Vilniaus gatvės meno galerijoje-studijoje "12–1" eksponuota juvelyrės Karolinos Maselskytės sukurtų papuošalų paroda "Lapkritis".

Dėsninga, kad kukli, santūri, mažakalbė menininkė K.Maselskytė parodai neieškojo įmantraus pavadinimo. Kviečianti į antrąją savo personalinę parodą, lakoniškai pavadintą "Lapkritis", juvelyrė, regis, nori uždėti grožio karūną šiam daugelio ne itin mėgstamam rudens mėnesiui, kai diena kasdien vis trumpesnė, tamsesnė, kai į miegą, drėgmę ir šaltį panyra medžiai, gėlės, kai vasarą vešėjusi gamtos gyvybė pradingsta neaišku kur – nuogose medžių šakose, žiemosiančių augalų šaknyse, ir nežinia, ar visi jie nesušals, ar pavasarį prabus, sužaliuos.

Juvelyrė K.Maselsytė savo kūriniais tvirtina, kad niekas iš esmės nepakito – medžiai ir gėlės linksmi ir žydi, tiesa, sidabre, spalvotame emalyje, dar – fantazijose, vaizduotėje, tiesiog – kurdami nuotaiką. Juk lapkritis kažkam yra gyvybės mėnuo – šį mėnesį gimusi ir pati menininkė, todėl nenuostabu, kad jį mato, jaučia kitaip – žydėjimas gali būti gelmėse, viduje, paslaptingesnis, o gal ir prasmingesnis.

Parodoje "Lapkritis" dominuoja medžių, gėlių – gyvybės ir žydėjimo – motyvai, kai kuriuos jų sustiprina emalės spalvų paletė. Kurdama originalius, subtilumu ir jautrumu alsuojančius papuošalus, menininkė dažnai naudoja emalio ir metalo figūrinio pjaustymo techniką, reikalaujančią ypatingo išmanymo ir sumanumo: kūrybos procesas prasideda nuo idėjos popieriaus lape, vėliau įkūnyjamas metale ir, nors yra įvairių būdų papuošalui sukurti, K.Maselskytė pasirinkusi vieną sudėtingiausių.

Jos papuošalai sukurti naudojant metalo suvirinimo techniką: pradžioje smulkiu metalo pjūkleliu išpjaustomos atskiros detalės vėliau sujungiamos ir juodinamos arba spalvinamos, pabrėžiant jame esantį reljefą, arba dekoruojama emaliu – nuo metalo nuvalomi riebalai, teptuku ar mentele užtepama emalio masė ir dirbinys degamas specialioje krosnyje 700–900 laipsnių temperatūroje, kol susidaro stikliška danga. Taip sukuriamas vientisas kūrinys, kuris dar šlifuojamas ir poliruojamas.

Žinoma, juvelyrika – ypatinga meno rūšis, kai begalinis kruopštumas ir atidumas tiesiog būtinas, o išradingumas visada gelbsti. Eksperimentuojant ir ieškant įvairiausių išraiškos būdų neretai tenka pasigaminti ar prisitaikyti kokį nors įrankį norint pasiekti norimą rezultatą.

K.Maselskytė visada eina kūrybinio ieškojimo ir naujų potyrių keliu, todėl neapsiriboja įprastiniu kūrybos procesu. Šiais metais vasarą ji dalyvavo kūrybinėje stovykloje: "Paluodė" Zarasų rajone ir tarptautiniame plenere "Mažosios Lietuvos paveikslų sodas" Bitėnuose, Martyno Jankaus muziejuje. Dalyvaudama kūrybinėse stovyklose menininkė sukūrė didžiulius "Papuošalus gamtai".

Papuošalai gamtai? "Taip, – šypsosi juvelyrė, – juk papuošti galima ne tik žmogų, bet ir supančią aplinką, gamtą." K.Maselskytė sukūrė ne skulptūras, konceptualius objektus ar kažką panašaus – tai buvo tikrų tikriausi juvelyriniai papuošalai, tik, žinoma, didesni, nes ir gamta didesnė už žmogų.

Dar viena nauja veikla į kurią nuo Naujųjų metų įsitrauks menininkė, – kūrybos studija "12–1", – šalia keramikos, animacijos, grafikos, tapybos, tekstilės užsiėmimų moksleiviams ir suaugusiesiems veiks ir juvelyrikos kūrybos kursai, kuriems vadovaus K.Maselskytė.