Kaunietį nustebino Santakoje atsiradęs namelis: gal Rumšiškės atsikrausto?

Vyras pasakojo, kad senove dvelkiantis namelis čia stovi jau porą savaičių. 

„Kol kas tik viena trobelė, bet, manau, kad bus ir daugiau. Gal bus visas senovinis miestelis? Juk nuo tokių namų ir prasidėjo visas Kaunas, tai gal čia atgal į praeitį?“, – skaitytojui buvo įdomi šio pastato paskirtis.

„Kauno bienalės“ Komunikacijos vadovė Agnė Tuskevičiūtė džiaugėsi, kad miestiečiai yra aktyvūs bei pastebi besikeičiančias detales savo mieste ir atskleidė šio objekto atsiradimo istoriją.

Šis pastatas – tai 13-os Kauno bienalės parodos „Once Upon Another Time...gyveno jie jau kitaip“ dalis.

„Kūrinio autorius – žinomas Lietuvos menininkas Augustas Serapinas. Pavadinimas „Rūdninkų pirtis“ (sukurta Kauno bienalei, 2021). Tai autentiška medinė pirtis, pastatyta apytiksliai trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje“, – paaiškino pašnekovė. 

Anot jos, įvietintas A. Serapino kūrinys „Rūdninkų pirtis“ bando išsaugoti tai, kam buvo lemta išnykti, bei kviečia prisiminti tai, kas jau išnykę. Autentiška medinė pirtis, perkelta į Kauną iš Rūdninkų kaimo Šalčininkų rajone, įsiterpia į kraštovaizdį greta upės kranto, šalia „Krepšinio namų“.

Senamiestis, įskaitant ir Kauno pilį supančią teritoriją, kadaise taip pat buvo pilnas tokių medinių namų ir sodybų.

„Senamiestis, įskaitant ir Kauno pilį supančią teritoriją, kadaise taip pat buvo pilnas tokių medinių namų ir sodybų. Pasak menininko, tušti ir palikti pražūti namai, kaip ir ši daugiau nei 100 metų sulaukusi Rūdninkų pirtis – tai gyvi paminklai, liudijantys apie migraciją, geresnio gyvenimo paieškas. Tačiau priešingai nei ant aukštų postamentų statomi monumentai, šie pastatai dažniausiai lieka nepastebėti ir pamiršti. Menininkas, įsigydamas ir eksponuodamas Rūdninkų pirtį, ne tik išsaugo šį statinį ir jo istoriją, bet taip pat kelia klausimus ir apie paveldo sąvokos supratimą“, – teigė „Kauno bienalės“ atstovė.

Ji pasidalijo ir A. Serapino citata: „Lietuvoje  labai daug apleistų, nenaudojamų, senų medinių statinių, kurių amžius siekia 100-150 metų. Dažnai skelbimuose randu parduodamus senus rąstinius namus malkoms. Jie galėtų būti įtraukti į paveldosaugos sąrašus, bet nėra, nes Lietuvoje tokių statinių daug. Bet kiekvienais metais jų mažėja, o kai jų liks visai mažai, jie taps vertybe. Vienas iš mano kūrinio aspektų yra į tai atkreipti dėmesį. Jei šios pirties neįsigyčiau, tikriausiai ji būtų sukūrenta arba tiesiog nugriauta“.