Dokumentinį spektaklį režisuoja Gytis Bernardas Padegimas, spektakliui pats parašęs ir pjesę, remdamasis prezidento atsiminimais, istorikų tekstais bei gyva patirtimi, įgyta kartu su aktoriais lankantis K.Griniaus sesers Onos sodyboje Alksniškėse, kurioje spektaklyje ir vyksta visas veiksmas. Visai Lietuvai svarbią dieną pristatomas spektaklis žada būtų paveikus. O kaip autentiškas prisilietimas prie Lietuvai svarbių istorinių įvykių keičia tai vaizduojantįjį? Į šiuos klausimus atsako spektaklyje prezidentą, jo šeimos narius ir kitus simbolinę prasmę įgijusius personažus vaidinantys aktoriai.

Henrikas Savickis

Dr. Kazys Grinius

Spektaklio veiksmas vyksta tarpukario Lietuvoje. Nors karo metai, bet kalbama apie tarpukarį. Tuo metu ypač daug dėmesio buvo skiriama Lietuvos kunigaikščių laikų istorijai. Kunigaikščiai buvo garbinami, apie juos rašė dramas, statė spektaklius. Praeitis buvo šlovinama ne be reikalo, nes ji tarsi suburia tautą aplink tam tikrą istorinę tapatybę. Lygiai tokią pat tendenciją matau ir dabartinėmis dienomis – ieškojimas tos istorinės tapatybės, bet jau tarpukario Lietuvoje. Statomi ir filmai, serialai, kurie remiasi šia istorija. Apie K.Grinių yra labai mažai kalbama, jis mažai žinomas ir lyg užmirštas. Kiti valstybės prezidentai taip pat yra užmiršti, palyginti su Antanu Smetona. Atgaivinti šį mūsų valstybei itin svarbų žmogų, neatsiejamą nuo tautinės tapatybės, kurios mums dabar taip reikia, – istorinė misija. K.Griniaus pažiūros – demokrato pozicija, žodžio laisvė – dabartiniu įtemptu politiniu metu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse yra itin aktualios. Dabar daug kur vyksta panašūs procesai žodžio laisvės varžymo link. K.Griniaus pažiūros mums labai svarbios ir reikėtų bandyti jas sau prisitaikyti. Jis visą savo pirmininkavimo (buvo ir Steigiamojo Seimo pirmininku) ir prezidentavimo laiką stengėsi sujungti partijas, kurios, beje, yra labai panašios į šiandienos, kad būtų tarpusavio susikalbėjimas, tolerancija, pagarba vienas kitam. Todėl manau, kad šis spektaklis svarbus istorine, šviečiamąja, menine ir net šiuolaikiškumo prasme.

Alma Masiulionytė

K.Griniaus sesuo Ona Griniūtė-Bacevičienė

Apie K.Grinių yra labai mažai kalbama, jis mažai žinomas ir lyg užmirštas. Kiti valstybės prezidentai taip pat yra užmiršti, palyginti su Antanu Smetona.

Vaidinu prezidento seserį Oną, kuri yra ir sodybos, kurioje vyksta veiksmas, šeimininkė ir personažas, atstovaujantis visam tuomečiam Lietuvos kaimui. Įdomu tai, kad režisierius, dar net neįdavęs į rankas pjesės, pasakė norįs girdėti tarmiškai kalbančią moterį. O tai yra Kazlų Rūdos tarmė. Na, ir pradėjau ją studijuoti. Klausiau kalbininkų pasisakymų, tyrinėjau Kazlų Rūdos žodyną (II tomai), bet to neužteko, tad prisiminiau savo tetules iš motinos pusės, su kuriomis tariausi, kaip tą ar aną geriau pasakyti. Nors mano tėtis aukštaitis, bet konfliktą tarp Suvalkijos ir Žemaitijos namie girdėdavau nuolat nuo vaikystės. Šis vaidmuo prikėlė ir daug šiltų asmeninių prisiminimų... O grįžtant prie Onos, matau ją kaip daugialypę asmenybę. Visų pirma, ji yra liaudies moteris, kaimo atstovė, istorinė asmenybė, kurios gyvenimo baigtis labai tragiška. Nors esu kitokio temperamento, esame kažkuo ir panašios. K.Grinius yra trečiasis prezidentas, didi ir sudievinta asmenybė, teisuolis, bet seseriai jis yra tas žmogus, su kuriuo prabėgo jos vaikystė, kai jie kartu skynė riešutus, barėsi, pešėsi. Jai rūpi, kad jam nebūtų šalta, kad būtų pavalgęs, žvelgia į jį su visa sveika kaimo žmogaus kritika. Jų tarpusavio santykis yra itin žmogiškas ir paprastas.

Vytautas Gasiliūnas

K.Griniaus sesers Onos sūnus Vytautas Bacevičius

Mane šis veikėjas pakeitė tuo, kad po kiekvienos repeticijos grįžtu namo ir būtinai turiu pasižiūrėti "Panoramą", nes iš ryto atėjęs ir jos nepažiūrėjęs nebegaliu diskutuoti su režisieriumi. Turiu žinoti visas aktualijas, tai anksčiau gal ir nebuvo taip svarbu. Esu antimilitaristinis žmogus, o čia Vytautas – karininkas, partizanas, leitenantas. Man, kuris sakau, kad nežinau, kuriuo atveju reikėtų paimti ginklą į rankas ir jį nukreipti į kitą žmogų, tą militaristinę pasaulėžiūrą yra sunku pateisinti. Tai sunkiausia. O kad visa tai yra realu – gal kaip tik lengviau, nes nėra fikcijos, nereikia kažko išsigalvoti, yra daug istorinės medžiagos, į kurią gali atsiremti. Bet, žinoma, vis vien kažkiek yra ir tavęs tame vaidmenyje, nes visiškai tikslų Vytauto portretą suvaidinti yra neįmanoma. Tu negali nuo savęs atsiriboti. Be to, režisierius irgi turi savo matymą. Tai yra istorinės asmenybės, jos buvo realios, bet vis dėlto tai yra teatras ir tai nebus absoliučiai tikslus autoportretinis spektaklis. Labiau norime išryškinti ideologines mintis ir aplinką, kuri supo veikėjus. Aš, kaip Vytautas Gasiliūnas, perteikiu ir savo nuomonę, noriu to aš pats ar ne. Tačiau tai yra žavu, kad per Vytauto žodžius galiu pasakyti ir kažką savo. Tai, kas man yra svarbu ir įdomu.

Simona Bladženauskaitė

K.Griniaus žmona Kristina Arsaitė-Grinienė

Šį personažą vaidinti yra iššūkis, nes reikia vaidinti smarkiai vyresnę už save moterį, ir dar, žinoma, prezidentienę. TAnksčiau dažnai tekdavo vis vaidinti mergiotes, lakstančias po sceną. O čia reikia savyje ieškoti tos rimtosios moters, atskleisti brandžią moterį. Tai yra labai įdomu ir man pačiai. Džiaugiuosi tokiu vaidmeniu. Esu labai dėkinga ir dėl to, kad giliau pažinau pačią tėvynės istoriją. Iš mokyklos mažai ką teatsimenu, o dabar daug sužinojau ir apie K.Grinių, ir apie A.Smetoną. Žinojau tą mokykloje suformuotą požiūrį į šias asmenybes, o dabar žinau tikrąją istoriją. Reikia dar paminėti, kad bus ir gražūs kostiumai, kažkiek atspindintys vaizduojamo laikmečio dvasią. Nors buvo peržvelgta nemažai fotografijų, kaip kas atrodė, tai nebus itin tikslūs istoriniai kostiumai. Tačiau jais apsivilkus kur kas lengviau įsikūnyti į savąjį personažą. Užsidedi skrybėlaitę, apsivelki ilgą suknelę, apsiauni aukštakulnius, – ir jau dalis prezidentienės.

Arnis Aleinikovas

K.Griniaus sūnus Liūtas

Kažkodėl mokykloje K.Griniui nebuvo skiriama daug dėmesio, todėl žinojau vos kelis faktus. Tik pradėjęs repetuoti supratau, kad jis yra asmenybė iš didžiosios raidės. Negana to, kad jis buvo aktyvus politikos veikėjas, kuris iš esmės padėjo demokratijos pagrindus Lietuvoje, jis buvo ir puikus gydytojas, atjaučiantis ir geras žmogus. Liūtas Grinius, kaip ir tėvas, buvo gerai išauklėtas. Tėvas jam buvo pagrindinis autoritetas. Jau nuo mažų dienų Liūtas buvo nenuilstantis vaikas, skautas, gimnazijoje pradėjo leisti laikraštį "Jaunime, budėk", kuriame skelbė apie įvykius Lietuvoje. Vėliau, jau JAV, tapo inžinieriumi ir ten buvo aktyvus JAV lietuvių visuomenės veikėjas. Kurdamas istorinį vaidmenį aktorius turi mažiau laisvės – jis turi tam tikras gaires, kuriomis privalo naudotis. Tu negali kurti istorinio vaidmens ir pridėti savo išgalvotų detalių. Bet kurti šį vaidmenį nebuvo itin sudėtinga, nes, pasirodo, su Liūtu turime nemažai ką bendro – tai ir negebėjimas ilgai nusėdėti vienoje vietoje, viskuo domėjimasis, noras būti dėmesio centre, nuolatinis rūpestis artimais žmonėmis, gana panašios dvasinės vertybės. Spektaklis pripildytas autentikos ir to senovinių namų kvapo, nes režisieriaus parašytoje pjesėje labai daug autentiškų tekstų, detalių, smulkmenų, todėl kartais repetuojant iš tiesų net nejusdamas nusikeli vos ne šimtmečiu atgal. Tą patį, manau, pajus ir žiūrovai.

Edita Niciūtė

Alisa, pas Grinius besislapstanti žydaitė

Mano vaidinamą žydaitę į namus parsiveda K.Griniaus žmona Kristina, kuri ją slėpė ir už ją labai kovojo. Įdomu tai, kad šis personažas yra ne išgalvotas, o realus. Atrodo, kad tu tampi atsakingas už to asmens prisiminimą. Teko ir pačiai pasikapstyti ieškant informacijos apie vaizduojamus įvykius ir savo personažą. Niekas diktatūriškai nesakė, kad turime tuo pasidomėti, bet tiesiog režisierius ir ši istorija mus taip užbūrė, kad patiems natūraliai pasidarė įdomu daugiau sužinoti faktų apie K.Grinių, A.Smetoną. Mano personažas atskleidžia faktą, kad K.Grinius buvo žydų gelbėtojas. Į Alksniškes jis dėl to ir atvyksta – buvo ištremtas iš Kauno, kadangi pasirašė memorandumą prieš žydų genocidą. Nors smarkiai rizikavo, jis ir kartu su žmona slapstė žydaitę, atskleidžiančią K.Griniaus ir jo šeimos humaniškumą.

Albinas Budnikas

Stanislovas Čėsna – Sasnavos klebonas

Tai antras mano vaidmuo dirbant kartu su režisieriumi G.Padegimu. Pirmą kartą, irgi kleboną (Juozą Tumą-Vaižgantą), vaidinau spektaklyje JAH. Tai tarytum šio vaidmens tęsinys. Teatre dirbu jau 52-ą sezoną, su G.Padegimu esame pažįstami mažiausiai apie dvidešimt metų. Kuo jis man įdomus kaip režisierius? Tuo, kad jo pasirinktos temos yra nukreiptos į žmogaus vidų, į sielą ir jos tobulinimą. Tai ypač svarbu dabar, kai teatrai eina formos paieškos keliu. Kai ieškoma ypatingų efektų, dominuoja noras kažką padaryti įdomiau, geriau, ir vidinė žmogaus pusė lieka kažkur tai nuošaly. Įdomu, kad režisierius imasi ne tik tai tokios medžiagos, kaip, tarkim, Thorntono Wilderio dramaturgija, bet jam įdomi ir Lietuvos istorija, ir jos garsios asmenybės. Šiuo atveju jis pasirinko K.Grinių. Pernai buvo minimas jo jubiliejus, bet režisieriui labiau rūpi ne jis, o prezidento vidinė asmenybė. Kodėl jis taip gyveno? Kodėl šito siekė? Man labai džiugu, kad ir aš dalyvauju kuriant šią istoriją. Sasnavos klebonas su K.Griniumi yra bičiuliai, seni draugai. Vaizduojamas kalėdojimas, kur mano veikėjas ateina padėkoti K.Griniui už jo gyvenimo būdą – demokratijos skelbimą ir pagarbą žmogui. Tai, kad liečiamos šios temos, mane labai jaudina ir kaip žmogų, ir kaip aktorių.

Kristina Kazakevičiūtė

Žmogysta

Mano vaidmuo Žmogysta atspindi to meto varguomenės požiūrį į amžinus klausimus – sąžinės, tiesos, netiesos, išdavystės, naudos. Nors yra tik trumpas epizodas, kuriame ji pasirodo, vaidmuo labai emocionalus, atskleidžiantis lietuvių vidinę rimtį, vidinį korektorių. Tai lietuviai turėjo labai stipriai, ir ta skausmo ir mirties baimė neužgoždavo pirminių dalykų, kurie žmoguje yra turbūt iš Aukščiausiojo. Žmogysta turi išduoti K.Griniaus šeimą, ji pasakoja, kad ją sušaudys kaip žydus, jeigu ji neišduos, bet ji vis dėlto pasirenka mirtį. Režisierius šiuo personažu norėjo atskleisti tuometį Lietuvos laikmetį, bei, žinoma, ir tai, kad jis buvo ir puikus gydytojas. K.Grinius pasisakė už demokratiją, buvo teisingas žmogus, bet kas buvo aplink jį, kas jį supo? Tai buvo ir sesuo, ir žmona, ir sūnus, ir sūnėnas, ir tokie veikėjai kaip Žmogysta. Iš to ir susideda jo asmenybė. Tai laiką pralenkęs prezidentas – gal net visu šimtmečiu. Tai žmogus, kuris ne tuo laiku ir ne toje vietoje pradėjo skelbti tas idėjas, kurios gimsta dabar.