Šių mergaičių tikslas – ne laimėjimai, bet tobulas šokis. "Vaikai gali labai greitai savimi nusivilti – jeigu nepateisins savo ir pedagogo lūkesčių. O po to ištraukti vaiką iš duobės, vėl užauginti iki atitinkamo lygio – labai sunku", – sako mergaičių mokytoja, neabejotinai viena geriausių baleto pedagogių Lietuvoje Rasa Drazdauskaitė-Birbalienė. Buvusi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė šiandien dirba E.Špokaitės baleto mokyklos Kauno skyriuje. Jos darbo rezultatai – tarptautiniuose konkursuose laurus skinančios mergaitės, savo pavyzdžiu įrodančios, kad klasikinis baletas Lietuvoje turi ateitį.

Apie jį ir Z kartos meninio ugdymo ypatumus – pokalbis su R.Drazdauskaite-Birbaliene.

– Kuo ypatingas Tarptautinis Graso baleto konkursas?

– Graso konkursas yra labai stiprus visais atžvilgiais – šiemet jis rengtas 29-ąjį kartą. Konkursas apima daug šokio kategorijų, daug grupių: ir neprofesionalių mokyklų atstovus, ir profesionalių, jame dalyvauja ir suaugusieji, kurie ieško ir tikisi gauti įdomių darbo pasiūlymų bei stažuočių žymiausiose Europos mokyklose – į Grasą atvažiuoja daug baleto vadybininkų.

Man asmeniškai Grasas ypatingas savo dvasia. Konkurse be galo gera atmosfera, viskas suorganizuota minučių tikslumu. Be to, jame rodomas ypač didelis dėmesys būtent Lietuvai – nuo to laiko, kai jį 2003-iaisiais laimėjo Jurgita Dronina. Graso konkurso rengėjai kasmet pabrėžia, kad J.Dronina iš jų scenos pateko į didžiąją sceną. Jie didžiuojasi, kad J.Dronina, kuri dabar yra žymiausių pasaulio baleto artistų dvyliktuke, savo įžymybės kelią pradėjo būtent Grase. Kai šiame konkurse ji šoko Anželikos Cholinos "Juodąją gulbę", visa salė sėdėjo ir verkė. Po šio pasirodymo jai buvo pasiūlyta mokytis Miuncheno akademijoje. M.K.Čiurlionio meno mokyklos mokiniai ir dabar atvažiuoja į šį konkursą, tačiau jau trečius metus iš eilės Eglės Špokaitės baleto mokyklos mokinės laimi pagrindinius prizus, ir ne po vieną, bet net keliose amžiaus grupėse. Štai šiemet keturios mūsų mokyklos mergaitės laimėjo aukso, du sidabro, bronzos medalius. Į mus konkurse atkreiptas dėmesys jau pernai. Kaip mokyklos atstovėms, kaip pedagogėms mums labai malonu girdėti Graso konkurso organizatorių padėką už tai, kad į šį konkursą grąžinome tikrą baletą.

Man kaip mokytojai dalyvavimas konkurse yra savotiška savęs, savo profesionalumo lygio patikra, galimybė įvertinti savo pranašumus ir trūkumus.

Malonu, kad, paskatinta mūsų mokyklos pavyzdžio, šiemet konkurse dalyvavo ir "Codos" mokykla iš Klaipėdos. Jai šis konkursas buvo sėkmingas: Elzė Pilinkutė debiutantų kategorijoje laimėjo sidabro medalį. Ir nors šiuo metu Elzė jau mokosi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ją konkursui ruošė Inga Briazkalovaitė, pas kurią mergaitė ir pradėjo kelią į baleto olimpą.

– Kad pasirodytum geriau nei dešimtys kitų mergaičių, turi būti kone tobula. Šiųmetės konkurse dalyvavusios jūsų mokinės – dešimties vienuolikos metų. O juk esate parengusi ir dar jaunesnių. Kas motyvuoja tokio amžiaus vaikus? Juk tam, kad gerai atliktum variaciją, reikia ir geros fizinės formos, kuri pasiekiama dirbant nuolat, ir gebėjimų reikšti emocijas, artistiškumo.

– Nesistengiu motyvuoti, nesakau, kad jos būtinai turi laimėti medalius. Manau, kad akcentavimas laimėti medalį vaiką nustūmia į patį žemiausią tašką. Kai vaikui iškeliami per dideli reikalavimai, galima labai greitai mažą dūšelę sužlugdyti. Vaikai gali labai greitai savimi nusivilti – jeigu nepateisins savo ir pedagogo lūkesčių. O po to ištraukti vaiką iš duobės, vėl užauginti iki atitinkamo lygio – labai sunku. Vaikai yra stiprūs tada, kai jie gali dalyvauti aukšto lygio konkursuose. Taip, man malonu, kai jie laimi. Motyvavimas – tai darbas, įrodymas mergaitėms, kad jos yra geros, gabios, kad absoliučiai visos jos yra gražios. Labai svarbu, kad mane ir vaikus palaikytų tėvai. Kai mes randame bendrą kalbą, motyvacija atsiranda savaime.

Vaikai yra stiprūs tada, kai jie gali dalyvauti aukšto lygio konkursuose.

– Jūs turite didelės pedagoginio darbo patirties. Ar skiriasi mokinės, kurias mokėte prieš dešimtmetį ir daugiau, ir šių dienų mergaitės, vadinamoji Z karta?

– Taip, skiriasi viskuo. Aš labai sunkiai apsipratau su šia karta. Man buvo nesuprantama, kad negalima pakelti balso, kad negalima vaiko išvaryti iš salės, jei jis nerodo pastangų, nedirba tiek, kiek jis gali. Duodi pastabą vaikui, o čia pat ateina tėvai aiškintis, kokia aš turiu teisę pakelti balsą prieš jo vaiką, – buvo sunku. Labai kontroliavau save. Jeigu klasėje yra dvi stiprios mergaitės, o kitos lanko tik dėl to, kad lankytų, tokia klasė bus žlugusi. Z kartos vaikai mėgsta daugiau aiškių palyginimų, paaiškinimų, jie nemėgsta, kai yra verčiami kažką daryti. Jiems reikia paaiškinti, kodėl jie turi kažką daryti, ką jie iš to gaus, ką išmoks, kad, darydami kažką, jie paskui visą gyvenimą bus laimingi.

– Graso konkursas – tik vienas konkursų, kuriame dalyvavo jūsų mokinės. Konkursai – puiki galimybė pamatyti, kur link vystosi kitų šalių baleto mokyklos. Pasidalykite įspūdžiais. Kokios kryptys, stilistika vyrauja Europoje?

– Eglės Špokaitės reputacija, pasiekimai neleidžia mūsų mokyklai nukrypti nuo klasikinės tikslios linijos. Mūsų mokyklos prioritetai yra švari, estetinė klasika. Tuo mūsų mokykla išsiskiria konkursuose: akademiniu aukšto lygio vaikų paruošimu, klasikinės choreografijos įdomumu, stiliaus pajutimu, kostiumų grožiu, tvarka, švara, švariomis linijomis. Prancūzų mokykla skiriasi nuo Vaganovos sistemos. Kai mokoma pagal prancūzų mokyklą, vaikams duodama daug informacijos, o paskui visi judesiai tobulinami. O Vaganovos sistema remiasi laipteliais: kol neišmoksti vieno, negali mokytis kito ir t.t. Kai prieš trejus metus pirmą kartą buvome Grase, konkurse buvo šokama pagal stilizuotą klasikinę muziką, nekreipta daug dėmesio į kostiumus. O šiemet Grase buvo daug šokama pagal klasikinę muziką, atliekamos klasikinės partijos, buvo daug mergaičių su tutu – taigi, jau irgi stiebiamasi klasikinio repertuaro link. Prancūzai perėmė mūsų bandymus kurti ir siekti klasikinės stilistikos grožio net ir mažesnių vaikų baleto pasirodymuose, eiti klasikinio paveldo link.

– Lietuvos baleto mokyklai būdingas konservatyvumas. Ar tai nėra stabdys?

– Tai mūsų pranašumas – vienareikšmiškai. Sutinku, kad reikia priimti naujoves, nes jos suteikia baleto repertuarui žavesio. Tačiau klasikinį baletą gali šokti tik žmogus, turintis klasikinį išsilavinimą, šiuolaikinio baleto atstovas niekada negalės šokti klasikos, o atvirkščiai – galės. Žinoma, keičiasi viskas, atsiranda naujovių, atliekant klasikinius judesius atsiranda nukrypimų nuo Vaganovos sistemos, bet pagrindas lieka tas pats.

– O kuria kryptimi vystosi baletas Latvijoje ir Estijoje?

– Kiek žinau, didieji teatrai laikosi tų pačių principų, stato klasikinį repertuarą, nors – kaip ir mūsų teatrai – stato ir šiuolaikinius spektaklius. Žinoma, valstybiniai teatrai negali išsilaikyti, todėl yra priversti taikyti šiai kartai aktualius pastatymus, pataikauti žiūrovui.

Estijoje baletui stiprią įtaką daro šiuolaikinio šokio mokyklos ir suomių bei šalia esančio Sant Peterburgo Vaganovos akademija. Labai sparčiai populiarėja Estijos Talino tarptautinis baleto konkursas, kurį rengia privati organizacija kartu su valstybine baleto mokykla. Latvijoje yra puikus gražus teatras, repertuaras platus, kaip ir pas mus, stengiamasi neatsisakyti  klasikinio palikimo, daug bandymų nepamiršti XX a. klasikos statant šiuolaikinius eksperimentinius baletus. Didelį susidomėjimą kasmet sukelia Tarptautinis Rygos Baltijos baleto konkursas.

– Prieš tapdama baleto pedagoge, buvote solistė, šokote Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kuri anuomečių partijų jums buvo artimiausia? Ar apskritai ano meto išgyvenimai dar kelia sentimentų?

– Labai buvo sunku išeiti iš teatro, tačiau apsisprendžiau greitai. Suvokiau vieną dalyką: nenoriu šokti paskutinėje eilėje. Sulaukusi rentos, dirbau tik metus. Tačiau palyginti lengvai atsisveikinau, nes jau turėjau pasiūlymų dirbti kitur – manęs laukė dailusis čiuožimas, kūrėsi baleto mokyklos. Pirmus metus buvo labai sunku – faktiškai nėjau į teatrą. Sentimentai? Man visi vaidmenys brangūs. Pats mylimiausias ir brandžiausias buvo Žorž Sand. Tačiau jis buvo įdomus ne tiek dėl baleto techninės pusės, kiek savo vidumi. Tas vaidmuo labai atitiko mano tuometes gyvenimo aplinkybes. Labai mėgau Irenos Ribačiauskaitės "Pelenę", Jurijaus Smorigino "Šokių salę", Andriaus Kurieniaus "Žorž Sand" ir A.Smorigino "Žydrąjį Dunojų" Klaipėdos teatre. J.Smoriginas apskritai man labai daug davė – kaip mokytojas, kaip choreografas.

– Kas jus dar mokė?

– Mano kelias iki scenos buvo labai nesėkmingas. Kėlė labai daug abejonių ir man, ir mano pedagogams. Man trūko fizinių duomenų. Iki tol, kol baigiau Vilniaus choreografijos mokyklą, visada vyko kova už būvį: pašalins ar nepašalins, tinkama ar netinkama, mesiu ar nemesiu. Ir man prisiminti tuos metus labai sunku. Todėl aš ir savo mokinių stengiuosi neapkrauti šiomis problemomis, nenuspręsti iš anksto. Ir kai manęs tėvai klausia apie vaiko perspektyvas, atsakau: mes nė vienas nežinome perspektyvų. Mes nė vienas nežinome vaiko charakterio, aplinkybių, kaip jis augs, kaip formuosis, kokie bus jo tikslai, ar jis sugebės juos pasiekti. Jaučiu gilią pagarbą savo pedagogei Natalijai Nagač-Kairienei. Ji mane paskatino pasirinkti pedagogo kelią. Ji nuo mažų dienų, nuo šeštos klasės, sakė: tu gal ir nešoksi, bet pedagoge tikrai būsi.

Aštuntoje klasėje man leisdavo net pradinukams vesti pamokas – kartu pataisyti pėdutes. Ir nuo tada turbūt mano pasąmonėje ir virė mintis: pedagogė, pedagogė. Ir štai pedagoginį darbą dirbu jau 28 metus.

– Šiandien jūsų mokinės dalyvauja šio teatro baleto spektaklyje "Žydrasis Dunojus" – viename retų baleto pastatymų Kaune. Ką jaučiate?

– Pasididžiavimą ir begalinį pasitikėjimą jomis.

– Ar linkėtumėte savo gimtajam teatrui daugiau tokių pastatymų?

– Šiandien Muzikiniame teatre apskritai nėra baleto pastatymų – tik "Žydrasis Dunojus", kiti spektakliai – šokio spektakliai.

– Ko trūksta?

– Trupės.

– Kaip tik šiomis dienomis paskelbti atrinktieji dalyvauti garsiajame konkurse Lozanoje, Šveicarijoje. Palinkėčiau jums tarp dalyvių, laureatų išvysti ir savo mokinių. Ar mano palinkėjimas realus?

– Realus. Mūsų mokykloje: ir Vilniuje, ir Kaune – yra labai gerų mergaičių. Žinoma, joms dar reikia užaugti. Štai Milda Luckutė, mokyklos Vilniuje mokinė, Graso konkurse išsiskyrė viskuo. Ji jau ganėtinai žinoma tarptautiniu mastu kaip labai perspektyvi mokinė. Kaunietė Austėja Medekšaitė buvo pakviesta šią vasarą dalyvauti vasaros kursuose "Grand Opera Paris" – tokį pakvietimą gauti labai sunku. Toks palinkėjimas tikrai nėra utopinis. Esu tikra, kad kažkas iš mūsų mokinių tikrai šoks Lozanoje. Visos mokyklos mokytojų darbas kartu gali mūsų mokinius palydėti ir į pačias baleto aukštumas.

Laurus pelnę pasirodymai

Tarptautiniame Graso konkurse pasirodžiusi E.Špokaitės baleto mokyklos Kauno skyriaus mokinės: Austėja Medekšaitė (variacijos muzika – Alexanderio Kreino, choreografija – R.Drazdauskaitės) pelnė savo kategorijoje sidabrą, Elena Navikaitė (variacija pagal Charles Gounod muziką, choreografija R.Drazdauskaitės, mokytoja R.Drazdauskaitė) – bronzos medalį.

E.Špokaitės baleto mokyklos Vilniaus skyriaus mokinė Milda Luckutė (variacijos pagal Ludvigo van Beethoveno muziką, choreografija – M.Luckutės, korekcijos – E.Špokaitės, mokytojos Beatričė Tamosevičienė ir E.Špokaitė, konkursui ruošė Deimantė Karpušenkovienė) savo kategorijoje pelnė aukso medalį. Vilniškė Krista Vaitkevičiūtė (variacijos choreografija – Živilės Baikštytės, mokytoja Aušra Šimkutė) pelnė sidabrą.