– Jau daugiau nei penketą metų grojate gongais. Jei pirštai bėgiotų pianino klavišais – būtumėte pianistė, o dabar – kas esate?

– Teoriškai turbūt reikėtų mus vadinti gongų meistrais, bet, mano galva, meistrystei neužtenka penkerių metų. Norint gerai įvaldyti bet kokį muzikos instrumentą, reikia ištisų dešimtmečių. Todėl įvardyčiau save labiau kaip žengiančią į meistrystę, per darbą ir laiką siekiančią meistro statuso. Tą patį pasakyčiau ir apie savo mamytę Ramaldą Gasiūnienę, kuri jau seniai buvo neabejinga gongams, bet groti pradėjo kartu, man paėmus gongo maletą į rankas.

– Jūsų feisbuko paskyroje „Rami Jūra Tyli“ jūros – nė kvapo, užtai būgnų, gongų ir dubenėlių – nors vežimu vežk. Dar – daugybė smalsių vaikų, su dideliu susidomėjimu liečiančių šiuos muzikos instrumentus, nuotraukų. Dirbate su vaikais?

– Taip. Tiksliau, darau tai, ką manau šiuo metu turinti daryti. Dalį dienos praleidžiu mokykloje – organizuoju vaikams popamokines veiklas, susijusias su garsais.

– Ar kalbate apie šiuo metu populiarią garso terapiją?

– Be abejo. Tik, manau, žodis „terapija“ yra labiau susijęs su gydymu, o aš nesu gydytoja. Tik padedu žmogui patirti tą būseną, kurioje prasideda gijimo procesai. Savo veiklą su vaikais vadinu „Garsų tyrinėtojų būreliu“. Po pamokų jie gali susipažinti su tam tikrais instrumentais, kurie naudojami garso terapijoje. Tai dainuojantieji Tibeto ir krištolo dubenys, gongai, šamaniški būgnai, čakrofonai, varpeliai, mėnulio būgnai ir kt. Supažindinu vaikus su tais instrumentais – parodau, kaip kiekvienas iš jų skamba, kaip galima su jais groti. Vaikai labai smalsūs. Jie greitai pagauna, kas ir kaip, o užsiėmimo pabaigoje jau patys groja arba mėgaujasi kitų išgaunamais garsais. Kadangi groti arba tiesiog klausytis jiems malonu, vyksta tarsi savotiška gerų emocijų terapija (juokiasi). Nors jų negydau, suteikiu jiems gerą vidinę savijautą. Mokinukai stabdo mane, einančią mokyklos koridoriumi, vadina gongų mokytoja ir klausinėja, kada vėl galės pagroti.

Magiški: pasak Jūratės, dainuojantys dubenėliai ne tik „dainuoja“, bet ir gydo skaudamas vietas / A. Jankauskienės nuotr.

– Kaip ir kada pirmąsyk pajutote šių instrumentų trauką?

– Mano pačios pirmas ir labai stiprus susitikimas su gongu įvyko per sąmoningo kvėpavimo (rebefingo) sesiją. Patekau į atvirų durų dienas vienoje jogos studijoje ir gavau išsyk dvi stiprias patirtis: kvėpavimo ir gongo garsų. Likau sužavėta abiejų: tiek vidinės būsenos sąmoningo kvėpavimo metu, tiek ir garso poveikio. Nuo to laiko ėmiau lankytis įvairiose praktikose, kursuose; ieškojau savęs ir gilesnių, stipresnių potyrių. Įdomiausia, kad būtent garso sesijose jaučiausi labai keistai... Klausantis kitų man vis atrodė, kad su tuo garsu galima padaryti kažką daugiau, įvairiau. Taip nerimau tol, kol galiausiai pasąmonę aplankė žinojimas – galbūt aš pati turėčiau pamėginti groti gongais. Kai tai nutiko, viskas greitai stojo į savo vietas: atsirado mokytojų, mokymų ir pačių gongų. Ne kažkur kitame pasaulio pakraštyje, o čia pat – Vilniuje.

– Tada išvykote mokytis į sostinę pas psichoterapeutę, gongų meistrę, studijos „Menas būti“ įkūrėją Aliciją Eiliak?

– Taip, Alicija ir Ričardas Eiliakai buvo mano pirmieji mokytojai. Esu jiems labai dėkinga. Kai pati pradėjau groti gongais – pasidarė ramu ir gera klausytis grojančių, dabar jau kolegų gongų meistrų.

– Ar, norint pradėti groti gongais, reikia bent minimalaus muzikinio išsilavinimo? Ar čia padėtų kelios klasės, kadaise praleistos muzikos mokyklos suole, solfedžio pamokos?

– Ir taip, ir ne. Iš tiesų dalis žmonių, pasirinkusių groti gongais, turi muzikinį išsilavinimą. Ar jis padeda įvaldyti šį meną? Hmm... Yra įvairių nuomonių. Esu girdėjusi muzikos profesionalus kalbant, kad tam tikros žinios, muzikinio rašto išmanymas stokojantiems įgūdžių netgi kliudo. Tuomet groti intuityviai gali būti kur kas sunkiau. Tai labai individualu. Aš pati nesu muzikė, bet muzika visada buvo arti manęs. Nuo pat mažų dienų labai stipriai ją tyrinėjau. Vaikystėje, pamenu, bandydavau iš visų įmanomų daiktų pasidaryti sau kankles. Klausydavausi muzikos taip pat labai keistai: tiesiog susistatydavau aplinkui garso kolonėles, atsiguldavau tarp jų ir leisdavau vieną ir tą pačią instrumentinę muziką taip ilgai, kol ištyrinėdavau kiekvieną garsą, esantį joje. Be to, buvau labai išranki muzikai. Dabar negaliu bet ko klausytis. Man svarbu, kad muzika žadintų tam tikrus jausmus, kad būtų gyva. Vėliau lankiau muzikos mokyklą, grojau fortepijonu, bet mokslų iki galo nebaigiau. Taigi, į jūsų klausimą galiu atsakyti taip: man asmeniškai tas muzikinio rašto išmanymas (tiek, kiek jo turiu) groti gongais padeda.

– Žodis „gongas“ man kažkodėl asocijuojasi su Indija. Garsų sąskambis primena Gangą ir kelia švarinimosi ritualo įspūdį. Gal išties gongo garsais švarinamas žmogaus vidus?

Jautriai: norint groti gongu, būgnais, dubenėliais, nebūtinas muzikinis išsilavinimas – kur kas svarbesnė vidinė pajauta / D. Bagdonaitės nuotr.

– Galima sakyti ir taip. Tačiau anksčiausiai jis minimas Kinijos raštuose. Čia gongas kaip kulto apeigų muzikos instrumentas. Gongo garsas dainingas, ilgai besitęsiantis ir sodrus. Jis iš tiesų turi ne tik muzikinį, bet drauge ir gydomąjį, ir valomąjį poveikį. Jei anksčiau įvairios praktikos priklausė tik išrinktiesiems, tai dabar Rytų paslaptys keliauja į Vakarus, prisitaiko prie vakariečių vartotojiškos kultūros ir mėgina ją pagerinti, pašvarinti, sudvasinti ir pan. Tie gongai, kuriais groju, yra pagaminti ne kur nors Kinijoje, bet Europoje. Jų gamybai naudojamos ne tik senovinės tradicijos, bet ir šiuolaikinės technologijos. Teko skaityti, kad, gaminant gongus ir dainuojančius dubenis, yra naudojamas septynių metalų lydinys. Kadaise gongų gamintojai to lydinio receptą ir patį šių instrumentų gaminimo procesą laikė paslaptyje, net kodavo planetų, žvaigždžių pavadinimais.

Kad žmonės po gongų seanso atsiveria, kartais net išrauda, išverkia savo viduje susikaupusius jausmus – irgi tiesa.

– Sakoma, kad gongų muzika padeda atpalaiduoti giliai paslėptą psichinę įtampą. Ar tai tiesa?

– Tiesa. Tačiau, jei pas mane ateina žmogus ir prašo gydymo, siunčiu jį į polikliniką. Aš negydau, tačiau galiu padėti atrasti vidinę ramybę. Kai vidus ramus, prasideda gijimo procesai. Juk kaip ten liaudyje sakoma: visos ligos nuo nervų ir įtampos? Kad žmonės po gongų seanso atsiveria, kartais net išrauda, išverkia savo viduje susikaupusius jausmus – irgi tiesa. Jokiu būdu tokiais atvirais jausmais jų neišleidžiu į namus. Drauge išbūname tas emocijas. Vis dažniau tenka matyti, kaip žmonės sesijos metu užmiega (juokiasi).

– Turite aštuonerių metų sūnų Marių ir dešimties metų dukrą Giedrę. Kai vaikai dar buvo maži, dainuoti lopšinių ar skaityti pasakų vakarais nereikėjo – užtekdavo pagroti gongu ar dubeniu?

– Buvo toks laikas, kai prieš miegą grodavau varpeliais ar dubenėliais. Kartais tuos dubenėlius naudojau gydymo tikslams. Kai vaikui kažką suskausdavo – dėdavau juos ant skaudamos vietos. Dabar taip pat darau. Kartais vaikai manęs ir patys paprašo, kad pagročiau dubenėliais arba uždėčiau juos ant kojyčių ar skaudamo pilvelio. Tai būna ne kasdien, bet kažkuriam iš jų sunegalavus pirmiausia griebiuosi ne vaistų, bet garso masažo.

– Turite omenyje dainuojančių dubenėlių garso masažą?

– Būtent jį. Ne kartą esu išbandžiusi tuos dubenėlius ir pati. Prieš kelerius metus buvau nusitraukusi kojos raiščius, tai traumą taip pat gydžiausi dubenėliais. Kiekvieną dieną dėjau juos ant skaudamos vietos. Medikų prognozės nieko gero nežadėjo – sakė, kad skaudės visą gyvenimą. Tačiau, jei šiandien su ta koja galiu net bėgioti, tikiu, kad mano metodas suveikė. Kalbu apie dainuojančių dubenėlių garso masažą, kada dubenėlis dedamas ant kūno, specialiu muštuku mušamas ir tokiu būdu išgaunamas virpesys. Būtent tas virpėjimas kūną atpalaiduoja ir gydo ląstelių lygmeniu. Jei pripiltume į dubenėlį vandens, galėtume matyti, kaip jame susidariusios bangelės tolygiai banguoja. Tas pats atsitinka ir su visu mūsų kūnu – ląstelės susiderina.

– Ar tas garsas nebūna per didelis? Ne visų mūsų ausys gali lengvai pakelti didelį garsą.

– Iš tiesų tas garsas grojimo metu labai įvairus. Tarpais netgi labai garsus. Sakoma, kad būtent jis ir turi patį stipriausią poveikį, skirtą emocijoms paleisti, išvalyti. Po tokios stiprios garso bangos ir įvyksta stipriausias vidinis apsivalymas. Bijoti nereikėtų: link minėto didelio garso einama palaipsniui. Skamba įvairūs kiti garsai, kurie atpalaiduoja, nuramina, tarsi paruošia žmogų tai aukšto gongų garso bangai. Skirtingai kiekvienas į ją reaguoja. Vienus ištinka didelio džiaugsmo, euforijos būsena. Retesniu atveju kažkam sukyla ir baimė. Tada sakau žmogui, kad tai pirmas dalykas, trukdantis jam patirti laimę. Ją paleidus, į paviršių išplaukia gražesni, malonesni jausmai... Geriausia klausytis šių instrumentų garsų gulint, šiltai užsiklojus ir užsimerkus. Jau sakiau, kad kartais žmonės ima ir užmiega taip įsipatoginę. Įdomiausia, kad, nors žmogus miega ir tarsi negirdi, kas vyksta studijoje, bet visi sveikatinimo procesai jo viduje vyksta. Garsas turi poveikį visada: nesvarbu, ar sąmoningai klausome, ar tiesiog saldžiai miegame. Sykį yra tekę groti net kurčiosioms...

Smalsiai: gongų garsų pažinimo pamokėlė vaikams ir ne vaikams / J. Valiūnės asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite apie šią patirtį – kaip nuo gimimo negirdinčios moterys reagavo į garsą?

– Šitą eksperimentą sugalvojo ir pasiūlė Edita Esenku, DAO praktikas vedanti moteris. Ji organizavo kurčiosioms stovyklą, kurią sumanė papildyti gongo garsais, ir pakvietė mus su mama. Tai, kas vyko tos sesijos metu, man buvo tarsi patvirtinimas apie stiprų garso poveikį. Po garsų seanso moterys pasakojo, kaip stipriai per kūną ėjo virpesiai. Ir tai tiesa, nes šamaniškas būgnas, gongas, dubenėliai taip stipriai virpina orą ir aplinką, kad, atidžiau pažiūrėjus, visa tai galima išvysti ore plika akimi (juokiasi). Kartais, kai namuose su mama ir dukra pagrojame trimis šamaniškais būgnais, tenka keisti net elektros lemputes! Toks stiprus būna virpesys. Ne garsas. Aš kalbu ne apie decibelus, bet apie garso bangas.

– Ar tiesa, kad ir jūsų dukra Giedrė jau bando groti gongu?

– Bando, bet į viešumą dar neina. Kartais pagrojame visos trys – mama, močiutė ir dukra. Kai pamenu pirmąjį jos susitikimą su gongu, ima juokas. Parsinešiau tada jį namo ir pagrojau – abu vaikai išsigando ir išsilakstė po skirtingus namų kampus. Tas daiktas jiems pasirodė labai baisus. Teko ieškoti būdų, kaip vaikus prie jo prijaukinti. Pavyko. Kai į mano garso sesijas ateinantys suaugusieji ėmė klausinėti, ar nerengiu panašių užsiėmimų vaikams, – ėmiau jaukintis ir juos. Baigėsi tuo, kad pradėjau dirbti ir su vaikais, pratinti juos prie visokių garsų. Taip atsirado „Gongai vaikams ir ne vaikams“.

– Apie gongų naudą rašomi beveik stebuklingi žodžiai: jie kuria vidinę žmogaus taiką, silpnina nerimą, gerina miegą, netgi augina sąmoningumą. Ar sutinkate su visais teiginiais?

– Tikrai taip, galiu patvirtinti savo kasdieniu patyrimu. Apie sąmoningumą pasakyčiau truputį paprasčiau. Mano nuomone, po garso terapijos žmogus tiesiog ima jausti pilnatvę. Dingsta troškimas užpildyti save kažkuo kitu iš išorės: juk jis ir taip jaučiasi pilnas! Tai, manau, ir yra sąmoningumo užuomazgos.

– Ar ėmusi groti gongais pati pasijutote kur kas sąmoningesnė? Sakote, kad neturite profesijos, bet einate ten, kur jūsų reikia, darote tai, ką manote esant reikalinga.

– Profesija – tai tik dar vienas pavadinimas gyvenimo metraščiuose. Tiesiog nebeteikiu jam tiek daug reikšmės. Norėčiau tikėti, kad čia ne vien gongų įtaka. Augu aš ir mano sąmonė plečiasi. Grodama labiau galvoju apie prasmę ir davimą, o ne apie materialų savo veiklos įprasminimą. Atlygis už mano sesiją – auka, o jei jos neimčiau, neturėčiau galimybės groti, įsigyti naujų instrumentų, tobulinti savo grojimo. Tuomet turėčiau daryti kažką kita ir tai darydama galbūt nebūčiau tokia laiminga pati ir negalėčiau ta laime dalytis su kitais. Klausau savo vidinio balso ir darau tik tai, ką liepia širdis. Už šią galimybę esu be galo dėkinga.

– Ar gongai – tai jūsų vienintelis hobis, darbas, užsiėmimas, aistra?

– Laisvu laiku labai mėgstu siūti. Iš lino atraižų siuvu lininius maišelius, taip pat kitus praktiškus siuvinius. Derinu jų raštus iš atraižų, kad nereikėtų nieko išmesti. Sudurstau, susiuvu ir išeina kažkas panašaus į skiautinį. Aš pati be tokio maišelio niekur neinu iš namų. Noriu nors taip prisidėti prie tvaresnės kultūros Lietuvoje skatinimo.