Senamiestyje, prie pat Rotušės aikštės, įsikūrusiame Kauno dizaino salone veikia tradiciškai gruodį rengiama juvelyrikos paroda. Šiųmetėje ekspozicijoje galima pamatyti dešimties menininkų juvelyrinius kūrinius.

Pirmapradės reikšmės

Kasmet žiemos pradžioje surengiamoje juvelyrikos parodoje dominuoja menininkai iš Kauno, tačiau šiųmetėje galima pamatyti ir nemažai vilniečių bei kretingiškės kūrinius. Pamatyti ir palyginti, nes braižas, tendencijos, o gal ir mados išties skiriasi.

Bene gausiausia – kauniečio Eugenijaus Kasiulio darbų kolekcija, kurios per keletą dešimčių minučių vargiai pavyks vien apžiūrėti. Gausybė pakabukų, auskarų, koljė, apyrankių – dirbiniai stilistiškai itin įvairūs, sukurti daugiausia iš sidabro, tačiau dažnai derinant su auksu, įvairiausiais akmenimis: topazu, granatu, olivinu, jaspiu, ametistu, oniksu, korundu ir žinoma, perlais. E.Kasiulio darbams būdingas tvirtumas, nuolatinis ieškojimas ir, be abejo, pavydėtinas produktyvumas.

Kaunietis juvelyras Gintaras Kuras parodai pateikė itin įdomų ir praktiškai funkciją praradusį darbą – tarp juvelyrų tai gana retas atvejis, o keramikoje ši, ne funkcinio kūrinio, tendencija dominuoja, nors abi dailės kryptys ir atstovauja (bent jau stereotipiškai) taikomojo meno šakai.

Net ir nešioti, pasipuošti skirtuose kūriniuose autorius tarsi stengiasi išsaugoti pirmapradę akmenėlio reikšmę ir vertę, į žiedą įsodina jį nenušlifuotą, neblizgantį, natūralios formos, alsuojanti gamta ir atmintimi, kur jis buvo rastas ar iškastas, o išlikęs natūralaus būvio virsta talismanu, gebančiu perduoti kažką svarbaus iš tos vietos, kurioje kadaise buvo. Įdomūs ir kiti G.Kuro darbai, juvelyras nenumoja ranka į žalvarį, varį, gintarą.

Pasirinkti akcentai

Gedimino Vitkaus dirbiniuose dominuoja tamsintas (oksiduotas) sidabras, derinamas su rutilo kvarcu, topazu, ametistu, upiniais perlais. Beje, kaip išsitarė galerijos direktorė Kristina Paršeliūnienė, tai moterų ypač mėgstamas autorius.

Kaune gyvenančios ir kuriančios Aurelijos Lapinskaitės kūriniai išsiskiria unikalumu, juose praktiškai nerasi štampuotų detalių, o ir papuošalai tarsi gimę kūrybiniame proceso metu, nesikartojantys, įdomaus, kiek netikėto ažūro.

A.Lapinskaitė taip pat sėkmingai sidabrą derina su auksu: minkštesnis už auksą sidabras geriau pasiduoda kūrybinei minčiai įgyvendinti, tačiau detalė iš aukso papuošalui suteikia prabangos, tampa reikšmingu akcentu.

Sunku akis atplėšti nuo vilniečio juvelyro Juozo Sidaravičiaus žiedų-miestų: sidabriniame žiedelyje kruopščiai išpjaustytas, tarsi nupieštas visas miestas ar bent jau jį atspindinti jauki senamiesčio gatvelė su namais, skliautuotais langais, durimis, medžiais.

Taip pat įspūdingas Vilniuje gyvenančio Eriko Gumbicko masyvus sidabro žiedas, kuriame tarsi įsispaudusios mistiškos rievės, o gal delno, pirštų linijos. Menininkas parodoje eksponuoja tik šį vienintelį dirbinį su gintaru, bet kūrinys puikiai reprezentuoja autorių.

Detalės ir žaismės

Malonu akis paganyti po grakščiai išraitytą Virgilijos Misiūnienės (Vilnius) koljė su perlais, stabtelėti ties Jūratės Lukauskaitės (Vilnius) darbais. Pastaroji autorė daugiausia dirbo su emale, šioje parodoje ji pristato ir savo kūrinius iš sidabro, kuriuos papuošia ne akmenėliais, kaip būtų įprasta, o auksiniais apskritimais.

Stiprūs, profesionalūs patyrusios juvelyrės Gabrielės Česnulevičienės, taip pat iš Vilniaus, juodinto sidabro papuošalai. Atėjusysis į parodą tikrai atkreips dėmesį į žiedą su samaniniu agatu ("Sraigė") arba žiedą, pavadintą "Krateriai".

Na, ir, be jokios abejonės, niekas neliks abejingas originaliems, ypač žaismingiems kretingiškės Ingos Juškienės darbams. Menininkės faktiškai visi sukurti auskariukai poroje yra skirtingi, tačiau kažkokiu sunkiai nusakomu būdu, greičiau – pojūčiu, puikiai tarpusavyje dera: net ir būdami skirtingi, jie išties sudaro porą, o kai dar sužinai jų pavadinimus ("Lietaus uoga", "Auštant", "Juokas", "Žiema" ir kt) beregint pakyla nuotaika ir norisi vien šypsotis.