Akcionizmas, tapyba, veiksmas – šie žodžiai šmėkščioja mintyse bandydami susiregzti į vieną sakinį, apibūdinantį Kauno paveikslų galerijoje vykusį akcionistinės tapybos aktą – "Įkišk pirštą į mano žaizdą", kurį atliko menininkas Auris Radzevičius. Vakaro metu skambėjo pagal Johanno Sebastiano Bacho "Toccata eFuga BWV 565", dekonstruotą karilionininko Raimundo Eimonto, o Editai Niciūtei atliekant gyvo teptuko vaidmenį. Menininko projekte  dekonstruotas ne tik gerai žinomas J.S.Bacho kūrinys, bet ir pats tapymo procesas, kuriame žmogaus kūnas tapo menine medžiaga materializavusia autoriaus akcionistinio ekspresionizmo koncepciją.

A.Radzevičius akcionistinės tapybos akto pavadinime ("Įkišk pirštą į mano žaizdą/Put your finger in my wound"/tribute to Hermann Nitsch) nurodė, kad šis vyksmas yra duoklė austrų menininkui Hermannui Nitschui, kuris XX a. 6-ajame deš. inicijavo akcionistinio meno pradžią, suformuluodamas "Orgijų ir misterijų teatro" koncepciją.

"H.Nitschas kvietė mene atgaivinti dionisijas ir ankstyvuosius krikščionių ritualus, turėsiančius sustiprinti pavargusią meno kūrėjų estetiką ir sukelti meno vartotojams triuškinamą katarsį", – teigia poetas, literatūros kritikas, vertėjas Darius Pocevičius.

Lėta preliudija

Dinamiškas akcionistinės tapybos aktas prasidėjo nuo lėto pasirengimo: skaidrių indelių su dažais dėliojimo aplink galerijos didžiojoje salėje patiestą drobę. Autorius ramiais, tvirtais žingsniais ėjo ratu aplink ją, skatindamas žiūrovus susikaupti, nurimti.

"Kiekvienas ritualas prasideda nuo meditatyvaus laukimo", – taikliai, meniniam aktui dar neprasidėjus, pastebėjo tapytojas Deivis Slavinskas. Susirinkusieji bruzdėjo, nekantravo, žvilgsnius kreipė į sėdinčią mergaitę, apšviestą aštrios prožektoriaus šviesos, apsirengusią baltu nuotakos drabužiu, akis slepiančią po dideliais plastmasiniais akiniais.

Prabėgo penkios, dešimt, dvidešimt minučių – vis tas pats laukimas. Staiga – pradeda lietis "Toccata eFuga BWV 565" garsai ir A.Radzevičius geltonais dažais pažymi ištemptos drobės kampus. Tada priartėja prie sėdinčios mergaitės, delnuose laikančios baltos drobės gabalėlį, ir supila klampius, kraujo raudonio spalvos dažus jai į delnus. Dažai varva, pasklinda perregimu merginos drabužiu, nuteka grindimis.

Pagrindinė dalis

Autorius grįžta prie drobės, klaupiasi ir dažais laisto kūrinio paviršių. R.Eimonto atliekama muzika pradeda trūkinėti. Menininkas dingsta už sienos. Išnyra nešinas baltos ir juodos spalvų sklidinus kibirus. Taško dažus. Pasikabina ant lynų, pakildamas nuo grindų pirštais brauko margą gimstančio kūrinio paviršių, slysta juo, sukasi ratu vos priglusdamas prie drobės. Skraido su šviesa ir pėdomis atsimuša į žemę, o mergaitė su srūvančia drobės skiaute delnuose – tykiai klūpi. Sustingusi it statula. Menininkas atsisega lyną, dingsta pritemdytoje galerijos erdvėje. Lieka tik muzika.

Netrukus vėl pasirodo A.Radzevičius – vėl nešinas dažais. Skysta, perregima balta spalva greitai dengia nuo prožektorių šviesos sušilusius potėpiusMergaitės delnai srūva raudonu dažu.

Autorius teptuku "baksnoja" ir taško spalvas drobėje besiliejančios muzikos ritmu. Jis pasikabina ant lyno dar kartą, sklendžia oru, delnais glamonėdamas kūrinio paviršių, pro pirštus išslysta visos spalvos. A.Radzevičiui siūbuojant ant lyno, nuo pirštų laša dažai, kuriuos godžiai surenka ištroškęs drobės paviršius ir pirštai sminga, rodos, kiaurai per kūrinį.

Ryškus finalas

Autorius atsidūsta, pakimba ant lyno, skrenda rėkdamas ir ištaško mergaitės delnuose laikytą turinį, sykiu parversdamas ir pačią auką, taip kantriai klūpėjusią laukime. Atsilaisvinęs nuo lyno menininkas velka auką per paveikslą, padarydamas keletą posūkių per drobės paviršių – tai kūno-teptuko palikti potėpiai. Auka lieka gulėti už paveikslo ribų. Prožektoriaus šviesoje kyšo tik kruvinos mergaitės pėdos. Tuomet jis ištraukia kraujuojančios drobės skiautę iš mergaitės rankų, patiesia ją ant kūrinio, tarsi dengdamas žaizdą. Kruvinos skiautės centre sužybsi kažkas panašaus į bižuterinę širdutę. Menininkas dingsta. Skambanti muzika pratrūksta, aplieja, sprogdina savo garsais žiūrovus, kol vėl pasirodo A.Radzevičius. Jis vėl pakimba ore. Ištiesęs rankas į šonus skrieja ratu it cirko akrobatas. Paskutinį sykį pirštų galais paliečia kūrinį. Staiga sustingsta. "Toccata eFuga BWV 565" nutyla. Viskas. Baigta.

Sukrečiantis ir sykiu išlaisvinantis A.Radzevičiaus meninis aktas – aliuzija į Evangelijos 5 dalies 68 skyrių ("Jis įsigeidė įdėti pirštą į žaizdą"): "Jėzus tarė: Įkišk pirštą į mano žaizdą (...), jei netiki". "tai nebūtinai susijęč su religiniu tikėjimu, veikiau – su galybe realybių, kuriose mes gyvename", – įvykus akcionistinės tapybos aktui pakomentavo A.Radzevičius.

Proceso pabaiga

Akcionistinės tapybos aktas "Įkišk pirštą į mano žaizdą" nebuvo vienintelis reginys, papildęs A.Radzevičiaus tapybos kūrinių parodą "Nežinomas autorius: tapybos objektai procese".

Ekspozicijos uždarymo metu rugsėjo 13 d. autorius kartu su pankroko improgrupės "Nepakavota Birutė" nariais: karilionininku Raimondu Eimontu (bosinė gitara) ir menininku Andriumi Pukiu (būgnai) įgarsino sproginėjančius poezijos tekstus. Skambant triukšmingai muzikai, sodrus A.Radzevičiaus balsas ir sklindantys žodžių ritmai drebino Kauno paveikslų galerijos sienas.

Tokios parodos-proceso ir ją lydėjusių reginių Kauno meno laukui reikėjo jau seniai. Iki šiol ausyse suskamba finalinio kūrinio žodžiai: "Aš veidrody tave mačiau, kai tu iš nieko save susidėjai/Aš veidrody tave mačiau, kaip tu su savimi nusidėjai".