Iškart nusipirko molbertą

Tarpukario Lietuvos ir išeivijos diplomato, dailininko A.Liutkaus (1906–1970) tapyba, monotipijos, akvarelės įkurdintos muziejaus mansardoje. Atidarant parodą čia vos tilpo visi susirinkusieji, tarp kurių būta nemažo būrio atvykusiųjų iš Prancūzijos – A.Liutkaus sūnūs Perkūnas ir Antanas Gediminas Liutkai su vaikais, anūkais, kitais artimaisiais. Paroda "Grįžimas iš Žydrosios Pakrantės" surengta buvusio Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininko P.Liutkaus iniciatyva, pritariant jo broliui ir seseriai Eglei Liutkus-Jardel.

Diplomato kūrybos paroda Lietuvoje surengta pirmą kartą. "Nors traukė Vilnius, parodą norėjau surengti Kaune, kur tėvas kurį laiką gyveno ir dirbo", – sakė dailininko ir diplomato sūnus.

A.Liutkus, 1937 m. kartu su žmona Janina Liutkiene išvykęs dirbti diplomatu Prancūzijoje, po karo su šeima pasiliko egzilyje, tęsė diplomato darbą. Iškalbinga detalė – vos atvykęs į Paryžių nusipirko molbertą. Tačiau kaip dailininkas A.Liutkus viešumoje prisistatė tik 1945 m. Paryžiaus mokyklos Moderniojo meno parodoje. Pietų Prancūzijoje, netoli Nicos įsikūrusiame Vilfranšo miestelyje, A.Liutkaus šeima atsidūrė 1940 m., po to, kai Sovietų sąjunga išsireikalavo atiduoti jai Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadų Paryžiuje pastatus. Trijų Baltijos respublikų diplomatams buvo įsakyta pasitraukti į Pietų Prancūziją, kur jie gyveno namų arešto sąlygomis. Pokariu A.Liutkus dirbo pabėgėlių stovyklose, vėliau grįžo dirbti neoficialiuoju diplomatu į Paryžių, tik savaitgaliais grįždamas pas šeimą Vilfranše, "Amerikos" viloje.

Sugebėjo išsiskirti Paryžiuje

A.Liutkus buvo Nicos dailės sąjungos narys, nuolatinis jos metinių parodų dalyvis, vienas iš Nepriklausomų Vilfranšo dailininkų organizacijos steigėjų. 1954 m. surengė savo kūrinių parodą Paryžiuje. "A.Liutkus tapė Pietų Prancūziją, bet išsaugojo savo savastį. Tuo jis buvo įdomus prancūzams. Jo personalinė paroda Paryžiuje neliko nepastebėta. Net tokiame meno pilname mieste jis sugebėjo išsiskirti", – sakė parodos kuratorė Elvyra Markevičiūtė.

Peizažuose diplomatas daugiausiai vaizdavo Viduržemio jūrą, laivus ir valtis joje, uolėtą pakrantę, prie uolų besišliejančius namus. Tapė ir natiurmortus, portretus.

"A.Liutkus – puikus koloristas, turėjęs labai lengvą ranką. Jo menas – poilsis mums visiems. Metus studijavęs Nicos meno mokykloje, A.Liutkus perėmė Prancūzijos meno pagrindus: impresionistinę patirtį, eleganciją ir kultūrą. Jo kūryboje – ir prancūziškosios mokyklos, ir menininko asmenybės ženklas. Fotografijose A.Liutkų matome kaip susimąsčiusį, kuklios kūno kalbos žmogų. Tai, kas buvo jo širdyje, jis sudėjo į paveikslus", – sakė menotyrininkė, VDU profesorė Rasa Andriušytė-Žukienė.

Pasak profesorės, XX a. 5–6 dešimtmečio Prancūzijos dailėje jau dominuoja postimpresionistinė maniera, o A.Liutkus tapė impresionistine maniera. "Tačiau jis neužsidarė nostalgiškuose vaizduose, būdinguose 7-ojo dešimtmečio JAV lietuviams, kurie tapė pušeles, gubas, tamsių medžių alėjas – vaizdus, primenančius Lietuvą. A.Liutkaus paveikslai liudija, kad jis mylėjo tą kraštą, kur jį nubloškė likimas, ir nekankino savęs nostalgiškais vaizdais", – atkreipė dėmesį R.Andriušytė-Žukienė.

Prie nukirstų šaknų

Parodoje eksponuojami paveikslai, dokumentai, parodų katalogai, asmeniniai daiktai iš šeimos archyvo, tarp jų – dailininko dažų paletė. "Lietuvai, jį pasiuntusiai į Prancūziją, išnykus iš pasaulio žemėlapio, tapyba tėvui tapo svarbiausiu dvasiniu prieglobsčiu", – teigė parodos iniciatorius P.Liutkus.

Parodos atidaryme jam dėkota už kauniečiams suteiktą galimybę pasigrožėti ryškiomis paveikslų spalvomis. Pasak parodos kuratorės Elvyros Markevičiūtės – ir už patriotizmo, parodyto atiduodant šią pagarbos ir meilės duoklę, pavyzdį. Kaip E.Markevičiūtė pastebi savo straipsnyje parodos kataloge, surengdamas ir pirmą kartą Lietuvoje pristatydamas retrospektyvinę savo tėvo darbų parodą, P.Liutkus ne tik svariai papildė savo grįžimo prie nukirstų šaknų temą, bet ir atvėrė platų kultūrinį lietuvių tremties Prancūzijoje kontekstą.

Parodos atidaryme dalyvavusios P.Liutkaus dukros, A.Liutkaus anūkės Ségolène ir Varūna Liutkus prisipažino senelio nemačiusios gyvo, tačiau apie jį daug girdėjusios iš savo tėčio. "Apie senelį daug sako jo paveikslai. Nemažai sužinojome ir šioje ekspozicijoje. Žinojome kai kuriuos paveikslus ir jų gimimo istorijas, bet žingsnis po žingsnio mes vis atrandame kai ką naujo, – sakė Ségolène Liutkus. – Nors senelis dirbo diplomatu, per jo paveikslus, įvaizdžius, kitų žmonių, atvykdavusių į "Amerikos" vilą istorijas, mes pažįstame jį kaip menininką."

Pasak Varūnos Liutkus, sunku įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis žmogus, dirbantis nebeegzistuojančios valstybės diplomatu: "Turėjo būti labai sunku prarasti gimtinę, daugelį artimųjų. Ir aš net neįsivaizduoju, kaip buvo įmanoma dirbti diplomatu, kai valstybė jau neegzistavo."

"Tai turėjo būti žlugdantis dalykas. Turėjo būti labai sunku išvažiuoti iš tėvynės keletui metų ir likti svetimoje šalyje visam likusiam gyvenimui. Iš kitos pusės, aš manau, tai buvo jo pareiga saugoti tos valstybės gyvybingumą: kalbėti lietuviškai, saugoti tradicijas, kultūrą", – įsitikinusi S.Liutkus.

Komentaras

Elvyra Markevičiūtė

Parodos kuratorė

Antano Liutkaus personalinės parodos "Pavasaris prie Viduržemio jūros", surengtos Galerie Breteau Paryžiuje (1954), bukleto įžangą parašė žinomas kritikas ir žurnalistas, nuolatinis "Revue de Paris" apžvalgininkas Albert'as Flament'as. Būtent jis ir paskatino Liutkų šiam žingsniui, pastebėjęs tapytojo darbus vietinėje galerijoje. Sužavėtas atrasto talento, jis apsilankė jo namuose ir, apžiūrėjęs visus paveikslus, patarė neapsiriboti pasiekimais. Minėtoje įžangoje A.Flament'as rašo: "Atvykęs iš Šiaurės Europos į Viduržemio jūros pakrantę, A.Liutkus jos niekada nebepaliko. Ji jam tapo sava. Jis aptiko čia, regis, nuo Žemės Rojaus besidriekiančius, civilizacijos vos paliestus stačius kalnus ir kerinčias įlankas."

(…)

Antano Liutkaus asmenybė žavėjo ne tik dailininko talentu. Apie vaišingus Liutkų namus Villa America ir jų šeimininką rašė ne vienas juose apsilankęs ir pasisvečiavęs žmogus. Apie tai pasakoja Vytautas Alseika straipsnyje "Pas lietuvius Viduržemio pajūryje", nuotaikingoje apžvalgoje "Apie Antaną Liutkų ir padorius lietuvius", šmaikštauja garsusis semiotikas Algirdas Julius Greimas. Joje tarp visų juokais ir rimtai Antanui Liutkui pažertų liaupsių labiausiai įstringa toks apibūdinimas: "Kaip ąžuolas šaknis į žemę įleidęs, jis yra ir bus žemaitis Villefranche, San Paulo ar Chicago. Ant jo dvaro trispalvės nereikia kabinti – visi žino, kad čia lietuvio gyvenama. Lietuvybės išlaikymas jam nėra diskusijų objektas, jo vaikai nelupti lietuviškai kalba, ir Amerikos lietuvių spauda, jei daug tokių Liutkų būtų, subankrutuotų, neturėdama apie ką rašyti."

(Ištraukos iš E.Markevičiūtės straipsnio parodos kataloge)