomis. Paskui aliejiniais dažais ant kartono nutapė Nevėžio slėnį, o ypatinga spalvine išraiška pasižymėjusį paveikslą su funikulieriumi – ant stiklo.

Kurį laiką vienu metu tapęs ir akvarele, ir aliejiniais dažais, vėliau A.Bunkaus kūryboje ėmė dominuoti pastaroji technika.

Dailininkas niekuomet nemėgo didelių teptukų, jo kolegos, norėdami palaužti, pakreipti stambesnių potėpių link, net dovanodavo jam teptukų, kaip juokauja, dydžiu tinkamų ir grindis padažyti. Nedaug A.Bunkaus kūryboje ir ypač didelių formatų darbų. Jo darbo aliejiniais dažais technika kiek kitokia nei daugelio – jis prieš eksponavimą nelakuoja kūrinių, mat šie jau turi tam tikro blizgesio, nes autorius naudoja trijų sudėtinių dalių skiediklį, kuriame yra ir lako.

Kūrybinės inspiracijos

Kalbėdamas apie kūrybinį pradą menininkas akcentuoja matytą vaizdą, jausmą – jo išskirtinumą, kuris ir inspiruoja kūrinį. Tai gali būti išskirtiniai žmogaus bruožai, išgyvenimai. Viskas, kaip galime pastebėti, turi ryškų realistinį pagrindą, vienaip ar kitaip susietą su mus supančiu pasauliu. Kūriniuose svarbus ir judėjimas, atspindintis gyvenimą, kuriame nuolat kažkas kinta.

Dailininkui kūriniuose svarbiausi trys veikėjai – žmonės, gyvūnija (ypač paukščiai), augmenija. Išskirtinę vietą užima ąžuolai, kuriuos A.Bunkus pamėgo vaikystėje, žavi didingumas, įspūdingas jų siluetas. Ne viename kūrinyje užfiksuoti Pažaislio pašonėje stūksantys senieji ąžuolai.

Visus išvardytus elementus sujungia parodoje eksponuojamas kūrinys – "Žynio Lizdeikos kūdikystė". Yra žmogus, turintis mitinę istoriją, yra nacionalinis mūsų paukštis – gandras, kurio lizdas susuktas ąžuole, nuo senų laikų laikytame šventu medžiu.

Kūrinys "Didžioji perskyra" apmąsto būsimąjį laiką, kai teks palikti šį šviesų, dažnai puošnų pasaulį ir žengti kažkur į nežinią. Vaizduojama žmogaus figūra dar nėra toje nežinioje, pasvirusi į ją, dalis figūros dar apšviesta žemiškąja šviesa. Tas šviesulys tolumoje tarsi vilioja ir baugina. Vis dėlto tai labai reikšmingas mūsų gyvenime žingsnis, ta didžioji perskyra, kuri vieną ir kitą pasaulius skiria.

Nors, kaip teigia autorius, visiškai atsidėti tapybai galėjo tik prieš kelis dešimtmečius, bet ir dirbdamas pedagoginį darbą kūrybos neatsisakė – ši visada buvo šalia. Tą liudija ir pirmosios surengtos asmeninės parodos, kurių atskaitos tašku galime laikyti 1979-uosius. Parodų skirtingose Lietuvos vietovėse jau surengta išties solidus skaičius. Grupinėse parodose savo kūrybą autorius pristatė dar anksčiau (1970 m.).

A.Bunkus visuomet norėjo būti laisvas dailininkas, todėl nesijungė į menininkų grupes, net kolegų skatinamas nestojo į Dailininkų sąjungą. Vis dėlto vienišu atsiskyrėliu jo pavadinti negalime, menininkas dalyvauja dailininkų ir tautodailininkų organizuojamuose pleneruose, nepraleidžia Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus organizuojamo Geriausio metų kūrinio rinkimo parodos, dalyvauja sambūrių "Meno sparnai" ir "Sfinksas" organizuojamoje parodoje "Atgimimas".

Tapyba ir poezija

2011-aisiais pristatydamas darbų parodą A.Bunkus paviešino ir dar vieną savo kūrybos sritį – apie kūrinius prabilo eilėmis. Kaip sakė autorius, kartais pirmiau gimsta idėjos, mintys, pavirstančios eilėmis, kartais atvirkščiai – pirma atsiranda tapybinė išraiška.

Kūrinį "Vyriškas pokalbis / Autoportretas" (2012 m.) inspiravusios eilės:

Įkyrus juodvarnis
Ko pamilai šį medį
juodas varne
ir jo lenktą šaką
ties manuoju langu?
Jo lapai jau seniai nukritę,
o vaisiai – vaikučių surinkti
ir godžiai sukramtyti.
Tad apie ką mąstai
ir ko tikies
tupėdamas tuščiame riešutmedy
po mano langu?

Kas? A.Bunkaus jubiliejinė retrospektyvinė paroda.
Kur? Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.
Kada? Veikia iki rugsėjo 28 d.