Ramybė – tai būsena, susidedanti iš daugybės mažų detalių, kurias kiekvienas dėliojame skirtingai. Jos apsuptyje kalbuosi su jauna menininke Julija Pociūte, kurios kūrybai būdinga minimalistinė, išgryninta raiška, papildyta konceptualiomis formų paieškomis. Gilindamasi į mus supančią aplinką, ieškodama atsakymų į esminius būties klausimus, apmąstydama gyvenimo bei mirties ribas, kūrėja ieško matomų ir nematomų realybės atspindžių, išreiškiančių dualistinę realybės prasmę.

Parodoje "Trys atspindžio pusės"(galerija "Meno parkas") J.Pociūtė žiūrovui siūlo žvelgti į kitą atspindžio pusę. Patirti ir išgyventi mistifikuotą erdvę, kupiną simbolinių prasmių. Tarp baltų galerijos sienų kalbantis su menininke, skleidžiasi savitas jos pasaulis.

– Esate išsakiusi mintį: "Kūryba – tai nesibaigiantis patyrimas, kuriame atskiros dalys susikoncentruoja ir virsta materija."

– Kūryba man – gyvenimas. Kuriami objektai atsiranda iš gyvenimiškos patirties. Man sunku įsivaizduoti, kaip ir kodėl jie susidėlioja būtent tokie, bet atsakymų į šiuos klausimus neieškau. Kūrybos nesureikšminu. Man atrodo, kad visi gali kurti. Tai gyvenimas, nuo kurio nesistengiu pabėgti, neieškau kitų dalykų, per kuriuos galėčiau save įprasminti. Man reikia čia būti. Skambiai pavadinčiau tai pašaukimu, o paprastai – išraiška to, kas esu.

– Vieni menininkai daug skaito, nagrinėja kitų šalių religijas, simbolius, kiti domisi muzika ar kinu. Kas jus inspiruoja kūrybai?

– Pats gyvenimas. Aš kapstausi po savo praeitį. Šiandiena taip pat atsispindi mano kūriniuose, bet specialiai negalvoju idėjų, kurios būtų aktualios dabarčiai. To, ko klausiu gyvenime, to klausiu ir savo kūriniais. Kas buvo man inspiracija prieš keletą metų ir kas inspiruoja dabar – skiriasi. Atsirado daugiau vidinio žinojimo, kaip ir ką reikia daryti, mažiau blaškymosi tarp to, kas vyksta, kaip vyksta, kodėl vyksta. Dauguma dalykų atkeliauja iš vidaus, iš manęs pačios.

– Kūriniuose nagrinėjate žmogaus egzistencijos temas, ieškote tikrovės ir iliuzijos susikirtimo taškų, apmąstote gyvenimo ir mirties slėpinius. Susidaro įspūdis, kad esate nuolat ieškanti, nerimstanti asmenybė. Kaip gimsta temos, kurias plėtojate kūryboje?

– Aš jas priimu kai šio momento duotybes. Niekas nežino, ką darysiu toliau, kokias temas nagrinėsiu, bet, manau, filosofinių, egzistencinių temų nagrinėjimo tendencija turėtų išlikti mano kūryboje, nes esu tokia, kokia esu. Daug kas priklauso ir nuo formos, kurią pasirenku kalbėdama apie rūpimus dalykus. Ateityje tikiuosi, kad ta forma, kuria realizuosiu savo kūrinius, bus linksmesnė.

– Ar kūrinys yra atsakymų ieškojimo į kolektyvinius klausimus rezultatas, ar tai asmeninės patirties išraiška?

– Šie dalykai mainosi tarpusavyje. Naudoju pavidalus, kurie visiems yra žinomi, bet, manau, kad kūrinio koncepcija ateina iš mano vidaus.

– Kontempliuojant filosofines temas reikia pauzių, per kurias nusiraminama, susitelkiama į apmąstymus. Ar daug tokių pauzių reikia kūrybai?

– Parodą "Trys atspindžio pusės" rengiau du mėnesius, bet atsižvelgiant į tai, kad paskutinioji mano asmeninė paroda vyko prieš šešerius metus, ko gero, tiek laiko iš tikrųjų užtruko viską sudėlioti mintyse, išgryninti. Kūrinio materializavimosi laikas nėra išmatuojamas, nes galima greitai sukurti kūrinį, galima – lėtai. Pauzių reikia tam, kad galėčiau į darbą pažvelgti naujai. Naujas impulsas, atsirandantis kūryboje, turi subręsti. Žinoma, galima plėtoti gerai žinomas temas, tobulinant jų išraišką medžiagose, tačiau norint sukurti kažką nauja prireikia laiko.

– Medžiagiškumo prasme jūsų kūriniai skirtingi ir įvairūs. Darbus kuriate pasitelkdama sudėtingą stiklo medžiagos apdirbimo technologiją, nevengiate šiuolaikinių medijų priemonių, rankų darbo taip pat ready-made objektų. Kiek svarbi jums kūrinio idėjos išraiška medžiagoje? Kas žengia priekyje: kūrinio koncepcija ar medžiagiškumas?

– Studijų metais ir baigusi deklaravau, kad pirmoje vietoje man yra idėja. Dabar manau, kad nėra dviejų atskirų kelių. Nereikia rinktis tik idėjos ar tik medžiagiškumo. Jie susijungia. Medžiagoje atrandu dalykų, kalbančių apie mano idėją. Žinoma, renkantis medžiagas man labai svarbu, kad galėčiau jas valdyti: suprasti, kaip ir kur jas panaudoti. Man malonu prie kūrinio liestis rankomis.

Įsivaizduoju projektą, kuriame galėčiau būti tiesiog menininkė-vadybininkė, viską sudėlioti kitų rankomis, bet šiuo metu man liesti norisi pačiai.

Kai kuriuos kūrinius tenka patikėti profesionalams, kurie yra įvaldę savo techniką (pavyzdžiui, stiklo kūriniai, eksponuojami parodoje, nėra mano rankų darbas, nes jiems sukurti naudojama tam tikra technologija – karštas stiklas. Meistrai tai dirba kiekvieną dieną, yra įvaldę techniką, o aš negaliu to padaryti.) tuomet dirbu kaip dizainerė, kuri nupaišo, parodo, ką ir kaip reikia daryti. Tad tenka balansuoti tarp prisilietimo savomis rankomis ir amatininkų meistrystės.

– Kaip ready-made objektai atsiranda jūsų kūriniuose?

– Natūraliai. Man patinka seni daiktai, pasakojantys savo istorijas, turintys krūvio. Juos pajaučiu, pačiupinėju. Kurdama remiuosi ta istorija, kurią atsineša pats daiktas. Jis tarsi įsilieja ir pratęsia mano kūrinį.

– Ar kūrybos procese jūs remiatės kolegų nuomone apie darbus?

– Tai priklauso nuo atskirų kūrybos dalių. Būna momentų, kai norisi žvilgsnio iš šalies, diskutavimo su kolegomis, tačiau to idėjinio pagrindo, ant kurio statau savo kūrinius, niekas negali padėti ar patarti, kaip jį sugalvoti. Kai idėją materializuoju, man norisi kito žvilgsnio, kuris konstruktyviai sukritikuotų, nes nutinka taip, kad vedama įgytos patirties (studijų Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete – aut. past.), tarsi seku nubrėžta linija, atkartoju šablonus ir to nepastebiu. Tuomet reikalingas kitas žmogus, kuris stumtelėtų nuo tos tiesios linijos ir skatintų ieškoti savo kelio.

– Jūsų kūrybai būdinga minimalistinė estetika, baigtumas. Regis, viską kruopščiai apgalvojate ir nepaliekate vietos atsitiktinumui.

– Atsitiktinumas yra. Man rodos, kad net paroda, ją jau surengus, sustačius viską į vietas, tampa atskiru gyvu organizmu, kuriame gali nutikti atsitiktiniai dalykai.
Paroda "Trys atspindžio pusės" buvo taikoma konkrečiai šiai, galerijos "Meno parkas" erdvei. Daug galvojau, kaip ekspozicija turėtų atrodyti. Buvo neramu, ar mano įsivaizdavimas pasiteisins realybėje, ar bus paveikus. Skyriau daugiau laiko instaliuoti objektus ir žiūrėti, kaip jie veikia erdvėje. Ši paroda pavyko tiksliai taip, kaip planavau, ir nežinau, ar tai priklauso tik nuo manęs. Yra buvę taip, kad viską kruopščiai suplanavusi gaudavau atvirkštinį rezultatą. Šiuo atveju – pasitvirtino visi mano lūkesčiai – tai galima laikyti atsitiktinumu.

– Parodoje nagrinėjate realybės ir fikcijos, gyvybės ir mirties, materijos ir jos atspindžio temas. Vienas iš pagrindinių, parodoje eksponuojamų kūrinių, išraiškos elementų yra veidrodis, tampantis priemone, įprasminančia atspindžio motyvą. Kaip jūsų kūryboje atsirado šis simbolinis tarpininkas?

– Veidrodis... Ankstesnėse parodose esu naudojusi juodą stiklą, kuris taip pat atspindi, tačiau sodriau, ne taip tiesiogiai kaip veidrodis. Nuo to prasidėjo atspindinčių paviršių ieškojimas ir veidrodžio atradimas – juo tarsi išgryninau sodrųjį atspindį. Veidrodis atspindi evoliuciją, įvykusią mano kūryboje.

– Menotyrininkė Evelina Januškaitė recenzijoje apie jūsų parodą teigia, kad esate viena iš nedaugelio Lietuvos menininkių, savo kūryboje reflektuojančius paviršius pasitelkianti būtent dėl semantinės atspindžio prasmės.

– Veidrodį pasitelkiu norėdama sukurti dar vieną naują sluoksnį, atskleidžiantį filosofinę mintį. Kūryboje jį naudoju ne dėl atspindžio, bet dėl noro tuo atspindžiu pasakyti ką nors daugiau. Veidrodis – tarsi metafora.

– Jūsų kūrinių tematika, išraiškos priemonės kelia įvairių asociacijų. Ar jūsų kūrinius žiūrovas gali interpretuoti laisvai, ar stengiatės nubrėžti jam ribas, iš kurių jis neturėtų išklysti?

– Kurdama darbą, juo išreikšdama savo idėją, nubrėžiu kryptį, kuria žiūrovas turėtų sekti, bet niekada negaliu numatyti, kokios bus žmogaus inspiracijos. Man svarbu, kad žiūrovas ne perskaitytų mano kūrinį, o jį patirtų.

Rengdama parodą norėjau, kad įėjęs žmogus neliktų abejingas, kad kūriniai jį paliestų, o tolesnės objektų interpretacijos gali būti labai individualios. Kiekvienas žmogus yra sukaupęs skirtingos patirties, kuri skirtingais pavidalais atsispindi kiekviename objekte. Mano siekis buvo sukonstruoti bendrą mintį, kuri susilietų su erdve ir įvyktų kūrinio bei žiūrovo kontaktas.

– Kuris iš parodoje "Trys atspindžio pusės" eksponuojamų kūrinių jums yra reikšmingiausias? Kodėl?

– Išskirti vieną sunku. Paroda yra kaip visuma. Mano ekspozicijoje nėra net darbų pavadinimų, nenoriu, kad žiūrovas prisirištų prie jų, sureikšmintų.

– Ar jūsų kūriniai apskritai neturi pavadinimų, ar jų nėra tik šioje parodoje?

– Kai kurie kūriniai turi pavadinimus, kai kurie – ne. Dalį darbų pavadinu tiesiog pagal tai, ką matau: vaizduoju pietą, tai ir pavadinu "Pieta", vaizduoju kapą – kūrinį vadinu "Kapas", bet tokie pavadinimai nieko nesako. Vienintelis darbas parodoje, turintis pavadinimą – tai šakų kompozicija, kurią įvardiju "Našta", bet čia aš taip įvardiju, galbūt kitam žmogui viskas atrodys priešingai.

Sunku sugalvoti konkretų pavadinimą jausmui, nes kiekvienas įvairius dalykus jaučiame skirtingai.

– O kaip iššifruoti jūsų asmeninės parodos pavadinimą? Kokios yra tos trys atspindžio pusės?

– Pirmoji atspindžio pusė yra tai, ką žmogus mato, antroji – tai, kas slypi už materialaus atvaizdo, o trečioji – nežinomybė. Gyvenimas juk ir yra nežinomybė.

– Ar jaučiatės pripažinta kaip menininkė?

– Taip. Pripažinimas slypi pačio kūrėjo viduje. Kad ir kiek menininkui būtų kartojama, koks jis fantastiškas, genialus, originalus ir t.t., jei jo širdyje kirbės kažkas, kas neleis nurimti, tai nieko iš to pripažinimo nebus. Šią akimirką jaučiuosi rami, pripažinusi save.

– Ar po studijų buvo lengva eiti savo keliu?

– Sunku. Buvo daug dvejonių, daug įsivaizdavimų, kaip viskas turėtų būti, vykti. Šią parodą galėčiau pavadinti kaip pirmuosius savo kaip kūrėjos žingsnius, kurie yra sąmoningi. Baigusi universitetą nuolat dalyvaudavau grupinėse parodose, keliavau, tačiau nebuvau tikra, kad tikrai taip noriu kurti.

– Galėtumėte konkretizuoti priežastis, skatinančias tuštumą, įsivyraujančią po studijų baigimo?

– Esu girdėjusi tokius žodžius, kad kiek metų menininkas mokosi taisyklių, kaip kurti meną, dvigubai daugiau jų prireikia norint jas pamiršti. Studijuodamas jis seka nubrėžta linija ir negali nuklysti. Studentui pagrindinis darbas yra mokytis, atlikti užduotis, generuoti idėjas ir t.t., o po studijų, susidūręs su realybe, jis suvokia, kad vien kūryba užsiimti nepavyksta, tad pradeda ieškoti kitų dalykų, kurie garantuotų pajamas, stengiasi išmokti balansuoti tarp kūrybos ir pragyvenimo.

Žvelgiant Europiniu mastu, menininkai turi plačių galimybių rengti parodas užsienyje, dalyvauti menininkų rezidencijose, tad teisintis, kad realizuoti savęs kaip kūrėjo nėra galimybių, negalima. Viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo ryžto, palaikymo, pramuštgalviško ėjimo į priekį, antraip aplinka gali jį suvalgyti.

Jaunam žmogui įsitvirtinti bet kurioje terpėje reikia įdėti labai daug pastangų. Svarbu pasverti, ar tam pakaks jėgų.

– Žengiant kūrėjos keliu, kas palaiko jus labiausiai?

– Šeima. Jų tikėjimas tuo, ką darau, leidimas man daryti tai, ką įsivaizduoju. Žinoma, yra žmonių, kurie kuria ir sulaukdami pasipriešinimo iš savo artimųjų, bet kyla abejonė, kiek jie veikia iš pykčio, noro kažkam kažką įrodyti ir kiek – iš natūralaus būvio.

– Ar jaunam menininkui lengva įsitvirtinti visuomenėje?

– Man atrodo, kad sunku. Gyvenimas verčia prisitaikyti, tad žmogus turi būti pajėgus tą prisitaikymą susieti su savo keliu. Tai veikia it žiauri mėsmalė, sunaikinanti tuos, kurie gali atrasti save kitur, ne kūryboje.

Studijuojant akademijoje atrodė, kad visas gyvenimas vyksta tik toje aplinkoje. Baigusi studijas supratau, kad niekas nepriklauso nuo to, koks gabus buvai, nes tas pavyzdingas studentas gali sėkmingai nueiti daryti ką kita. Menininko viduje turi kirbėti pašaukimas, vedantis į priekį kūrėjo keliu ir neleidžiantis blaškytis.

– O mūsų visuomenė ar vertina menininkus?

– Seniau menininko profesija buvo vertinama labiau. Dabar, man rodos, viskas priklauso nuo žmogaus. Tas, kuris lanko parodas, muziejus, bent minimaliai domisi kultūriniu gyvenimu, menininko profesiją vertina, o tas, kuris viską matuoja pinigais – žinoma, ne.

Sunku kalbėti apie visuomenę. Kartais pasijuokiu iš to, kad visuomenės požiūris paklūsta žiniasklaidos formuojamai nuomonei, kuri kultūros žinias praneša iškart pasibaigus kriminalų apžvalgai. Tad ko norime?

Įsivaizduoju, kad visuomenė turi būti ugdoma, antraip nieko nebus.

– Kaip menininkė jaučiate konkurenciją?

– Konkurencija yra įdomus dalykas, kuris man siejasi su verslu. Konkurentas – tai žmogus, kuris atima iš kito pinigus, tad šiuo atveju nežinau, kas yra konkurencija, nes niekas iš manęs jokių pinigų neatiminėja.

Kalbant apie konkurenciją kaip apie tobulėjimą – to Lietuvoje pritrūksta. Mūsų menininkai yra labai geri, bet turi mažiau galimybių nei užsieniečiai bendradarbiauti su profesionalais, kurie pakeltų jų kūrinių kokybę. Skirtumas tarp to, ar savo idėją menininkas gali įgyvendinti tik savo rankelėmis, ar gali mokėti profesionalui, kuris ją įgyvendins tvarkingai ir be priekaištų. Lietuvai trūksta kokybės, bet idėjomis ir kūrybos plotme mes lenkiame užsieniečius.

– Ar remiatės autoritetais?

– Žinoma. Įdomiausia yra tai, kad dirbdama su savo praeitimi, naudodama atvaizdus, simbolius iš savo aplinkos, labiau mėgstu abstrakčius, minimalizuotus kūrinius, neturinčius jokios istorijos.

Kokia mano svajonė? Pirma mintis šovusi į galvą – paroda Niujorke. Svajonė yra įdomus dalykas, skatinantis mąstyti apie nerealius dalykus, kurie kartu gali būti visiškai ne tai, ko tikiesi. Kai kalbame apie svajones ar siekius – jie šabloniški, ne mano kurti.