Naujosios technologijos – tik laikino susižavėjimo objektas. Net ir patogumas, dėl kurio susigundome pirkdami elektroninę skaityklę, neatstos jausmo, patiriamo vartant šlamančius knygos puslapius. Juolab – liečiant menišką jos viršelį.

Tuo įsitikinusi išskirtinio knygrišystės meno kūrėja Lolita Grabauskienė. "Knyga yra panaši į žmogų: ji gimsta skirtingomis sąlygomis, tolimiausiuose kraštuose, kultūrose, o ir knygų likimai – labai skirtingi", – sako menininkė, "Kauno dienos" skaitytojams atskleidžianti savo kūrybos paslaptis.

– Knygrišystė – sunkus amatas, reikalaujantis daug pastangų. Kas jus paskatino eiti šiuo išskirtiniu keliu?

– Meile knygoms mane užkrėtė tėtis. Jis neleisdavo man paišyti knygose – tik švelniai pieštuku pabraukti įsimintinas vietas. Nors mano kūryboje knygos užima tik tam tikrą dalį, bet būtent jos paskatino mane susidomėti odos menu. Nuo vaikystės žinojau, kad būsiu skulptorė, tačiau kai pirmą kartą pamačiau knygas su apkaustais, jos man paliko neišdildomą įspūdį.

– Jūsų paroda "15 žingsnių su knyga", neseniai eksponuota Kauno keramikos muziejuje, buvo skirta J.Vienožinskio menų fakulteto prisijungimo prie Kauno kolegijos 15 metų jubiliejui pažymėti. Kokie buvo pastarieji 15 jūsų, aktyviai kuriančios, patirtimi su jaunaisiais kūrėjais besidalijančios menininkės metų?

– 2001-aisiais, prisijungus prie Kauno kolegijos, Kauno aukštesniajai meno mokyklai suteiktas J.Vienožinskio menų fakulteto vardas. Kai tapome kolegijos dalimi, radosi daugiau galimybių tiek studentams, tiek dėstytojams. Baigusi aštuonias klases įstojau į tuometį S.Žuko dailės technikumą. Baigusi maniau, čia daugiau nebegrįšiu, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad jau tris dešimtmečius dėstytojauju čia.

– Odos meno Kaune galima išmokti tik J.Vienožinskio menų fakultete. Kokios kitų šalių aukštosios mokyklos, universitetai, ruošia odos menininkus?

– Baigusi S.Žuko dailės technikumą, įstojau į Talino dailės universitetą (dabar – Estijos dailės akademija – aut. past.). Studijuodama plačiai susipažinau su odos menu ir įgijau odininkės specialybę. Tuo metu tai buvo vienintelė aukštoji mokykla, kurioje buvo galima studijuoti odos meno specialybę. Galima netgi teigti, kad beveik visi viduriniosios kartos odos menininkai iš Lietuvos yra baigę Talino dailės universitetą. Šiandien Lietuvoje odos meno paslapčių galima išmokti ir Šiaulių universiteto Menų fakultete. J.Vienožinskio menų fakultetas puoselėja senąsias tradicijas, domisi naujovėmis. Galime džiaugtis, jog turime įrangą, kokios savo studijose neturi dauguma odos menininkų.

– Kuo skiriasi knygrišystės menas Lietuvoje nuo šio meno kitose Europos valstybėse?

– Dabar, ypač šiaurės šalyse, – Norvegijoje, Švedijoje – įrišai knygoms kuriami itin minimaliai. Knygų viršelių kūrimo technikos be galo skirtingos ir įvairios. Estijos menininkai geba sukurti skirtingus reljefų variantus, kuriuos pristato tarptautinėse parodose. Kadangi ši technika kitur yra mažiau naudojama, estams tai suteikia išskirtinumo.

Lietuvoje veikia XXVII knygos mylėtojų draugija, kuri buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu. Netrūksta žmonių, kurie vertina ir supranta, kad knyga, kurią įriša profesionalas – įgauna kitą prasmę. Yra žmonių, kurie kolekciuonuoja, saugo, superka istorines knygas, užsako joms įrišus. Žinoma, tai nėra pigu. Knygos kaina priklauso nuo knygrišio žinomumo, jo kvalifikacijos, nuo medžiagų, stiliaus, koks jis naudojamas įrišant knygą, taip pat nuo knygos turinio. Kuo brangesnė pati knyga, tuo ji prabangiau įrišama.

Atkovoję nepriklausomybę estai daug dėmesio skyrė knygrišystei, tobulinosi Švedijoje, kvietėsi šios šalies specialistų, kad pasimokytų iš jų amato. Mūsų kaimynai rengia projektą "Scripta manent". Tai – kas penkerius metus vykstančios, didžiulės tarptautinės konferencijos, parodos. Jų knygrišiai tarptautinėse parodose gauna aukštus apdovanojimus, premijas. O mes šiuo metu tuo dar negalime pasigirti, nes aktyviai dalyvaujančių parodose menininkų nėra daug. Esame pastebėti įvairiose tarptautinėse parodose, jų metu gauname kvietimus į kitus projektus. Tačiau skirtumas tarp lietuvių ir estų menininkų yra – estų menininkus, dalyvaujančius parodose, remia įvairūs fondai. Galbūt, jei turėtume panašias sąlygas kaip mūsų kaimynai, ir mes aktyviau dalyvautume. Lietuvoje atviro, aktyvaus rėmimo nėra – reikia rašyti įvairius projektus. Knygrišystė nėra ignoruojama ar visai neremiama, bet norėtųsi daugiau dėmesio, norėtųsi to starto, kuris leistų ir pasimokyti, ir išeiti į tarptautinį lauką.

– Dėstytojaujate jau tris dešimtmečius. Ar sunku šiuo menu sudominti jaunąją kartą?

– Kai kurie studentai įstoja nežinodami, ką konkrečiai nori daryti, kai kurie – jau iš anksto apsiprendę, jog nori kurti aksesuarus ar galanteriją. Būna ir tokių, kurie įstoja studijuoti kitos specialybės, tačiau, prisilietę prie odos, padirbėję su šia medžiaga, supranta, kad ji jiems labai tinka. Pasirinkusiesiems odos meną, vienas semestras  skiriamas mokytis knygrišybos. Kai kuriems studentams pakanka tokio trumpo laiko, kad knygrišystė juos patrauktų, užburtų. Jaunieji menininkai tuo užsidega ir dirba individualiai. Buvusi mano studentė Eleonora Kuisienė netgi moko šio amato ir kitus. Menotyrininkė Rūta Taukynaitytė-Narbutienė, taip pat baigusi J.Vienožinskio menų fakuletą, šiuo metu visą savo kūrybinę veiklą skiria knygos menui: dalyvauja tarptautinėse parodose, riša knygas, rašo straipsnius šia tema. Be abejo, šiai meno sričiai atsidavusių menininkų negali būti daug. Yra žmonės, kurie tam gimsta ir vienaip ar kitaip, kažkuriuo keliu prie šio amato ateina. Tuomet užsimezga draugystė visam gyvenimui.

– Papasakokite apie technologinį knygos viršelio kūrimo procesą.

– Pagrindiniai įrankiai – knygos rišimo staklės ir presas. Naudojamos liniuotės, odininkų peiliai, žirklės, ylos, adatos, plaktukai, kaltai ir kt. Knygų viršeliams dažniausiai naudojama oda – marokenas, gavusi tokį pavadinimą, nes išdirbama Maroke. Oda turi būti plona, minkšta, gan elsatinga. Kai kuri oda būna sunkiai suvaldoma, kai kuri – lengvai. Jei knyga yra ne kietais viršeliais, kuriuos reikia aplenkti, oda gali būti ir stora, tokiems įrišams kartonas nereikalingas. Be abejo, oda, kuri tinka galanterijai ir batams, niekada netiks knygoms, nes oda knygoms turi būti labai subtili, tikti smulkiems darbams. Kartais viršelyje gali būti sujungiamos kelių skirtingų gyvūnų odos. Knygoje labai svarbus popierius: kas jį lieja, kokia jo gramatūra. Dažnai knygoms yra užsakomas rankų darbo popierius. Labai svarbi knygų dalis – priešlapis, kuriam naudojamas popierius specialiai dekoruojamas. Kai knygos ruošiamos meniškai įrišti, kiekvienas egzempliorius gauna unikalų numerį.

– Kaip pasirenkate knygas, kurioms kuriate viršelius?

– Įrišimo medžiagų, atlikimo būdo pasirinkimas priklauso nuo to, kaip jaučiu knygos autorių, kaip įsivaizduoju pačią knygą. Jeigu knygoje yra grafinių iliustracijų, privalu atsižvelgti ir į jų stilistiką. Mano įrišimas Maironio poemai "Jūratė ir Kastytis", kurį kūriau epo parodai Taline, atspindi bendrą kūrinio nuotaiką. Viršelyje panaudota keliomis marginimo technikomis dekoruota oda, tarsi būtų viena į kitą įstatyta. Tam naudojama intarsijos technika. Priešlapiai dekoruoti marginimo ant vandens technika. Knygos viršelio ir priešlapių visuma atspindi stichijas, kosminių energijų sąveiką, tai ryšku pačioje poemoje.

– Kas jus inspiruoja kurti?

– Išskirtinė asmenybė buvo meninės knygrišystės pradininkas Lietuvoje – Tadas Lomsargis. Man yra tekę apie jo įrišamas knygas rašyti straipsnį. Tuomet pirmą kartą susipažinau su menininko kūryba, liečiau, varčiau, jo įrištas knygas. Esu dėkinga jo dukrai Liudai Lomsargytei, kuri padovonajo tėčio knygas J.Vienožinskio menų fakultetui. Įdomus amerikietis Paulis Vogelis. Tačiau labiausiai man imponuoja žmonės, kuriuos pažįstu asmeniškai, su kuriais galiu pasikalbėti, pasidalyti patirtimi. Viena tokių – profesorė Silva Kalda, Talino dailės universitete dėsčiusi odos meną. Menininkė kūryboje naudoja įvairias medžiagas: plastiką, metalą. Inspiruoja kolegės Dalios Lopez Madronos veikla. Ji šiuo metu gyvena ir dirba Švedijoje, studijuoja knygrišystę, dažnai atvažiuoja į Lietuvą, dalyvauja parodose.

Mano kūrybos devizas – svarbiausia procesas, ne rezultatas. Rezultatas yra svarbus tam, kas jį mato, o procesas svarbus – pačiam kūrėjui. Kuomet sukuri kūrinį, jį užbaigi – jis lieka praeityje. Galvoje kirba daugybė idėjų, kurias norisi įgyvendinti. Būtent tos, dar nesukurtos knygos – pačios brangiausios.

– Ar niekada nekilo mintis sukurti knygą nuo pradžios iki galo?

– Esu sukūrusi autorinių knygų, kurių iliustracijas, tekstą, viršelį  kūriau pati. Autorinės knygos labai skiriasi nuo tų, kurioms kuriu tik viršelius. Autorinė knyga – it žaidimas, pasidalijimas patirtimi, idėjomis, atspindinčiomis patį kūrėją. Knyga yra įrišama laikyti, saugoti, o autorinė knyga – tai knyga, kurią norisi eksponuoti parodoje, kad visi galėtų apžiūrėti. Viena iš mano kurtų autorinių knygų yra įrišta leporello – armonikos principu, ji susispaudžia ir išsiskleidžia tarsi armonika. Knygą galima apžiūrėti iš visų pusių, pamatyti visus puslapius kartu. Tai knyga apie blogį ir gėrį – dvi priešybes, nuolatos kovojančias tarpusavyje.

Problema, su kuria susiduria autorines knygas kuriantys menininkai, yra ta, kad Lietuvoje trūksta erdvių, kuriose būtų galima parodyti savo kūrinius. Knygoms eksponuoti reikia specialios įrangos, neužtenka gerai apšviestos salės su gražiomis baltomis sienomis – reikia stendų, stiklinių spintų, kuriose knyga būtų saugiai užrakinta. Esate pastebėję, kad istorinės, vertingos knygos liečiamos tik su baltomis pirštinaitėmis, kad neliktų dėmių. Dėl tos pačios priežasties daug knygų eksponuojama stiklinėse spintose.

Rankų darbo įrištos knygos pasaulyje yra labai vertinamos, brangios. Sunku įsivaizduoti, kad knygą gali tekti kurti visus metus? Be abejo, ne kiekvieną knygą užtrunka kurti taip ilgai. Galime naudotis įvairiomis technologijomis, priemonėmis, pagreitinančiomis darbą. Tačiau klasikinis knygos įrišimo menas yra lėtas. Labai svarbu, patepus knygą klijais, dėti ją į presą ir laikyti: kartais pakanka paros, kelių dienų, savaitės, o kartais užtrunkama ilgiau – tai priklauso nuo knygos storio. Knyga turi labai gerai išsigulėti prese todėl, kad būtų atspari įvairiam aplinkos poveikiui, nesideformuotų.

– Išbandėte save ir kurdama odinius aksesuarus?

– Iš odos kuriu įvairius objektus: dėžutes, paveikslus ant sienų ir įvairias interjero detales. Aš dėstau odos meną, pati kuriu iš odos, tad retkarčiais nuo viso to pavargstu. Nuo kasdienės veiklos atitrūkstu dalyvaudama pleneruose, taip pat užsiimu grafika, lieju akvareles, darau koliažus, tapau.