Menininkė tęsia 2016-aisiais pradėtą tapyti paveikslų seriją "Aš ateinu", kurioje priartėja prie Jėzaus Kristaus. Drobėse, pasakodama Dievo istoriją, tačiau greta Jo – vaizduodama šeimos narius, artimuosius, atmintyje įstrigusius nepažįstamuosius, tapytoja atveria sakralumo netobulumą ir priartina jį prie žmogaus. Jis atsiskleidžia neretai skaudžiose, ribines situacijas vaizduojančiose scenose.

Ekspresyvi tapybinė kalba, kurią drobės sugeria paviršiuje išskleisdamos žemiškų tonų ir pustonių paletę, nuskaidrinama auksinio švytėjimo, išryškinančio dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika darbuose nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ji ne iš pasipriešinimo ar kovos. Kūriniuose ji išlaikoma tiek, kad atskleidžia dabarties akimirką – sklidiną rimties, susitaikymo ir vilties.

Nors pagrindinę E.Velaniškytės pristatomų paveikslų dalį sudaro 2011–2018 m. kūriniai, tačiau šioje parodoje galima pamatyti ir anksčiau kurtus darbus, drobes, tapytas Salake (Zarasų r.). Eksponuodama kelių kūrybinių periodų kūrinius, tapytoja atskleidžia savo santykį su bibline tema – jo kaitą, slinktis ir kelią link Dievo.

Parodoje eksponuojami menininkės vyro, skulptoriaus G.Borisevičiaus darbai – per 200 piešinių, skulptūrų fotografijų rodomi vaizdo projekcijoje ant sienos. Nebe pirmą kartą E.Velaniškytė greta savo paveikslų eksponuoja ir vaikų kūrinius. "Be jų man neįdomu", – sako tapytoja. Vyriausias sūnus Mindaugas pristato fotografijas, vidurinioji dukra Kotryna – tapybos darbus, jauniausioji Miglė – tapybą, piešinius, grafikos kūrinius.

Su E.Velaniškyte kalbame apie laiką, paveikslus ir Dievo potėpius.

– Kokio kūrybinio laikotarpio kūriniai eksponuojami parodoje "Būties lengvumas. Čia ir dabar"?

– Didžioji dalis eksponuojamų darbų yra iš praėjusiais metais Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių name – muziejuje rengtos parodos, kuri ir paskatino surengti ekspoziciją Kaune. Tai pat rodomi pastarojo dešimtmečio darbai ir naujausi, 2017 – 2018 m., tapyti paveikslai.

– Priminkite, į Kauno paveikslų galerijos erdves, surengdama retrospektyvią parodą, sugrįžtate po kiek laiko?

– Lygiai prieš 24 metus galerijoje atidariau didelę parodą. Tai buvo Salako įrėminimas, kai tik tapiau ir tapiau. Vėliau sukūriau šeimą, pradėjau vaikus gimdyti, gyvulių ūkiu rūpintis. O šeima yra labai didelė vertybė – laikausi principo: "Kinder, kunst, kirche, küche" (liet. "Vaikai, menas, bažnyčia, virtuvė").

– Todėl ir parodoje eksponuojate ne tik savo, tačiau ir a.a. vyro, vaikų darbus?

– Po vyro mirties man liko mūsų vaikai. Kodėl su jais nepadraugauti, jų nepalaikyti? Sūnus Mindaugas eksponuoja fotografijas, vidurinioji dukra Kotryna – tapybą, jaunėlė Miglė – tapybą, piešinius iš natūros, grafiką. Eksponuojama 200 vyro piešinių ir skulptūrų fotografijų, kurios yra rodomos vaizdo projekcijoje ant sienos, atskleidžia jo kūrybinį palikimą ir mano norą išleisti jo darbų albumą.

– Ar ekspozicijoje yra Salako periodu kurtų paveikslų?

– Taip, tačiau man atrodo, kad Salaką jau prisivijau. Laikas eina, patirtis auga. Visi verkia, kodėl aš netapau taip, kaip Salake, o man norisi pasakyti: "Na, tai duokite man tokias sąlygas ir aš tapysiu." Vienintelio dalyko reikia – laiko. Kas juokingiausia – laiką galima nusipirkti, bet jis brangiai kainuoja. Su savo patirtimi aš galiu susikurti vienkiemį savo viduje, tačiau tam reikia laiko. Negaliu 24 paros valandų padauginti iš dviejų, o valstybė padėti nenori.

– Menininkai turėtų nedirbti?

– Jei turiu šeimą, auginu vaikus ar tai nėra darbas? Visus prižiūrėti, užauginti, išauklėti, vertybes įskiepyti. Su mielu noru būčiau devynis vaikus pagimdžiusi ir su ilgu sijonu vaikščiojusi, jei nebūtų reikėję eiti į darbą. Galvoju, kad ne savo laiku gimiau. Nuo šio skubančio laiko man galvą skauda. Atsisėdu kartais dirbtuvėje ir galvoje muša monotonišką ritmą – tada tapyti sunku. Mūsų laikas mus smulkina į šipulius. Nežinome, kas esame. O aš noriu žinoti, kas esu.

– Tikėjimas tikriausiai jus nuramina, nes parodoje eksponuojamuose paveiksluose vaizduojami tik sakralūs siužetai su Jėzumi Kristumi.

– 2015-ųjų rudenį netapiau, nes ir viduje, ir išorėje buvo tamsu, skaičiau daug istorinės tematikos knygų ir tada man pasidarė gėda, supratau, kad šventumas ir Jėzus Kristus atėjo pačiu laiku, nes mūsų istorija yra labai katastrofiška. Pamąsčiau ir užmiršau, o nuo 2016-ųjų sausio pradėjau tapyti paveikslų seriją "Aš ateinu". Skirtingų periodų darbuose vaizduojami motyvai atsikartoja. Man atrodo, kad įdomu stebėti, kaip keičiasi santykis su tema, kaip jis vystosi. Paroda yra apie mus, žmones, bet sąmoningai suformuluota per religinę tematiką.

– O ją išreiškiate ekspresyviais potėpiais.

– Paveikslai ekspresyvūs, nes aiški, drastiška tema man telpa tik į ekspresionizmą, tačiau ne viską paveiksluose galima išreikšti drąsiais potėpiais, kai norisi dermės, daugiaprasmiškumo – toks tapymas netinka, tada grįžtu prie klasikinės tapybos.

– Kaip atsvara ekspresionizmui, drobėse matyti lesiruotės ir sluoksniai. Jie paveikslams suteikia baigtumo.

– Mąsčiau rodyti daugiau nebaigtų darbų, nes buvau pradėjusi tapyti penkiolika naujų paveikslų, tačiau nerealu baigti tiek kūrinių. Kai kuriuos iš jų apsisprendžiau rodyti, nes pavyko pasiekti tam tikrą lygį. Vis dėlto visiškai baigti yra tik keli darbai.

– Ar paveikslo kompozicijos idėja lieka nepakitusi iki kūrinio baigimo?

– Paveikslai tapymo procese keičiasi: kartais vietoje tapyto dangaus atsiranda siena – sukuriama nauja erdvė ir randasi jau dviejų – vidaus bei išorės – erdvių santykis. Labai smagu žaisti tokiais dalykais.

– O atsikartojantis stačiakampis, pailgas formatas specialiai pasirinkta šiai temai?

Pradžioje tapai lyg skulptorius, lipdantis iš molio, – šviesa bei šešėliu sukuri formą, o tada pradedi daryti tipą ir vaizduojami veikėjai tampa panašūs į realius žmones.

– Man patinka pailgas formatas. Jei radau gerą formatą, gerą kompozicijos struktūrą, tai aš tol varysiu, kol ją išsemsiu.

– Ar kiekvieną kartą laikotės pirminės kompozicijos struktūros? Ar ji niekada nesikeičia?

– 2017-aisiais stipraus įkvėpimo nebuvo. Todėl tapydama mąsčiau geometriškai, struktūriškai. Prie kai kurių elementų paveiksle praleisdavau nemažai valandų, tačiau jie vis nepavykdavo. O nepavykdavo todėl, kad negirdėdavau, nesiklausydavau paveikslo. Kartais tereikia pasukti veidą į vieną ar į kitą pusę ir viskas susitvarko. Dabar stengiuosi drobę išgirsti.

– Pagrindinis dėmesys, žvelgiant į jūsų darbus, krypsta į veidus. Paveiksluose jie vis kiti.

– Pradžioje tapai lyg skulptorius, lipdantis iš molio, – šviesa bei šešėliu sukuri formą, o tada pradedi daryti tipą ir vaizduojami veikėjai tampa panašūs į realius žmones. Juokinga būna, kai baigi paveikslą ir tik tada suvoki, ką nutapei. Vis dėlto kai kurie personažai vaikšto iš vienos drobės į kitą – Simono Kirėniečio veidas pasirodo daugelyje paveikslų ir man tai patinka. Be to, ir Jėzus Kristus visose drobėse yra daugmaž panašus. Juk būtų keista, jei vaizduočiau jį vis kitokį.

– Dėmesys nukrypsta į veidus dar ir dėl to, kad veikėjai drobėse vaizduojami prisidengę skraistėmis, beveik nematyti atviro kūno detalių.

– Kai paveiksle matyti nuogas kūnas, tai reiškia veiksmą. O drobėse aš veiksmo nenoriu. Todėl jose daugiausia matyti veidai ir rankos, visa kita dengia audiniai, skraistės. Noriu, kad jaustųsi tik nuotaikos, mintys.

Jaunosios kartos žvilgsniai

Tapytojos parodoje savo darbus pristato ir sūnus Mindaugas Borisa, dukros Kotryna ir Miglė Borisevičiūtės.

M.Borisa eksponuoja trylika fotografijų ir erdvinę instaliaciją. Nuotraukose vaizduojama naktinio daugiabučių kvartalo ritmika, siauru šviesos srautu apšviesto laiptinių interjero melancholija, nuo įprastos aplinkos atskirti natūralios gamtos elementai ir abstrakčios jungiamųjų laidų konstrukcijos (kurios primena, kad Kauno kultūriniame lauke M.Borisa yra geriau pažįstamas kaip muzikantas). Keletas menininko kūrinių yra išdidinti iki plakatinio dydžio. Pakeičiant realų objekto mastelį, sukuriamos aplinkybės jį pamatyti kitaip, panagrinėti žvilgsniu taip, kaip tą daro autorius, pastebintis smulkiausias detales ir atrandantis nuotraukoje vaizduojamo fragmento ženkliškumą, naują, jam nebūdingą prasmę. Įdėmus M.Borisos žvilgsnis į jį supančią aplinką nėra formalus, apsiribojantis paviršiais. Kūrėjas žvelgia giliau, atskleisdamas žiūrovui dabarties akimirkos trumpalaikiškumą ir kartu jos universalumą. Fotografijos primena sustabdyto kino filmo kadrus, kuriuos režisuojantis M.Borisa, nutylėdamas visumos detales, suteikia erdvę žiūrinčiajam pačiam interpretuoti vaizdą ir papildyti kuriamą naratyvą savo istorija.

K.Borisevičiūtės darbuose taip pat justi sustabdytos akimirkos trapumas. Tapytuose natiurmortuose nematyti ženkliško žmogaus buvimo, tačiau justi jo jautrus, glostantis žvilgsnis, kuris atsiskleidžia subtiliais spalvų deriniais ir sąskambiais, paveikslo erdvėje šviesą kuriančiais dinamiškais potėpiais. Šviesus darbų koloritas išreiškia ramybę, į kurią žvelgdamas žiūrovas pasijunta esąs darnoje su regimu vaizdu ir savimi.

"University of the Creative Arts" (Farnamas, Anglija) iliustraciją studijuojanti M.Borisevičiūtė eksponuoja tapybą, piešinius, grafikos kūrinius. Jaunoji menininkė pristato tapybos baigiamąjį darbą, praktikų metu tapytus kūrinius, laisvalaikio kūrybą, kurioje panyra į kosmoso platybę, atrasdama abstrakčius horizontus. Vystydama kosmoso temą, dailininkė siekia pažinti žmogui nepažinias Visatos platybes, pažvelgti į paslaptingus jos darinius. Meditatyvus drobių naratyvas, suteikia galimybę žiūrovui pakeliauti po nežinomybę, pereinančių spalvų potėpiais realizuotą kūrėjos darbuose. Ne mažiau nei kosmoso platumos, autorei svarbūs kalnai. Jų dangų remiančios viršukalnės, šiurkštūs paviršiai, žvilgsniu neaprėpiami masyvai. Parodoje eksponuojami ir autoportretai, kuriuose atsiskleidžia skirtingi autorės žvilgsniai į save. Tapybos darbuose menininkė atidi detalėms, siekia jas ištobulinti, o piešiniams iš natūros, kurtiems studijų metu, būdinga greita, emocionali raiška, atskleidžianti M.Borisevičiūtės laisvumą valdant piešinio plastiką, įsijautimą į momento emociją ir gyvybingumą ieškant linijos dinamikos, kuri pasižymi judrumu, lankstumu, lūžinėjimu. Piešiniuose menininkė išardo vaizduojamo objekto (žmogaus) konstrukciją ir dekonstruoja jį savitai, įdomiai. M.Borisevičiūtė realizuoja save ne tik vizualiuosiuose menuose, ji – ir talentinga rašytoja.

Parodoje eksponuojami Mindaugo, Kotrynos bei Miglės darbai atspindi jaunosios kartos būties pajautą, įprasminant savo buvimą čia ir dabar.

Miglė Munderzbakaitė

Išraiškingos, ekspresyvios kaukolės, jautrus motinos ir kūdikio momentas, figūrų kompozicija, talpinanti išsamų pasakojimą... Tokių temų vaizdiniai mus pasitinka Paveikslų galerijos pirmajame aukšte. Tai ne tik gerai žinomos, ryškios menininkės ir edukatorės E.Velaniškytės darbai – turime galimybę išvysti ir jos vyro skulptoriaus Gedimino Borisevičiaus (1972–2012) darbus, ir vaikų – Mindaugo fotografijas, Kotrynos tapybos darbus bei Miglės tapybos ir grafikos kūrinius.

Kaip įprasta, figūrinę tapybą plėtojančiai menininkei parodos centre, su retesnėmis išimtimis, išlieka žmogus. Autorė taip pat neatsisako jos kūrybą lydinčio religinio-krikščioniško turinio –  idėjų, simbolių, scenų, kompozicijų. E.Velaniškytės žmogus įsitraukęs į įvairias gyvenimo situacijas – skaudžias, gąsdinančias, kupinas rimties, ramybės ir, priešingai, nerimastingumo. Iš drobės žvelgiančios figūros, nors ir įrėmintos į religinį naratyvą, dažnai pasiskolintos iš menininkės aplinkos. Kūriniuose galima atrasti tapytojos šeimos narius, kolegas.

E.Velaniškytės eksponuojamoje parodoje didžiulis įvairių naratyvų spektras, nulemtas gyvenimo iššūkių, nuoskaudų, kasdienio gyvenimo akimirkų.

Ši paroda ypač gausi darbų, sukurtų skirtingu metu, kuriems įtaką darė tuo metu lydėję išgyvenimai, jausenos. Nors ekspozicijoje galime matyti ankstesnių kūrinių, tapytieji pastaraisiais metais atskleidžia ne tik E.Velaniškytės produktyvumą, bet ir tam tikrą kūrybinį proveržį. Prisimenant prieš dvejus metus rengtą parodą "Aš ateinu" šioje parodoje galima pastebėti didesnės vaizduojamų figūrų dinamikos, judesio. Ankstesnėje parodoje dominavusią en face poziciją papildo vis dažnesnis kūrinių personažų vaizdavimas profiliu. Pakankamai nuosaikų, ramų koloritą keičia ryškesni spalvų kontrastai, drąsesni teptuko mostai, aštresni potėpiai. E.Velaniškytės tapyboje dažni geltonos, auksinės spalvos atspalviai, aprašyti ne viename tekste, čia pasipildo darbais, kuriuose dominuoja ekspresyvi mėlyna.

Parodoje esama kūrinių, kurie tarsi vaduojasi iš susikaustymo, tvarkingumo, vietoj jo pasiūlydami įtampą, minties intensyvumą ir ekspresiją. Be to, kinta ir darbų formatas – gana etiudiškus, kamerinius kūrinius keičia didesnio formato drobės, net darbai, sudaryti iš kelių dalių, užimantys visą galerijos sieną, kurių kompozicija prisodrinta individualių išgyvenimų, minčių, tačiau skleidžia ir biblinę žinią.

E.Velaniškytės eksponuojamoje parodoje didžiulis įvairių naratyvų spektras, nulemtas gyvenimo iššūkių, nuoskaudų, kasdienio gyvenimo akimirkų. Drįstu manyti, kad tai tarsi ekskursija po menininkės biografiją, kuri perskaitoma netiesiogiai. Įvykiai, jausmai kartais lyg teptuku lesiruojami, pasitelkiant formą ar atpažįstamą, lyg visiems bendrą, visus susiejantį biblinį siužetą.

K.Borisevičiūtės parodoje eksponuojami natiurmortai ir M.Borisevičiūtės pristatomi tapybos darbai rodo kiek kitokią kryptį, kūriniuose dažnesnis šviesus, ryškus koloritas. M.Borisevičiūtės ekspozicijoje daugiau dėmesio skiriama gamtai, jos vaizdiniams, bet neatsisakoma ir žmogaus figūros: piešiniuose matomas jaunos menininkės besiformuojantis ryškus, ekspresyvus braižas, o autoportretai rodo pastabumą charakteringoms detalėms.

M.Borisos fotografijos kartu su šalia jų pristatyta instaliacija kalba apie daugelį prasminių sluoksnių: nuo žmogaus būties, jo fizinio kūno palikimo, industrinių simbolių sumetaforinimo iki populiariosios kultūros simbolių. Skulptoriaus Gedimino Borisevičiaus kūryba pristatoma pasitelkiant projekcijas. Ant galerijos sienos projektuojami G.Borisevičiaus sukurtų medinių skulptūrų vaizdai, kuriuose sutinkama ir žmogaus figūra, ir religinis simbolis.

Parodos pavadinimas tarsi suponuoja kalbėti apie mūsų būties pozityvumą, tačiau eksponuojami kūriniai ne mažiau, o tikriausiai net ir daugiau, atspindi būties, gyvenimo sunkumus – tuos nelengvus dramatiškus buvimo momentus. Tam tikrą lengvumo, žaismingumo įspūdį kuria ne tiek kūriniuose vyraujanti nuotaika, kiek pats ekspozicijos pateikimas, parodos "architektūra", kuri tikrai nėra įprasta: baltos galerijos sienos užpildytos kūriniais net keliais aukštais arba pateikiant tarsi koliažą, mažesnius, kamerinio formato kūrinius komponuojant į laisvą kompoziciją.

Kas? E.Velaniškytės paroda "Būties lengvumas. Čia ir dabar".

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki birželio 17 d.