Kaunas – miestas, kuris žengia į savo ateitį

"Menas kuriamas tam, kad žmonės apie jį kalbėtų. Apskritai vieni su kitais mes turime pradėti kalbėti apie daugelį dalykų, nes tik tada jie atgyja. Tai pritaikoma įvairioms, ne tik kultūros sritims", – sako Lewisas Biggsas.

Su nepriklausomu kuratoriumi, buvusiu "Tate" galerijos Liverpulyje direktoriumi, Liverpulio bienalės įkūrėju ir ilgamečiu jos vadovu, vienu iš "Kaunas 2022" kuratorių, atsakingų už meno projektus viešose erdvėse, ir konsultuojančiu "Kauno bienalės" kuratoriumi L.Biggsu kalbame apie meno ir visuomenės santykį, sustabarėjusias tradicijas, būtinybę joms keistis ir nepatogų šiuolaikinį pasaulį.

– Kaune lankotės nebe pirmą kartą. Su kiekvienu vizitu, tikriausiai jis tampa jums vis svetingesnis, galbūt ir savesnis. Ar, kas kartą čia atvykus, miestas jums atrodo kitoks, besikeičiantis?

– Kiekvieną sykį man atvykus Laisvės alėjoje vyksta rekonstrukcijos darbai (juokiasi). Kaune susitinku su kolegomis, su kuriais kartu vystome projektus, todėl neturiu pakankamai laiko ir galimybių sekti, kaip miestas keičiasi, nes vizitų metu esu įtrauktas į veiklas, vykdomas kartu su Kauno bienale ir "Kaunas 2022". 25-erius savo gyvenimo metus praleidau gyvendamas Liverpulyje ir kai kuriais aspektais Kaunas man primena mano gimtąjį miestą. Žinoma, daug kuo šie miestai ir skiriasi: Liverpulis – daugiakultūris uostamiestis, o Kaunas – monokultūris miestas. Tačiau abu miestai praeityje yra patyrę ekonominių, kultūrinių sunkumų, traumų.

– Ir abiem prireikė laiko atsigauti, tačiau dabar jie nebėra susikoncentravę tik į savo praeitį. Atsigręžus į Kauno kultūrinį lauką, kaip manote, kuo jis yra įdomus, išskirtinis, galintis nustebinti ir pačius kauniečius, ir pritraukti daugiau svečių iš užsienio šalių?

– Kaunas yra įdomus tuo, kad iš naujo ieško ryšio su savo praeitimi ir tai, ką atranda, panaudoja galvodamas apie savo ateitį.

Unikalūs ir ypatingi dalykai Kaune, mano nuomone, tai išlikę fortai, Japonijos konsulo Chiune's Sugiharos namai ir, žinoma, Kauno bienalė, kuri tapo vizualesnė, pastebimesnė. Puiku, kad viena iš šių metų bienalės pagrindinių parodų vyksta Kauno geležinkelio stotyje, vietoje, kuri yra pažįstama ir miestiečiams, ir miesto svečiams. Geležinkelis yra vienas iš miesto simbolių, todėl nuostabu matyti, kaip žmonės plūsta į Geležinkelio stotį ne norėdami iš taško "a" nukeliauti į tašką "b", o dėl kultūros. Kauno paveikslų galerija – taip pat įdomi vieta, su puikia nuolatine kolekcija ir nuostabia kavine "Kultūra", kuri yra nepaprastai gyvybinga vieta dėl nuolatos čia susitinkančių žmonių ir jų pokalbių, dalijimosi idėjomis.

– Vis dėlto, nepaisant kultūrinių renginių įvairovės mieste, lanksčias lankymo sąlygas siūlančių muziejų, galerijų, nuolatos organizuojamų ekskursijų, kuriomis miestiečiai yra skatinami geriau pažinti aplinką, kurioje gyvena, dalis visuomenės išlieka pasyvi ir kultūriniame lauke nedalyvauja. Ar šiuolaikinį žmogų sudominti kultūra yra sudėtingiau, nei, pavyzdžiui, jūsų karjeros pradžioje?

– Paradoksalu, tačiau Anglijoje XIX a. menas buvo labiau kultivuojamas nei XX a. Turtingi XIX a. visuomenės nariai suvokė, kad, norint užsitikrinti visavertį socialinį statusą, reikia remti meną, todėl jie pirko dailės kūrinius, samdė muzikantus savo šventėms, mėgavosi teatru. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui situacija pasikeitė. Žmonės nebemanė, kad menas yra svarbus, įdomus ir prilygino jį laiko švaistymui. Todėl gana ilgą laiką menas buvo kuriamas ir palaikomas tik visuomenės paribiuose, į kuriuos būdavo nustumiami, dėl vienokių ar kitokių priežasčių prie plačiosios visuomenės nepritapę jos nariai. Ir tik dešimtuoju dešimtmečiu situacija pradėjo keistis. O dabar daugybė žmonių, ypač jaunų, džiaugiasi skirdami menui ne tik laiko, bet ir dalį savo lėšų. Pagaliau pradėta didžiuotis kūrybingais žmonėmis. Vis dėlto Anglijoje dalis visuomenės meno nemėgsta ir dabar, sako jo nesuprantantys.

Man patinka permainos, nes jos tampa galimybėmis.

– Kaune ši problema taip pat yra aktuali. Dalis visuomenės atsiriboja nuo galimybių pažinti meną, įvairias jo formas, nes galvoja, kad jis yra skirtas tik siauram kūrėjų, akademinės bendruomenės, besidominčios kultūra, ratui. Kaip manote, kas galėtų padėti šiai situacijai pasikeisti?

– Sakydami, kad nesilanko muziejuose, galerijose, kultūriniuose renginiuose dėl to, jog nesupranta meno, žmonės ne tai turi galvoje. Iš tiesų jie galvoja: "Nežinau, kas meno kūriniuose yra skirta man, ir nenoriu jaustis kvailas dėl to." Žmonės turi norėti pažinti meną, negalima jų priversti to padaryti. O įtikinti, kad menas gali praturtinti jų gyvenimą – sunku.

– Bet juk įmanoma?

– Vaikus – taip, nes jie yra ištroškę naujų patirčių ir žinių, jiems nesunku mokytis. Suaugusieji mano, kad jau žino viską, ką jiems reikia žinoti, dėl to mokytis kažko naujo jiems yra nelengvas uždavinys.

Pragyvenimo lygis Kaune, o ir visoje Lietuvoje nėra aukštas. Todėl, galvodami apie išgyvenimą, žmonės susiskirsto savo prioritetus ir kultūra, deja, tarp jų patenka retai. Tačiau situacija po truputį, iš lėto keičiasi į pozityviąją pusę. Teigiamas pavyzdys yra Kauno bienalė, kaskart pritraukianti vis daugiau susidomėjusių žmonių, organizuojanti edukacines veiklas ir suaugusiesiems, ir vaikams, rengianti ekskursijas po parodas. Galbūt metaforiškai šią besikeičiančią situaciją būtų galima susieti su pagrindine šių metų bienalės tema: Po išvykimo / Prieš atvykstant?

"Atspindys" ir "nerimas" – raktiniai Kauno bienalės žodžiai. Jos temoje atsispindi būsena, kurią jaučiame, kai paliekame tą vietą, kurioje buvome iki šiol ir dar nesame atvykę ten, kur yra mūsų tikslas. Man patinka permainos, nes jos tampa galimybėmis. Bet žvelgiant į mus supantį pasaulį ir pastebint tai, kuo jis tampa, atsiranda daug nepatogumų.

Menas visų pirma gali padėti žmonėms suprasti save pačius, nes tam, kad taptume besivystančiais individais, turime gerai pažinti save.

– Kodėl supantis pasaulis, jūsų nuomone, tampa nepatogus?

– Daugybę Europos miestų vienija panašios problemos, tačiau labai dažnai jos yra sprendžiamos koncentruojantis į pinigus, o ne žmonių gerovę. Būtent todėl šis pasaulis yra nepatogus man ir mano vertybėms. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos Europoje susiformavo idėja, ką reiškia pilietiškumas: tai piliečio teisės ir atsakomybės. Piliečio vaidmuo yra susijęs su savęs, kaip individo, vystymu, kuris yra paremtas išsilavinimu, branda. Labai aiškiai matau tai Jungtinėje Karalystėje ir, mano nuomone, tai būdinga visam Vakarų pasauliui, taip pat ir Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusioms šalims, jog pilietiškumą yra bandoma pakeisti remiantis vartotojiškumu, kuris nereikalauja jokių atsakomybių, tik vieno – nesiliauti pirkus. Šiuolaikiniame pasaulyje yra nuolatos sudaromi vartotojo ir pardavėjo sandėriai, kurie tapo pagrindu to, ką vadiname politiniu gyvenimu. Anglijoje ši situacija prasidėjo su Tony Blairu, buvusiu šalies ministru pirmininku. Labai greitai buvo pastebėta, kad jis nėra šalies lyderis, o piliečiais naudojasi kaip tikslinėmis grupėmis, kurioms, neturėdamas aiškios vizijos, leidžia atlikti vartotojiškus pasirinkimus. O likusi pasaulio dalis – Azija, Pietų Amerika – tęsia savo gyvavimą būdamos karinės diktatūros ar oligarchinėmis valstybėmis, todėl pasirinkimai šiai mažai pasaulio daliai yra menki, nes ji yra supama kitų kultūrų, kurios yra daug stipresnės. Manau, sovietų okupaciją išgyvenusios šalys šią situaciją supranta labai gerai ir suvokia, kad galia veikia ne piliečių naudai.

– Galbūt menas čia gali padėti?

– Menas yra tarsi veidrodis ar šviesos šaltinis, kuris gali apšviesti tamsiausius kampus ir parodyti visuomenei tai, ką ji privalo pamatyti. Tačiau menas yra dalis kultūros. Tai, į ką fokusuojuosi projekte "Kaunas 2022" – yra mieste jau esanti kultūra. Žinoma, jai reikia naujų kultūrinių įtakų, kad atgytų, tačiau žmonės turi būti išmintingi ir nuovokūs, kad neprarastų to, kas jau yra. Tradicijos turi vystytis, keistis, nes vien tai, kad jos yra dar nereiškia, jog kultūra gyva. Bet tradicijos nesikeis, jei patys žmonės nemanys, kad to reikia, o žmonės tradicijų atžvilgiu yra gana uždari. Jie nenori matyti jų keičiantis, nenori jų paleisti, nes tradicijos asocijuojasi su saugumu. Tačiau jei tradicijos nesikeičia – jos miršta. Mus supantis pasaulis kinta nuolatos, o sustabarėjusios tradicijos negeba prie jo prisitaikyti. Menas visų pirma gali padėti žmonėms suprasti save pačius, nes tam, kad taptume besivystančiais individais, turime gerai pažinti save.

– Kaip manote, ar kauniečiai yra pakankamai atviri tradicijų kaitai? Ar visuomenė dabar žengia tik mažus, vaikiškus žingsnelius to link?

– Kiekvienoje visuomenėje atsiranda šviesuolių, kurie tampa savo kartų inovatoriais, bendruomenių aktyvistais. Jie pasisako už permainas, nori bendradarbiauti su kitais, dalytis savo įžvalgomis, patirtimi siekiant bendrų tikslų. Tačiau tokių individų kiekvienoje visuomenėje yra labai nedaug, o didžiąją jos dalį sudaro žmonės, kurie nori būti palikti ramybėje. Projekte "Kaunas 2022" prisidedu prie "Tempo akademijos" veiklos. Susitinku su akademijoje dalyvaujančiais puikiais, entuziastingais, siekiančiais išjudinti miesto bendruomenes bendrai veiklai žmonėmis ir matau, kokie jie yra susierzinę. Nes, atradę kultūras skirtingose bendruomenėse, jie randa jose ir daug sustabarėjimo, nenoro dalytis šiomis kultūromis, nepagrįstų baimių keistis. Turės pasikeisti ne viena karta, kad dabar daromi maži žingsniai taptų matomi.

– Ar skirtingas miesto bendruomenes dalytis savo kultūra gali paskatinti didesnis kultūros bendrąja prasme prieinamumas? Pavyzdžiui, vizualaus meno integracija į viešąsias erdves.

– Menu viešose erdvėse susidomėjau dirbdamas "Tate" galerijoje. Daug žmonių į galerijas, muziejus neužsuka ir aš išsiaiškinau, kodėl: nes muziejai, galerijos koncentruojasi į meną, o žmonės renkasi gyvenimą. Todėl labai svarbu meną integruoti į gyvenimą. Kai pradėjau organizuoti Liverpulio bienalę, kurios metu gatvėse buvo eksponuojami meno kūriniai, žmonės ėmė pastebėti tuos keistus objektus ir komentuoti juos, nesuvokdami, kad tai menas. Kūriniai tiesiog atsirado jų kasdienėse erdvėse ir jie turėjo į juos reaguoti. Žmonėms tai patiko, jie mėgavosi, nes juk mes visi dažniausiai mėgaujamės gyvenimu. Menas yra kuriamas tam, kad žmonės apie jį kalbėtų. Apskritai vieni su kitais mes turime pradėti kalbėti apie daugelį dalykų, nes tik tada jie atgyja. Tai pritaikoma įvairioms, ne tik kultūros, sritims. Galime žmonėms pasiūlyti praktikuotis kalbant apie meną, prieš pradedant kalbėti apie didesnius dalykus: tokius kaip politika, ekonomika ir pan.



NAUJAUSI KOMENTARAI

O tai

O tai portretas
į kieno daugiau ateitį jam žengti, jei ne į savo? Kitas klausimas - kokia ta ateitis...

Taigi

Taigi portretas
Kauno mentas kulniuoja link šviesios komunizmo ateities

Kęstas

Kęstas portretas
Nėra dovanėlių, nėra dovanų... "Europos inovacijų ir technologijų instituto (EIT) apdovanojimuose – 19 nominuotų idėjų ir startuolių. Konkurse dalyvauja startuoliai, kurių idėjos sprendžia globalias problemas skirtingose srityse – klimato kaitos, energetikos, skaitmenizacijos, maisto, sveikatos ir išteklių ar medžiagų. Dalyvių iš Lietuvos sąraše nėra." Nėra čia ko stebėtis. Lietuvoje neturime europinio lygio mokslininkų, kokių turi net mažytė Estija. O be gero mokslo pagrindo startuolių su įdomiomis idėjomis tikėtis naivu. Nuorodas ir platesnį aptarimą galima rasti, guglinant žodžius apie mokslą-studijas-ekonomiką.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių